VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

Poezija

06.04.Ant beprotybės ribos

Kęstutis Trečiakauskas

Ant beprotybės ribos

Beprotiška veika planetą purto,

Blogų darbų daugiau negu gerų,

Kasdien daugėja zombių ir mankurtų,

Viešai besididžiuojančių karu.

 

Ir giriasi: pasaulis mūsų bijo,

Mes galim jį paversti pelenais.

Nejaugi karo žaizdos neužgijo,

Dar krematoriumų alsuoja kaminais?

 

Nejaugi milijonų jiems negaila

Gėdingai žuvusių- savų, ne svetimų?

Kaip šlykščiai dengias jie ėriuko kailiu,

Bet žaidžia juk pasaulio likimu.

 

Menuetas

Paskambink man tą seną menuetą,

Tik man vienam. Ir žiburio nedek.

Mėnulį lyg nudilusią monetą

Skliaute paklydęs mano žvilgsnis seks.

 

Paskui taurė saldaus raudono vyno

Ir dar saldesnis karštas bučinys.

Bet šaltas vėjo gūsis atgaivino-

Vėl nebaigtas pradėtas sakinys.

 

Nes ant klaviatūros kitos rankos.

Ką skambina? Nebegaliu suprast...

Širdis lyg uždaryta paukštė trankos.

O kur tave? Kur man tave surast?

 

Ta valanda

Ta valanda, o gal minutė iks

Vis tiek ateis,nors ir nelauki jos.

Nepasiruošusį tave ji pasitiks,

Galbūt viršūnėje, o gal prie prarajos.

 

Svarstyti, aikčiot  nebebus prasmės-

Analai juk neredaguojami visai.

Nusišypsok, pats sau ištark: sėkmės,

Ir gal nušvis saulėlydžio gaisai.

 

Gimtasis žodis

Tegu Baltijos bangos lyg plakimas širdies

Amžiais glostys lietuvišką smėlį,

Te pasaulis lietuvišką žodį girdės,

Šitiek žudančių kirčių pakėlusį.  

 

Draustas, tremtas,žudytas, drabstytas purvais,

Nuo praamžių toks pat, nepakitęs,

Į kiekvienus namus ir į širdį ateis

Gimtas žodis- krauju įrašytas.

 

Sėklos

Sužėlė mano mintys

Lyg piktžolės daržuos,

Skubėjau jas nuskinti,

Jas su savim vežuos.

 

Bet jos jau žydi, bręsta,

Jau sėklos tuoj byrės.

Jei kam pavyks jų rasti,

Ar jas pasėt turės?

 

Mes visad ten

Šaknim į dangų įsikibę

Lapoja medžiai ir namai.

Visi mes iš senų sodybų,

Kur plaukia gyslom nemunai.

 

Saulėlydis užbaigęs darbus

Sapnams vartus tuojau atkels,

Ir bus jie mums be galo svarbūs,

Kaip šulinys šalia obels.

 

Visi mes iš senų sodybų,

Ir kad ir kur nuves keliai,

Mes visad ten, kur mes sudygom-

Mintim, širdim-giliai, giliai.

Bet jos jau žydi, bręsta

Atgal