Kultūra, menas
09.24. Apie Save – tarp Istorijos girnų
Alfredas Guščius
1940 metais lietuvių tauta tapo ir fiziniu, ir politiniu sovietinių okupantų įkaitu. Įkaitais, beje, tapo ir tie, kurie ir realiai stojo okupantų pusėje, padėjo įkurti bei įtvirtinti jų valdžią. Deja, kolaborantai savo padėties dviprasmiškumo nesuvokė ir tasai jų aklumas pastūmėjo mūsų tautą į brolžudišką tarpusavio karą, užsitęsusį visą pokario dešimtmetį. Ar galėjo kolaborantai staiga praregėti ir susivienyti su patriotais, rezistentais? Teoriškai – taip, bet praktiškai – ne, kadangi kiekviena opozicinė pusė jautė turinti savo tiesą ir ją atkakliai gynė. Idėjos, tiesos, sąžinės, įsitikinimų ir poelgių dialektika yra labai sudėtinga. Anot žymaus mūsų mąstytojo Juozo Girniaus, net ir klystantis žmogus tiki savo idėja: “Yra ėję žmonės verčiau mirti, negu pasidaryti išdavikais, vedami visiškai priešingų idėjų, kurios tad negalėjo būti visos lygiai teisingos” (J. Girnius. Raštai, I tomas, Vilnius, “Mintis”, 1991, p. 42, kursyvas – mano).
2006 metų balandžio 3 d. Vilniuje (A. Venclovos name-muziejuje) įvyko mokslinė konferencija, skirta Antano Venclovos gimimo 100-čiui. Įdomus, naujomis įžvalgomis pasižymintis, buvo istoriko Česlovo Laurinavičiaus pranešimas. Jis nagrinėjo A. Venclovos biografijos svarbiuosius idėjinius apsisprendimus, posūkius ir nurodė priežastis, nulėmusias šio rašytojo ir visuomenės veikėjo posūkį į „kairę“ gerokai anksčiau prieš 1940 metus. Tarp tokių faktų kalbėtojas priminė net, atrodytų, grynai asmeninį, kai tuoktis be bažnyčios sumanęs, A. Venclova negalėjo to siekio įgyvendinti Kaune, nes čia, kaip ir visoje Lietuvoje, nebuvo civilinės metrikacijos ir jis turėjo vykti į liberalesnę tikėjimo atžvilgiu Klaipėdą. Taigi konfliktas su bažnyčia, nepasitenkinimas A. Smetonos politika Vilniaus, Klaipėdos atžvilgiu, negalėjimas pilnutinai įgyvendinti savo karjeristinių ambicijų „viešojoje erdvėje“, iliuzinis tikėjimas SSRS konstitucijoje egzistavusia nuostata apie sąjunginių respublikų suverenumą, nekritiškai pasverti faktai apie neva sovietinių rašytojų turtingą buitį, didelius honorarus, kelionių laisvę ir panašūs kiti faktoriai, Antaną Venclovą kartu su kitais tūkstančiais SSRS simpatikų 1940 metų biržely išvedė į Kauno aikštes, gatves džiaugsmingai sutikti sovietinių tankų.
