Poezija
04 22. Kaltė
Algirdas Kavaliauskas
Krikštyti, nekrikštyti, palaiminti ar prakeikti,
Demarkacinių linijų dažnai atskirti,
Susvetimėję, tvirtai savo kiaute užsidarę,
Susiskirstę į klanus, koalicijas, organizacijas,
Į gildijas įvairių amatų ar interesų grupes
Įvairiausias: ir nuosavas, ir tarptautines,
Ieškančias išeities nuo dabarties –
Anarchijos, chaoso, prapulties.
Gal jau aprims, kai panacėja atrasta –
Palankiai priima globalines aistras.
Globalizacija kaip virusas klajoja
Su diferencijuotu požiūriu į ką tik nori,
Sakykime, kad ir į tautybes.
Gali mane vadinti lietuviu, jį estu, aną braliuku
Ir anekdotą piktą išklausyti apie mus
Nevykėlius, šio to išmokusius.
O va, įvardyti ano tautybės
Negaliu, supras kaip įžeidimą,
Išvykti besirengiantis kaimynas.
Sako, tautybės greit išnyks, liks išrinktoji,
Suprast sunku, gali suprast kaip nori.
Anądien pasakiau: slaugau galvą karščiuojančią,
Už vaiką aš brangesnio nieko neturiu.
Po dienos išgirstu: saugau galvas krikščioniškas –
Ne musulmonų, ne kokių budistų –
Štai, pasirodo, koks nacionalistas,
Ne kosmopolitas, ne internacionalistas.
Esą, ir mano broliai su braliukais niekam tikę,
Neišmokstame svarbių kalbų atvykėlių,
Gal kada nors bus įminta ši mįslė.
Tad sukis pats kol kas kaip išmanai,
Kai nebe normalu gyventi normaliai.
Nieko nepadarysi, lyg koks prakeikimas
Paženklino ne vien tik manąjį likimą.
Gražiuosius ditirambus apie šviesųjį rytojų
Kūrė kaimynas, kuris išvažiuoja,
Bet kai kurie vis tiek į mus žvairuoja.
O aš savam krašte laimingas tarp artojų,
Vaikelį myliu, su liga jo kovoju,
Ir gimtoj žemėj dar nesusvetimėjau,
Tačiau kitiems atrodo tai niekai:
Kaltas labai esu, nes, matot, per lėtai,
Kad tu prasmegtum, kaip lėtai aš globalėju.
Geradaris
Seneliui atminti
Pirmojo pasaulinio karo metu
Į Čivylių kaimą, sako, atslinko maras.
Nelaimė užgriuvo apylinkių namus,
Kaimą, kuriame gyveno Jokūbas, mūsų senelis,
Su žmona Ona ir septyniais vaikeliais:
Antanu, Jonu, Motiejumi, Kastute,
Emilija, Marijona ir jauniausia Zosiute.
Senelė Ona, bandžiusi vyrą atkalbėti,
Galiausiai suruošdavo lauknešėlį
Ir išleisdavo žmogų nelaimingiems padėti.
Visuose kaimuose buvo namų,
Kur mirtimi vadavosi daugelis žmonių,
Kai kuriems nebuvo net kas vandens paduotų.
Pagirdyti, griebdavo senelio ranką bučiuoti,
Dievo malonės prašyti, jam dėkoti.
Ir Visagalis leido stipriam vyrui gerus darbus daryti.
Vieną rytą senelio skruostai raudoniu pražydo,
Senelė Ona sukliko ir tuoj pat nutilo,
Pamačiusi supratingai žvelgiančias vyro akis.
Kad vaikai neįeitų ir neužsikrėstų, užkabino duris.
Ir tik po kurio laiko, vyro paliepimu,
Sustatė tarpduryje visus savo vaikus.
Zosė su Emilija staiga pravirko,
Vyresni broliai jas greitai nutildė.
Jokūbas pasikėlė ant silpstančių rankų savų,
Ilgai žiūrėjo lyg norėdamas įsidėmėti veidus vaikų...
Ir daugiau šio žmogaus niekas nematė –
Vyrą, tėvą, brolį, kaimyną geradarį
Palaidojo Čivylių kaimo kapinėse.
Su cemento antkapiu smėlio kauburėlis
Puošiasi darželių gėlėm daugiažiedėm.
Namas
Mano vaikystės namas
Pažysta mane, nors ir senas.
Jau be langinių, su trūnijančiais sienojais.
Savųjų laukia nesulaukia.
Jis ypatingas, pakeleivius traukia,
Bet jų į vidų nekviečia, nešaukia.
Markstosi žolėm apėjusiais langais,
Sienojai masina prisiminimais.
Tokiai pagundai atsispirt sunku,
Tik visada ateisi ne laiku –
Nekviečiamas esi, būk atsargus:
Nelieski namo durų – įvirsi,
Įgriūsi – jei remsies į namo sieną.
Tikrai įpulsi, nesiartink per arti,
Juk nežinai kiek iškasta duobių aplinkui namą
Ir ko negailestingas laikmetis pripylė:
Vilties ir ilgesio, žarijų ir nuodų...
O namas dairosi, manęs nemato
Artėjančio pro krūmus ir medžius.
Šalia jo gera jausti tuos laikus,
Kai šeima grįždavo laiminga iš bažnyčios.
Matau ji tokį mielą, saugantį prisiminimus,
Pageltusias duris, grąžinusias jaunystėn.
Man prisilietus, durys džiugesiu sugirgžda
Džiaugiasi kaip tėvai šventą rytą,
Matydami sveikus vaikus ir savo namą,
Kuris gerai, ištikimai, ilgai tarnavo.
Dabar jis džiaugiasi mane sutikęs,
Nes žino, kad kiti toli išvykę...
Tačiau senajam džiaugtis jau sunku,
Iš džiaugsmo stogas jam įkrito
Ir sienos nesulaikomai pakrypo...
Atgal
