Tai iš Rėklių k. (Panevėžio r.) kilusios daktarės docentės Reginos Kuzmaitės-Norkevičienės atsiminimų fragmentų knyga, kurią išleido „Homo liber“ leidykla. Parašyta rimtu akademiškiu tonu, jautriai ir ramiai, be piktų žodžių, negražinant to, kas buvo išgyventa, kuo džiaugtasi ir nelabai...

Vasarą Nida panaši į milžinišką kruizinį laivą, kurio deniuose kiaurą dieną laksto tūkstančiai poilsiautojų – nuo vieno borto pamarį, prie kito – pajūrį ir atgal, o vakarop, vėl – saulės palydėti... 

Filomena Linčiūtė Vaitiekūnienė gimė Žemaitijoje, vėliau su tėvais persikėlė į Vilnių, 1965 metais baigė Dailės akademiją, kur mokėsi scenografijos meno. Lietuvos dailininkų sąjungos narė nuo 1967 metų.

Prie kiemo vartų stoviniavo vasara, ruduo rankose laikė dažų paletę, kompiuterio darbalaukyje dar ilgokai gulėjo parengtas interviu. Reikėjo, kad viskas susigulėtų...

„Varpas“ – tai pirmoji Lietuvoje privati leidykla – akcinė spaudos bendrovė, sukurta dar sovietmečio agonijos laikais 1989 m. Kaune. Leidyklos steigėjai buvo žinomi žurnalistai Povilas Antanas Kaunas ir Romualdas Neimantas, o netrukus į jos veiklą įsijungęs ir Juozas Kundrotas. 

Aną penktadienį, saulėtą, prabėgusios vasaros atšvaitais margą Vilniaus senamiestį sudrebino patrankos šūvio griausmas. Gal vėl Napoleono kariai užplūdo miestą?

1940 metais lietuvių tauta tapo ir fiziniu, ir politiniu sovietinių okupantų įkaitu. Įkaitais, beje, tapo ir tie, kurie ir realiai stojo okupantų pusėje, padėjo įkurti bei įtvirtinti jų valdžią. 

Gražią šeštadienio dieną lietuvių literatūros klasiko, tautos švietėjo, kanauninko Juozo Tumo-Vaižganto gimtajame Malaišių kaime vėl vyko tradicinis respublikinis renginys, pavadintas skambiu žodžiu – „Vaižgantinės“. Į Malaišius suvažiavo svečiai iš Vilniaus ir Kauno, Utenos ir Anykščių, Kavarsko ir Svėdasų...  Lietuvos žurnalistų sąjungos dėka į šventę turėjo progos atvykti ir nemažas vilniečių žurnalistų būrys. 

Gudų girią išgarsino didysis Lietuvos gamtininkas Tadas Ivanauskas. Pavasariškai skaidri, dainuojanti paukščių giesmėmis, vasarą šlamanti drevinių bičių dūzgesiu, rudenimis tviskanti uogienojais, baltais pusnynais apšarmojusi žiemos pasakos metą, Gudų giria prakalbino gamtininką dar vaikystėje. 

Ežeras – ešerio sapnas, ežeras – debesies aitvaras, ežeras – nakties gelmė, ežeras - vėjo brolis. Bet visi ežerai – mūsų lūkesčių taurės.

Kad ir ką berašytų Jonas Laurinavičius literatūrinės kraštotyros temomis, jo rašiniuose visų pirma jaučiama žurnalisto ranka. Jis stengiasi į aprašomus žmones, įvykius, istorinius faktus ne tik savaip, savitai pažiūrėti, bet ir pateikti medžiagą intriguojančiai, kartais netgi su detektyvo prieskoniais. Tai iliustruoja ir dauguma jo esė, sudėtų į knygą „Ąžuolai žalieji“ (2020), kurią išleido „Naujojo lanko“ leidykla.

Liepos 27-ąją Vilniaus Tarptautinės literatų, poetų ir menininkų gildijos nariai „Vingis“ susirinko į Vilniaus tautinės bendrijos namus aptarti kūrybos konkursui rašytų darbų įvertinimo. Renginyje dalyvavo 28 žmonės. Renginį vedė būrelio „Vingis“ pirmininkė Onutė Kulbokienė.