Istorikas Č. Laurinavičius klausė: „Ar suvokė pats Venclova sudėtingas prieškarinės krizės peripetijas? Abejotina. Regis, labiau bus pagrįsta teigti, kad Venclovos, kaip tipiško menininko, politinėms pažiūroms bei politinei pozicijai buvo būdingas idealizmas, jei ne naivumas. Jis sudėtingas politines problemas reflektavo sinkretiškai, be didesnės jų artikuliacijos, ir šiuo požiūriu Venclovos, kaip ir kitų lietuvių kultūrininkų entuziazmas 1940 m. atėjus Raudonajai armijai, regis, ne ką tesiskyrė nuo savo laiku ispanų ar vokiečių kultūrininkų demonstruoto entuziazmo atėjus Napoleono armijai“. Galima sutikti su tuo, kad A. Venclovos pažiūroms buvo būdingas idealizmas, kadangi net religinis katalikų mąstytojas Antanas Maceina, anot Vytauto Kavolio, „apie buržuaziją buvo žymiai blogesnės nuomonės negu apie komunizmą, kurį jis laikė kaip prometėjiškos dvasios išraišką“. (V. Kavolis. Žmogus istorijoje. Vilnius: Vaga, 1994, p. 163). Tačiau, žinodami vėlesniąją A. Venclovos biografiją, regime, jog tas idealizmas kažkodėl gana greitai išgaravo, o jo vietą užėmė pragmatizmas, pasireiškęs siekiu užimti aukštus vyriausybinius postus, gauti privilegijų. Panašią principų, idealų metamorfozę pragmatizmo ir Stalino diktatūros palaikymo link patyrė ir kiti nepriklausomos Lietuvos kairuoliai-idealistai.
Taigi vieniems 1940-ųjų metų vasara (birželio, liepos, rugpjūčio mėnesiai) tapo Lietuvos laisvės ir Nepriklausomybės laidotuvėmis, o kitiems – naujų vilčių, svajonių išsipildymo pradžia. Tų metų rudenį Lietuvą išvydau ir aš (gimiau spalio 24 dieną). Likimo įnoriu tapau tarsi simboliniu dviejų politinių – ekonominių sistemų ir dviejų Lietuvų (t.y. tautiečių, pasidalijusių į du priešingus polius) susikirtimo ženklu. Toji Lietuva, kurioje gyveno mano tėvai – brendo, dirbo, svajojo, mylėjo, sukūrė šeimą ir pagimdė mane – griuvo, o toji, kurioje augau aš, mokiausi, taip pat svajojau, mylėjau, irgi sukūriau šeimą, – statėsi, stiprėjo. Tad ant kokio pagrindo formavosi mano pasaulėjauta, pasaulėžiūra, mano charakteris? Tėvai vaikystėje daug ką gero įskiepijo, tačiau vieno svarbaus imuniteto elemento į tolimesnį kelią neįdavė – auklėdami katalikiškai, tėvai mus, vaikus, silpnai teorientavo politiškai (nei apie Vasario 16-ąją, nei apie kitus svarbius politinius-patriotinius dalykus, nei pagaliau apie savo brolį Joną, dalyvavusį Nepriklausomybės kovose ir netekusį kojos, tėvai mums nepasakojo). Mamai politika dar mažiau terūpėjo, menu tik jos dažnai kartojamą pasakymą: “Vakalele, nabovo teisybės pasaulie ėr nabus”. Tad istorinė-politinė savimonė tebuvo menkai išvystyta, ir šis stygius itin pasireiškė jaunystėje, kai atitrūkau nuo gimtojo lizdo, nuo kaimo, ir atsidūriau vienas didžiuosiuose Lietuvos miestuose, mokiausi, dirbau gamykloje, studijavau, vėliau tarnavau ideologinėse įstaigose – bibliotekoje, redakcijose (nuo tarnystės tarybinėje armijoje išsisukau). Manau, būtent toje žalioje jaunystėje mano asmenybės formavimuisi netiesioginiu būdu (per knygas, kino filmus, spektaklius, agitaciją ir propagandą) konformistinę ranką „ištiesė“ tokių tautiečių-inteligentų, kaip minėtasis Antanas Venclova, autoritetas, prestižas, ir gana ilgą laiką ėjau jų praskintu prisitaikymo keliu.
