Poezija
04.22. Apoteozė
Aleksandras Šidlauskas
Skausmo tikrovė atnašauja mirštantį vergą,
Nešiotės aimanų nesupranta nei didis, nei mažas.
Sukruto paletė, įsikibusi į dailininko pirštus,
Iš išsislapstė visi negailestingi buities miražai.
Prieblandos pėdos surašo negatyvo atvaizdus,
Ir išsivingiuoja rietimas nuo pradžios iki pabaigos.
Sustorėjęs medžio luobas laukia atšilsiančio oro,
Kai padvelks balandiškoji tyro vėjo siausmė.
Atnešanti praamžiškus balus, nutvirkinanti pagaires.
Juodosios sąžinės kaukes pradėjo matuotis didžiavyriai.
Ateities horizontą pabando piešti keisti patarėjai.
Nesąmonių tuntas paplūdo iš nerimasties sodybviečių,
O prieplaukų denius nuplovė gaivalingasis uraganas.
Sustojo kelionių tarantasas ir išsiplaikstė pergalės vėliavos,
Pranašaujančios, kad tyrlaukiai bus paversti oazėmis.
Išdidumo našta nuskaidrina nešančiojo skruostus raudoniu.
Preambuliškas Homero šauksmas išsisklaido laukymėmis,
Kur plazdena vėjo sparnai, kur Dedalas moko sūnų skrieti.
Hermio žinią patvirtino nerūpestingumo tvinksnis,
Ir netikėtai iškilo palaimingas dienovidžio šešėlis.
Pragaištin susirinkusi minia nenori kraustytis iš proto,
Ją sulaiko susitaikę su visomis praeities nuodėmėmis.
Gelmių paslaptys susipažįsta su prarasto laiko okeanu,
Degančios visatos reikalauja minios pasiaiškinimo.
Nuskaidrėja senolių veidai, išvydę keistuolę kaliausę,
Ji priešgyniauja visiems keturiems pasaulio vėjams.
Skausmas niekados nekalba apie apoteozės išliktį,
Tiktai sparnų plazdėjimas sužadina minčių akibrokštus.
Pasiteisino ir ramybės salos užmigo ilgam letargui,
Nes jūržemių kvapas apsvaigino visus savo nostalgija.
Raitelio šuoliais gyvena teisuolių govėdos ir ainiai,
Jie, deja, nepaliko išskleisto žemės žemėlapio žemėje.
Mums visiems tenka pasiaiškinti savo esaties ženklus,
Kuriais bandome kliautis kasdienybės chaose.
Triukšmas ir įniršis suspindo folkneriškoje amplitudėje,
Jos aiškiaregystę pasigrobė aistruolių rankos ir širdys,
Manydamos, kad yra utopinės teisybės kraštas.
Atlantida tepaliko tolimą ūkų skausmą ir gėlą.
Ji leido ieškoti nepamesto ir surasti neieškomą.
Išsikerojusiais krūmynais nuskambėjo aido ritmai...
Negalintys pasipriešinti tiesos harmonijai ir harmoningai tiesai.
Persekiojimo manija suserga sugulovai ir jų monstrai.
Iš juodųjų skylių atsklinda vienintelis šūksnis,
Jo atobalsiais gyvena meno ir laimės pasauliai,
Bet pasitenkinimo viršūnėje išbūna paslapčių išnaros.
Tiktai niekas dabar neišdrįsta kalbėti minoriškais tonais,
Nes subrendusi sėkla laukia pirmo vėjo pūstelėjimo,
Sulaukėjusi smilga pasakojo Blezo P. legendas.
Logaritmais išmatuotas laukas netenka prasmės,
O pusiaukelio vingyje paklysta niekur neinantys.
Būties apoteozinis paveikslas blanksta prieš amžinybę,
Didingosios Egipto piramidės nesigalinėja su Himalajais.
Garsinga užburtoji fleita suskamba kiekvieno širdy,
Tiktai niekad nepasikartoja grynas mirties pavidalas.
Nešlovės metai niekados nekonkuruoja su šlovės dienomis,
Gailesčio apraiška nenori su ničniekuo kalbėtis.
Spėlionių nesąmoningumai nenusilenkia laimingiesiems,
Nes kasdien keičiasi niekingojo geltonojo metalo kaina.
Stabteli akimirka ties sustingusia sfinkso figūrėle,
Kad amžinoji ištarmės deivė suteiktų visas malones.
Ištvinsta upės, pakyla uraganai, siautėja sniegapūtės,
Pasirodo dykumų miražai, išnyksta baobabų siluetai.
Kilmingosios rankos neturi kilmingojo užrakto kodo,
Kurį tegali padovanoti nemariosios lemties nešiotojai.
Pasibaigė nuožmiosios karų epochos, pradingo mamutai,
Iš tolių vėlei sugrįžo pavargusių klajoklių akibrokštai,
Kuriais nusėtas istorijos keliais ir priešaušrio varsos.
Pasiryžėlių kopos sustingo tiek Nukryžiuotojo kojomis,
Tiktai didingasis Madonos paveikslas vis laukia maldų,
Nuodėmklausio išganymo, prisiekusiųjų teismo ir jo sprendimo.
Ateina baltasis dienovidis ir mena naktovidžio geismą,
Išsikreivina orbitos, išsikraipo visos lygiagretės.
Sustojusieji džiūgauja žaismingais Alpių peizažais,
Kur ganosi tešmeningų karvių bandos ir skamba varpeliai.
Juokų papliautos išblėsta ties karalių sostais,
Kai neramusis klounas pasakoja savo juoko istoriją.
Pasaulis neturi savo išnaros, tiktai jos pavidalą,
Kuris kinta ne vien tiktai pagal kalendorinius metus,
Ne vien tiktai pagal žmonių nuotaikas ar valdovų įnorius.
Dėkingumo taurę į viršų kelia tiktai nugalėtieji.
Kažkur tėra jūra iki kelių, o belaimės akys vis tyli ir tyli.
Egzaminuotųjų atsakomybė prezidentūroms visai nerūpi.
Moksleivis nelaužo galvos, kaip valdyti valstybę.
Sąmokslo teorija vislab nebetenka prasmės syvų,
Nes priešo įvaizdis sunyksta sniegams tirpstant.
Mamutų pokalbį išgirsta nemariosios erdvės,
Prisotintos žaismingais laiko paveikslėliais.
Išklibo Grigo Ratai, bet pastovus Grįžulo Ratų ritmas,
Kuriuo vis didžiuodavosi kanadiškis poetas Henrikas –
O pro didingumo arkas praeina pastovumo dienos.
Jos niekieno nenugalėtos ir neįpareigotos nugalėti.
Suskamba tylos balsas, jo vis klausosi išalkusieji,
Praradę savo siekius ir aistros regą, klausos gelmę.
Niekas nekankina budelio už nukirstas galvas, -
Istorija visados atlaidi savojo laiko piktadariams,
Lėmusiems žmonių likimus ir pasaulio niekdarystes.
Priklausomybės ženklas pastatomas širdies sąžinėje,
Nes sąžinės širdis nebeišgali nugalėti savęs.
Niekas nenori prisiminti vakarykščios piktadarybės,
Nes ugnikalnio lava paslepia žmonijos darbų pėdsakus.
Atgal
.jpg)
(1).png)
