Poezija
06.12. Įdėk man į lūpas
Įdėk man į lūpas
Kęstutis Trečiakauskas
Įdėk man į lūpas tą bučinį saldų,
Kurio taip seniai neragavo širdis.
Kur skuba vežėjas, arklių nenuvaldo,
Negreitai dar naktį aušra suardys.
Kažkur suspindėjo- gal žvakė, gal langas
Ir vėlei juodžiausia juodžiausia tamsa.
Kur dingo pasaulis, suprast neįstengiu,
Tik bėga per ledą vaikystė basa.
Išėjusiam
Išėjusiems retokai posmą skiria,
Pakanka, regis, vardo akmeny,
Bet kaip pamiršti šviesų, dorą vyrą,
Kai jo nėra, o tu dar gyveni.
Jau nesutiksim Algirdo Pilvelio
Jaukioj senamiesčio gatvelėj prie Vilnios,
Bet jo taurių minčių pamiršt negalim,
Likimas užmaršties nedovanos.
Jis Lietuva, jos ateitim tikėjo,
Vienminčius glaudė prie dosnios širdies,
Ne Prezidento posto jam reikėjo,
Tik vylės, kad tauta geriau girdės.
Jis kvietė sąžinei ir dorai susiburti,
Sielojosi dėl ateities šalies,
Ne griauti telkė jis visus, o kurti-
Joks priešas to paneigti negalės.
Netroško jis šlovės nei pjedestalo,
Valstietiškai, lietuviškai romus,
Jis kvietė mus visus prie darbo stalo
Ir įkvėpė jo darbus tęsti mus.
Numeski plunksnelę
Žąsele gulbele, labai prašau,
Numeski man baltą plunksną,
Eilių jau seniai, seniai nerašiau,
Galva ir rankos apsunksta.
O šiandien širdy man kažkaip džiugu,
Net tamsūs toliai nušvitę.
Vėl gimstančius posmus tarytum regiu,
Bet kaip man juos užrašyti?
Numeski plunksnelę, pakaks vienos,
Tie posmai trumpi be galo.
Užteks man, užteks ir trumpos dienos-
Jaučiu kaip jausmai atšalo.
Koks bus paminklas Lukiškių aikštėj?
Valstybė ruošias švęsti jubiliejų,
Bet iki šiolei apsispręsti negalėjo,
Kaip sukaktį pagerbti paminklu,
Kad būtų ir didinga, ir kuklu.
Ilgai galvota, tartasi, mąstyta,
Na, ką čia tokio imt ir pastatyti?
Aikštė yra. Gal simbolį? Bet noras dingo,
Kai buvo leptelėta: tai nebemadinga.
Kas leptelėjo, orą pagadino, nesvarstyta,
Bet tarta jau kietai- paminklo nestatyti.
Nemodernu. Dabar jau kitas laikas.
Nereikia monstro mums ar balalaikos.
Ir vėl paniro galvos į nirvaną,
Tačiau šalia dar ir tauta gyvena,
O ji, kaip žinom, išmintim dar švyti,
Tad ji ir nutarė aikštėj statyti Vytį.
Jai pritarė ir didelis, ir mažas,
Bet vėl sukilo žinančių miražas:
Neleisime, negalima, kvailybė,
Projektas tas visais aspektais kliba.
Kur centras, šonas, apačia, viršūnė?
Sudirbti Vytį pakvietė net šunį,
Bet šis nelojo, bandė tik vėpsoti-
Kokia ta viską žinančių fantazija besotė.
O tautai kas- ji ruošiasi statyti
Tėvynės jubiliejui skirtą Vytį.
-----------------------------------------
Kažin ar leis?- vilniečiai krapšto galvą
Ir kažkodėl prisimena raudoną spalvą.
Juk ir anais laikais ne liaudis sprendė,
O tie, kurie sėdėjo jai ant sprando.
O visažinių nutartis, ko gero, aiški-
Tą vamzdį nuo Neries jie atgabens į aikštę
Ir aukso raidėm skrupulingai užrašys,
Kad skirtas šimtmečiui paminklas šis.