***
Tarsi nujausdamas mano pasaulėžiūros nebrandumą, likimas istorinio-politinio mentaliteto spragoms „lopyti“ atsiuntė avantiūriškų užmojų, bet hipnotiškai įtaigų disidentą Vaclavą Sevriuką. Gana greit (1967 metais) jis įtraukė mane į savo diskusijų klubą, į uždraustos spaudos (“Xronika tekuščich sobytij”) skaitymą. Menu, kaip jis mane politiškai švietė – aiškino apie Če Gevaros revoliucinius žygdarbius, Prahos įvykius, TSKP reakcingą vaidmenį ir t.t. Nebuvau uolus jo mokinys, nes mane vis labiau traukė literatūra, dainavimas, politika tebuvo lyg „desertas“ po pietų. Tačiau tas “desertas” man labai brangiai kainavo: 1970 metų gale saugumas V. Sevriuką suėmė, o 1971 metų sausį – ir mane.
Mano laikysena saugume nebuvo tvirta – atsiliepė būtent idėjinio-politinio stuburo silpnumas. O gal labiausiai – baili prigimtis, baimė statyti ant kortos savo šeimą (buvau jau vedęs, turėjau dukrą), literatūrinį darbą. Kaip panašiose situacijose elgdavosi kiti literatai? Nevienodai. Pavyzdžiui, Izidorius Ignatavičius (buvęs enciklopedininkas, pjesių, dokumentinių ir autobiografinių knygų rašytojas) KGB šantažui atsispyrė; iš tiesų, turbūt geriau netekti kojos nei prisiauginti nepageidaujamą “uodegą”. (Žr. kn. I. Ignatavičius, “Šėtono paunksmėje. Pomirtinis krovinys”, Vilnius, Petro ofsetas, 2003, p. 28). Izidorius turėjo tvirtesnę genetinę atramą – jo namų dvasioje būta daugiau patriotizmo, sąmoningumo ir jo gimtasis kaimas šiuo požiūriu buvo pavyzdinis: dauguma sodybų slėpė rezistentus, o ir iš pačių Vareikių kaimo ne vienas vyras išėjo partizanauti. O tokio tvirtumo giminaičio-partizano, kaip knygoje aprašytasis Odisėjas, pavydėtų daugelis. Be to, Izidorius Ignatavičius jau buvo išėjęs Sibiro tremties “universitetą”, suteikusį jam daugiau drąsumo, išminties.
xxx
Seniai jaudina riba tarp žmogiškai pateisinamo lojalumo (“šunuodegiavimo”) okupacinei sistemai ir nusikalstamo kolaboravimo. Apie tai esu daug mąstęs, rašęs, pradedant nuo garsiosios M. Gorbačiovo “perestroikos” laikų – periodinėje spaudoje, publicistikos knygoje “Vienam glėby” (1992). Dabar regiu: kelerius metus dalyvavau žaidime “voras ir musė”. Žaidime su laiminga pabaiga, kadangi “musė” liko nesuvalgyta. Laimei, kad ir saugumiečiai, kaip ir daug kas tarybiniais laikais, neretai užsiimdavo “akių dūmimu”, formaliu “paukščiukų” dėliojimu ataskaitose. Nematydami jokio mano uolumo “sekimo mene”, saugumiečiai susitaikė su mano pasyvumu, ir, matyt, jiems užteko to, kad mane patį izoliavo ir nuo V. Sevriuko, ir nuo pavojingos “disidentų” įtakos. Kai kartą draugų kompanijoje išgirdau, jog KGB neverbuoja TSKP narių, netrukus pareiškiau poetui A. Baltakiui (jis buvo Rašytojų sąjungos pirminės partinės organizacijos biuro narys) norą stoti į komunistų gretas. Jis pasidyvijo mano naivumu, kadangi nežinojau, jog prieš tai dar turiu tapti kandidatu į šlovingąją partiją. Ir 1976 metais aš jau kandidatas...
