Poezija
05.27. Aštuntoji giesmė. RŪPESTIS
Aleksandras Šidlauskas
Neapykantos aistra išdegina pasitenkinimo spalvą,
Apspangusios akys žvelgia į blyškią tiesos kasdienybę.
Susitaikymo galią pajunta nieko nejaučiantys,
O rūstybės kekes nuskabo Pirėnų krašto vaikiščiai.
Papūtė samumas, ir nusiklojo planeta smėlynais.
Pro atnašavimo aukurą praskrieja nuožmūs grifai,
Pajutę maitos kvapsnius ir praradę pirminį skonį.
Išnyksta petroglifų prasmės, sunerimsta Egipto hieroglifai.
Tiktai pasitenkinimą pajaučia rytdienos marazmas,
Orgazmiškai prasiskleisdamas nuosavybės užtiesalą.
Skubėti ir neatsilikti, priprasti ir nieko nepamiršti, -
Paragina nevyriausybinės delegacijos komitetas.
Žmonėse ėmė bręsti rūpesčio medus ir skausmo gyvatynas,
Pajutęs gyvybės sėklą ir nenusakomą aistrą gimdyti.
Pajodžarga velniūkštis prisilietė prie angelo sparno
Ir nuplazdėjo ištikimybės balsas lyg harmonijos duona.
Atlasą pradėjo vartyti prarandantys savo nematomybę.
Pirmasis pašauktinis negalėjo sulaukti vakaro tamsos,
Atplūstančios iš žemumų krašto ir iš aukštybių šalies.
Pasiryžimo veidą nuplieskė geismo atodūsis.
Iš netekties šaltinio pasileido srovės metamorfozė,
Metaforiškai išskaidžiusi ritmo sandarą ir rimo garsyną.
Abejonių šydu prisidengė nemirtingųjų šešėliai,
Pajutę dvasios nedarną ir silpnybės aromatą.
Paskubomis sudilgsėjo pavargęs krūtinės raumuo,
Norėdamas visiems atskleisti savasties paslaptį.
Deglą laikančios rankos užjaučia scenos žiūrovus,
Bet Europos dienos pamiršo graikų alfą ir omegą.
Besikūriantys miestai didingai laukia orkestro,
Kuris taikingai atlydės didžiosios svitos palydą.
Nematomybės aura persisunkė vilties syvais,
Pradžios melodiją pabandė sugroti tylūs būgnai.
Išeina šviesa, pasiėmusi prieblandos šydą,
Ir suliepsnojo neuždegtų laužų žaltvykslės.
Pūdymuose šūkauja starai ir klykauja pempės,
Giesmės apologetikoje užspringo ašaringa tyla;
Kažkas pasiėmė mano rankraštį ir visai pradingo,
Pamatęs, kad vėlei surado nebaigtąjį šedevrą.
Atvyko į sostinę trys garsingi pasaulio kūrėjai,
Neįgalėję sukurti nė vieno lietuviško sakinio.
Pravirko kūdikio sapnas ir aplinkui išsisklaidė ūkai,
O pratartį pasakė ištikimas vyras svetimai moteriai.
Ir sustingo perkūno griausmas prieversmio griovoje.
Išdryko pamišėlis sapnas ir sustingo rūpesčio ranka,
Užsimiršimo gelmėje sutrūkinėjo netekties grandinės.
Pakanka dienos gėrio ir vakarą išblaškančios ramybės.
Nedingsta sukruvinto paveikslo kilmingas pėdsakas,
Juo susidomi palaimintieji ir pavirstantys į ledą,
Kai nerimo banga bando pasivyti didžiąją devintąją.
O patvaros žodį nusineša lakštingalų skaudžios trelės –
Ateik, nerūpestingoji basakoje vaikyste, ir nuraminki mane.
Sugrąžinki augimo skaidresį ir kupliosios liepos pavėsį.
Minutės nesitiki minosvaidžio salvių ir minties šuolių,
Pro kuriuos probėgomis praeina užmaršuolių karavanas.
Svanas paliko gailingą istorijos pėdsaką ir atmintį,
O mituose paskendo gėris ir tvirtybė, kova ir budrumas.
Didinga žingsniuotė sukaupia šviesias melodijų natas
Ir tūžmingai aiškina, kodėl nepasibaigia pirmosios mišios.
Palaimintųjų vardai įrašyti į tautų analus ir foliantus.
Bet ramybės saloje visi gyvena savo rūpesčių pusiasaliuose.
Tvirtovių sienas bando išgriauti chamai, pašos ir kurfiurstai, -
Jiems sunku tuščiomis rankomis visą laiką priešintis.
Kaip ir moterys nejėgia pasipriešinti užpuolikų jėgai.
Praamžiškąją aistrą negali nuraminti gamtos stebuklai,
Įklampinantys į nusikaltimo liūną ir upių seklumas.
Tuštumos miražiškos šviesos uždangsto praeities šešėlius,
Kuriais nuolankiai žaidžia mažyliai, paaugliai ir senoliai.
Amžinybės paveikslų negali išdildyti laikai ir erdvės.
Pro pašaukties irštvynus pasirodo netikrumo pėdos.
Likimo antpirščiais groja paniekintojų kapelos,
Jų aidesius užpelenguoja ieškotojai ir nelaimių pranašai.
Titnagas vis dar laukia savo ugningojo balso,
Kai mažoji žiežirba gali sukelti trečiąjį pasaulinį karą.
Vėjų malūnų karuselėje išbyra žmoniškumo miltai,
Kuriuos nuosaikiai seikėja motinos, žmonos ir seserys.
Pabalo tėvo kepurė, bet ne galva, išminties pilnoji,
Motinos saujoje ištirpsta rūpestingosios deivės šviesa.
Nematomybės arkoje suspindėjo naujasis Gudaičio paveikslas,
Prisiekęs galvoti apie tuos, kurie niekados čia neateis.
Palaidoto sakinio vis imasi ieškoti kruopščių istorikų rankos,
Galinčios visiems amžiams paskandinti šiandieną.
Išmirko dirvonų nugaros, debesys sukaustė sąnarių gėlą.
Rankdarbiais išsidabino birželio pabaigos pievos
Ir susirinko kilmingieji balsai pas nekilminguosius.
Ir pasileido nuo kalno gūžynių kopūstų spiečius.
Visi norėjo tyliai kalbėti, kad vienas kitą geriau išgirstų.
Kad atsikvošėtų pasąmonės blyškis ir dienų afroditės.
Pasibaigė žalias rašalas ir vėlei gimė naujasis rūpestis,
Nebegalėdamas ištesėti nei priedermės, nei įsakmaus balso.
Suspinduliavo tėvų kaktos dieviškumo spinduliais,
Nuskaistėjo dvarviečių kiemai ir subruzdo plėšikai.
Į laukymes subėgo pūdymuose besiganantys keisti kumeliukai,
Kuriems taip norėjosi pažaisti kartu su laumžirgiais.
Iš pievų pasikėlė rūkas, nuvilnijo kilni Vytauto giesmė.
Gegužinės pamaldos prasidėjo palaimintųjų žodžiais,
Išilgo kaimas kaip praskrendančių žąsų virtinė,
O susirūpinusi minia sustojo ant vieškelio ir laukė savęs.
Niekas nenorėjo bartis, nes tinginystė užvaldė pasąmonę,
Kuri nuvargo nuo negalėjimo kalbėtis ir mylėtis.
Atgal