Patys sunkiausi pokario metai. Mus, kaimo vaikus, Laukuvos gimnazijos mokytojas Petras Jakštas susodino į atvirą sunkvežimį „palutarką“ (autobusiukų tada nebuvo) ir atidardino į Klaipėdą. Pažadėjo nuvesti į teatrą. Niekas iš mūsų jūros nebuvo matę. O čia dar teatras. Tikras teatras! Ėjome nuo griuvėsių jau pravalytomis gatvėmis. Tokių baisių griuvėsių irgi nebuvome matę. Teatras švietė iš tolo – vienintelis nepaliestas griovimo gaivalo, kaip ramybės sala. Kažkoks šventas laukimas. Už sunkių ąžuolinių durų iškart į akis krito liustros, didžiulės, kaip bažnyčioje. Ir krėslai. Tokios skaisčios bijūnų spalvos niekur nebuvau matęs ir iki šiol nemačiau. Tas bijūnų spalvos aksomas išliko atminty kaip įžanga į paslaptį, į teatrą. Vyskupų spalva.

Nedaug tokių vietų Lietuvoje, kaip Dangės santaka su Kuršių mariomis – čia visada pajauti sūkuringą gyvenimo kelionės dvelksmą! Kylam! Atrodo, tave, kaip laivo burę, pagauna pajūrio vėjai – kviečia lėkti mariomis, žvalgyti pakrantes, skrieti virš Nerijos smėlio juostos, aprėpti akimis visą Baltiją! 

Čia Lietuva – mūsų valstybė, Tėvynė ir gimtinė. Čia mūsų namai, gimtoji žemė, gamtos grožis visus 4-rius metų laikus supa mūsų teritoriją. Čia gyvena įvairių tautybių žmonės ir gerbia lietuvių tautą už draugiškumą, kultūrą. Ir jiems patinka čia gyventi, dirbti, mokytis. Vieni iš kitų mokomės pažinti kultūrą, rasti bendrų pomėgių ir gražiai sugyventi.

Nors vasara dalina paskutines dienas, kultūros renginių dar gausu. Koncertų, spektaklių (net premjerų) rengėjai dar planuoja ir rugsėjo, spalio mėnesiais.

Rimantas Kaulakys išleido knygą „Širvio kalnas“. Nenurodyta leidykla ir koks knygos tiražas. Tik – vieta ir metai Vilnius, 2019.  Leidžiant knygą už  asmenines ar rėmėjo lėšas, taip būna neretai – ji be visų leidybai skirtų rekvizitų.

2020 m. rugpjūčio 10 d. Istorinės Prezidentūros kiemelyje Kaune vyko tradicinis (vyksta nuo 2008 m.) pirmojo prezidento Antano Smetonos 146-ųjų gimimo metinių paminėjimas.

Išsiilgę viešų susitikimų ir bendrystės, Vilniaus tarptautinės literatų, rašytojų ir menininkų Gildijos „Vingis“ nariai rinkosi į Tautinių bendrijų namus. Ši popietė buvo skirta  artimiau susipažinti su žurnaliste, knygų apie meną autore, nenuilstančia keliautoja, profesionalia fotografe ir poete Regina Jakučiūnaite. Susidomėję klausėmės Reginos pasakojimo apie ryškų nueitą gyvenimo kelią ir įvairiapusę kūrybą.

Liepos 18-19 dienomis per nedidelį Užnemunės miestelį nuo seno kiek juokingu pavadinimu Balbieriškis nuvilnijo didelė šventė – parapijos ir bažnyčios 500 metų jubiliejus. Pandemijos apribojimai jos nė kiek nesumenkino: per miestelį žygiavo pučiamųjų orkestras, prie bažnyčios jis surengė koncertą, o pačiuose Dievo namuose įvyko solidžios šiam jubiliejui skirtos knygos pristatymas. Gi sekmadienį – šv. Mišios, Kryžiaus su nuo 2013 m. rugpjūtį bažnyčią sunaikinusio gaisro išlikusiu apdegusiu Nukryžiuotuoju atidengimas, o šventoriuje visi galėjo pabendrauti prie šv. Magdalenos atlaidų skanėstų.