xxx
Bet ir prasidėjus M. Gorbačiovo “perestroikai”, kai mano veiksmai, mintys (straipsniuose, diskusijose, akcijose) darėsi aiškiai antikonformistiniai. Juk jau antrąją atkovotos Nepriklausomybės dieną LR Aukščiausioji Taryba jos pirmininko V. Landsbergio vardu pakvietė Lietuvos žmones santaikai. Nuostabūs žodžiai tame kvietime: “Trumparegiški tarpusavio vaidai, pavydas, savųjų skirstymas į “blogus” ir “gerus” pagal anketinius duomenis, partiškumą ar tautybę, pamiršus darbą ir sugebėjimus, gali būti pragaištingi. Net ir smukę, negailestingos sistemos palaužti, suklaidinti, sukiršinti, prasigėrę, mele ir nedorybėse paskendę, šnipinėję, skundę, melagingai kaltinę savo artimą – visi yra tos pačios motinos Lietuvos vaikai: niekam neturi būti užkirsta galimybė prisikelti, išpažinti savo kaltes ir sugrįžti į doros kelią”. (LR svarbiausių dokumentų rinkinys, Vilnius, “Mintis”, 1990,
Naujoje gyvenimo tikrovėje pasitaikė ir klaidų. Jos nebuvo vien ekonominio ar teisinio pobūdžio, bet ir moralinio, psichologinio bei religinio. Simptomiškas buvo jaunojo intelektualo, pasižymėjusio ir politiniu sąžiningumu, ir krikščionišku išmintingumu, Vaidoto Daunio išreikštas nuogąstavimas dėl resovietizacijos recidyvų, trukdančių desovietizuoti naujosios Lietuvos tikrovę? Kas būtent trukdė? Paklausykime jo minčių: “Sovietizacija turi daug požymių, bet vieną dabar norėčiau išskirti. Sovietizacija gilėja tuomet, kai daugėja demonizacijos. Sovietizacija ir demonizacija yra tiesiogiai susijusios. Kai kurie bičiuliai pastaruoju metu mėgino įžvelgti tiesioginį ryšį tarp Virgilijaus Čepaičio viešo pasirodymo spaudos konferencijoje ir suaktyvėjusių Rusijos užmačių. Nors tai įdomu, bet – neteisinga. Nepritariu tiems, kurie demonizuoja Virgilijų Čepaitį. Daugelis demonizuoja iš keršto. Bet vis tiek – demonizuoja, t. y. kviečiasi į pagalbą chimeras. Atkakliai demonizacinį darbą ne per seniausiai dirbo tie, kurie valstybės laikraštyje, kūrė “Voratinklį”. Iki pat šiol lyg ir neatsiprašyta, neatgailauta. Atvirkščiai: senuosiuose vynmaišiuose norima užraugti naują vyną, kuris, atseit, ir padės atsirevanšuoti naujuose rinkimuose”. (“Lietuvos rytas”, 1994 m.sausio 22 d., pabraukta – A. G.). V. Daunio manymu, demonizacijos plitimą galėjo sutrukdyti valstybės vadovai, pavyzdžiui, V. Landsbergis ir A. Brazauskas, pareiškę, jog ir V. Čepaitis, ir K. Prunskienė – anokie ten “kagėbistai” ar blogiečiai. Deja, tokio svarbaus moralinio žesto, galėjusio padėti Nepriklausomoje Lietuvoje kurti taikingą politiką, vadovai nepadarė, taigi jų asmenyje nauja valstybė išsižadėjo tų intencijų, kurias viešai pareiškė 1990 metų kovo mėnesį. Stebint daug metų kurstomą socialinę šizofreniją, nemažėjančią nesantarvę, gal verta pritarti nuomonei, jog atgailauti turėtų ne vien tie, kurie vienaip ar kitaip susiję su KGB, bet ir tie, kurie iki šiol “mistifikuoja šią organizaciją, daugina chimeras, t. y. daro tai, ko mokė KGB”? (V. Daunys, ten pat).
Suprantama, nei išvežus KGB, TSKP, VRM bei kitų sovietinių struktūrų archyvus, nei juos sudeginus ar šimtui metų užrakinus, praeitis nedings. Su praeitimi galima “susitvarkyti”, tiktai ją kuo adekvačiau pergyvenus, išjautus, verifikavus, pasimokius. Tai – daugiau individualus procesas, todėl ir didžiausia atsakomybės našta turėtų tekti pačiam individui. Prievartos neturėtų būti (ji taikytina tiktai konkretiems baudžiamiems nusikaltimams), priešingu atveju demokratija pasuktų inkvizitorišku teisybės, įsitikinimų ar tikėjimo “atstatymo” keliu.
xxx
Gi didelė dalis komunistų partijos narių persiorientavo (galima tarti ir pompastiškiau – “atgimė iš aukšto”, t. y. paskatinti ar išjudinti kilnių patriotinių idėjų, suradę savo identiteto gelmėje asmeninės savigarbos, tautinio orumo likučius) ir pasuko su Sąjūdžiu arba bent tapo neutraliais istorinių įvykių stebėtojais. Ne vienas tautietis istorinių M. Gorbačiovo pervartų metu atsidūrė Maskvoje, kai kurie inteligentai iš vėlesnės jų veiklos jau laisvoje Lietuvoje galima spręsti, kad jie buvo “jelcininkai”, palaikė Rusijos demokratines jėgas, rusų tautos išsilaisvinimo iš totalitarizmo pančių siekį…Sąjūdinis laikas buvo gana patikimas “lakmuso popierėlis”, leidęs nustatyti mūsų anuometinės pilietinės ir patriotinės laikysenos laipsnį. Prisiminkime: daug kas iš dar tebebuvusių TSKP narių savo darbovietėse steigė Persitvarkymo Sąjūdžio pirmines grupes, organizavo karštas diskusijas, kai kas po 1990 metų Kovo 11-osios, pradėjus augti įtampai su TSRS ir kylant pavojui mūsų Nepriklausomybei, savo partinius, karinius bilietus, o karštakošiai net tarybinius pasus, “nukryžiuodavo” ant parlamento gynybinės sienos. Tarp panašiai pasielgusių buvau ir aš – subūriau LPS grupę “Literatūros ir meno” redakcijoje, persmeigiau ant barikados savo partinį bilietą, o apie išstojimą iš LKP pareiškiau laikraštyje “Respublikoje”: “Niekaip negaliu suprasti tų LKP narių ir tų nepartinių, kurie pradėjo negarbingą ambicijų, pretenzijų ir, kaip taikliai pastebėjo Kazys Saja, “opozicinio revanšo” vajų. Aš, kaip ir daugelis tautiečių, suprantu, kokį pavojų sukelia mūsų nevienybė ir kas ja tuoj pat pasinaudos. Todėl, suvokdamas, jog partiškumas šiuo metu tarnauja stabdžiu visuomenės vežime ir norėdamas palaikyti sąjūdines konsoliduojančias jėgas, išstoju iš LKP eilių. Mano partija tebūnie Lietuva” (1990 metų kovo 16).
Grimzdau į malonų netikėtos laisvės svaigulį, organizuodamas “Literatūroje ir mene” aštrias diskusijas apie “baltąsias” ir “pilkąsias” istorijos dėmes, rašydamas straipsnius nacionalinės savigarbos, lietuvių kalbos valstybingumo, istorinių paminklų atstatymo bei naujų sukūrimo temomis. Pliekiau Raseinių partinę valdžią dėl G. Jokūbonio skulptūros Maironiui išniekinimo, “Respublikoje” kritikavau “laikinojo LKP CK” (nepamirškime – buvo ir toks!), jos narių bei “platformininkų” J. Burokevičiaus, J. Gurecko, J. Jermalavičiaus, J. Kuolelio, V. Švedo ir kitų veiklą, “Gimtajame krašte” (1989 07 12) džiaugiausi, kad aš – dar formaliai TSKP narys – jau galiu nebijodamas eiti į bažnyčią; į “Izvestijas” siunčiau atvirą laišką (“Lietuvos profsąjungos”, 1989, Nr.33) TSKP Centro Komitetui, paskelbusiam Kreipimąsi į Pabaltijo tautų žmones ir gąsdinusiam juos (“Žmonės privalo žinoti, į kokią bedugnę juos stumia nacionalistiniai lyderiai”, – buvo rašoma jame), ir skelbiau daug patriotinių ir religinių eilėraščių ir t. t. Simptomiškais laikyčiau straipsnius “Esu kaltas”, kuriame paveiktas įspūdingųjų 1988-ųjų metų, leidausi į socialpsichologines reminiscencijas, gana atvirai išpažinau savo pasaulėžiūros sovietizacijos ydas ir džiaugiausi atsiradusia istorine galimybe dvasiškai keistis, tobulėti. (“Literatūra ir menas”, 1989 01 11). Paminėtinas ir straipsnis “Musė – voro kolaborantė?”, kuriame aptariau anuomet pasklidusį ažiotažą dėl, neva, Justino Marcinkevičiaus kolaboravimo atvejo rašant apysaką “Pušis, kuri juokėsi”, palaikiau mokslininkės Meilės Lukšienės tolerantiškai išmintingą poziciją, anonimiškai apeliavau į savo paties biografijos “dėmėtąjį faktą”. (“Gimtasis kraštas”, 1992 02 16).
Laisvės svaigulys buvo toks stiprus, kad net tada, kai Nepriklausomos valstybės atstatyme jau pasireiškė ryškūs ekonominiai, socialiniai nesklandumai, prieštaringumai, aš stengiausi jų nematyti ir nepakančiai žiūrėjau į tuos trūkumus kritikuojančius, vadinau juos apsikrėtusiais sovietinių laikų nostalgija. Už pažiūrų bei veiksmų opurtonizmo demonstravimą karštai polemizavau su A. Juozaičiu, o buvusį “Komjaunimo tiesos” kolegą V. Matulevičių kaltinau už tai, kad jis, atseit, buvęs nomenklatūrinis tarybinis žurnalistas, drįsta savo “Krante” abejoti G. Vagnoriaus tinkamumu būti premjeru, kritikuoti V. Landsbergio bei visos “dešiniųjų” valdžios veiklą.
xxx
Gal paradoksaliai nuskambės, tačiau manau, jog be tokios skaudžios biografinės patirties aš nebūčiau išsiugdęs šiandieninės, laisvos, demokratinės Lietuvos vertų idėjinių principų, atgaivinęs užžėlusių takų į bažnyčią, sukaupęs potenciją aukštesniems « dvasios skrydžiams ». Vertinant Vytauto Kavolio matu, gal ir aš priskirtinas prie tų « egalitarinių konservatorių », manančių, kad į « paprasčiausią žmoniškumą » galima sugrįžti bet kada, remiantis savo paties prigimtimi : «Tačiau kad sugrįžtum į savo tikrąją prigimtį, reikia sukrėtimo, « krizinės situacijos » individo patirtyje». (Vytautas Kavolis. Žmogus istorijoje, Vilnius: Vaga, 1994, p.165). Asmenybės ir charakterio formavimasis tęsiasi visą gyvenimą ir, suprantama, ne vien dėl to, kad įvairios « krizinės situacijos» yra neprognozuojamos, galima sakyti, net fatališkos. Todėl svarbiausia žmogui tai, kokia yra jo viso gyvenimo kelio kryptis ir ėjimo tuo keliu tikslas. O geriausias to kelio vektorius yra sąžinė; jeigu ji leidžia tau užmigti (pati būdama neužmigdyta), vadinasi, esi santarvėje su ja ir galutinėje kelio stotelėje neturėsi pagrindo pasmerkti savo traumuoto likimo.
Atgal
