Kultūra, menas
09.01. Ąžuolams žaliesiems bešlamant
Loreta Nikolenkienė
Lietuvos žurnalistų sąjungos narė
Kad ir ką berašytų Jonas Laurinavičius literatūrinės kraštotyros temomis, jo rašiniuose visų pirma jaučiama žurnalisto ranka. Jis stengiasi į aprašomus žmones, įvykius, istorinius faktus ne tik savaip, savitai pažiūrėti, bet ir pateikti medžiagą intriguojančiai, kartais netgi su detektyvo prieskoniais. Tai iliustruoja ir dauguma jo esė, sudėtų į knygą „Ąžuolai žalieji“ (2020), kurią išleido „Naujojo lanko“ leidykla.
Štai pirmasis knygos pasakojimas „Sakmė apie du Juozo Tumo-Vaižganto laiškus“. Jie rašyti į Laižuvą (Mažeikių r.) poeto kun. Antano Vienažindžio zakristijonui Juozapui Ramanauskui. Jau tarybiniais laikais laiškai buvo publikuoti savaitraštyje „Literatūra ir menas“ (1980 12 19), juos aptarė mokslininkė Teresė Bikinaitė (laiškuose buvo prašoma atsiminimų apie A. Vienažindį). Tačiau kaip tie laiškai išliko iki mūsų dienų – štai kur intriga, neįtikėtina istorija. Prasidėjus Lietuvos okupacijai 1940-aisiais, zakristijono duktė Julija Ramanauskaitė, Vytauto Didžiojo universiteto auklėtinė, bijodama bolševikų suėmimo, represijų, Laižuvos klebonui leidus, kaip brangias šeimos relikvijas – kan. J. Tumo-Vaižganto laiškus, pluoštelį šeimos nuotraukų paslėpė bažnyčioje. Tai atrodė saugiausia vieta bažnytkaimyje. Paketukas išgulėjo iki 1944 m. spalio 27 d., kai J. Ramanauskaitė nusprendė trauktis į Vakarus. Iš bažnyčios pasiėmė kan. J. Tumo-Vaižganto laiškus, nuotraukas ir su keliolika kitų laižuviškių per rudens purvyną traukėsi nuo fronto. Ir štai pakeliui į Mažeikius J. Ramanauskaitė sužinojo, kad nebeliko Laižuvos bažnyčios – fronto ugny ji buvo susprogdinta, styrojo tik griuvėsių krūva. Taigi bažnyčios nėra, o kan. J. Tumo-Vaižganto laiškai liko...
Knygos „Ąžuolai žalieji“ viršelis
J. Ramanauskaitė, pabūgusi traukimosi vargų ir pavojų, nusprendė užsukti pas giminaičius Vaičius Auksūdės kaime ir palaukti, kol mūšiai palei Laižuvą nurims. Auksūdėje ji ir apsigyveno. Po karo mokytojavo. Kan. J. Tumo-Vaižganto laiškus saugiai paslėpė po balkiu. Betgi vėl – kai mokytoja buvo Mažeikiuose, Vaičius išvežė į Sibirą. O laiškų niekas neieškojo: sugrįžusi į tuščią Vaičių sodybą, ji laiškus rado ten, kur buvo paslėpusi.
Po kurio laiko J. Ramanauskaitė persikėlė gyventi į Mažeikius. Tai buvo žiaurūs J. Stalino laikai. Vėl ji bijojo kratų, suėmimo, todėl nuėjo pas Mažeikių kleboną, kad tasai laiškus, nuotraukas paslėptų klebonijoje ar kur kitur. Klebonas, taip pat bijodamas saugumo persekiojimų, leido pačiai mokytojai bažnyčioje naktį paslėpti savo šeimos relikvijas. J. Ramanauskaitė taip ir padarė – užkišo juos į kažkokį plyšį už altoriaus.
O po kurio laiko nuėjo pasižiūrėti, kaip saugiai užkišti laiškai, nuotraukos. Ir kaip beregint susikrimto nuo netikėtumo: paketėlio nebuvo ten, kur ji padėjo... Vadinasi, kažkas surado, pasiėmė... Verk, raudok – jau niekas nebepadės.
Maždaug po trisdešimties metų J. Ramanauskaitė apie šeimos relikvijų praradimą papasakojo Mažeikių klebonui kun. Juozapui Miklovui. Tas pasiūlė išnaršyti visą užaltorį – gal kadaise J. Ramanauskaitė naktį gerai neįsidėmėjo, kur užkišo paketuką. Pasirodo, taip ir buvo: pats klebonas jį surado!
Kai J. Ramanauskaitės jėgos jau silpo, ji kan. J. Tumo-Vaižganto laiškus, taip pat dalį šeimos nuotraukų, kurių dar nebuvo išdalijusi artimiesiems, atidavė šios knygos autoriui.
Jonas Aistis (1904-1973, tikroji pavardė Aleksandravičius) sovietmečiu sąmoningai buvo gramzdinamas užmarštin, nes jis, gyvendamas ir kurdamas užjūryje, nepalankiai atsiliepdavo apie Lietuvos okupaciją. Tačiau jis buvo žinomas ir gerbiamas gimtajame Rumšiškių krašte. Kaišiadorių rajone gyveno Jono Aisčio brolis Juozas, seserys Veronika Kudrevičienė, Marijona Šliamkienė, vienuolės Eleonora ir Mikalina Aleksandravičiūtės. Tad neatsitiktinai Sąjūdis Kaišiadorių rajone, galima sakyti, prasidėjo nuo J. Aisčio pagerbimo: tėvų sodybvietės tvarkymo, atminties ženklų statymo Rumšiškėse, Dovainonyse. Tačiau svarbiausias rūpestis – įvykdyti J. Aisčio norą palaidoti jį savo tėvų kapuos Rumšiškių kapinėse. J. Laurinavičius, be kitų kliuvinių pargabenti poeto palaikus į tėvų žemę, nurodo tai, kad kapinėse, netoli Aleksandravičių kapų, buvo palaidoti sovietiniai kariai, žuvę šiose apylinkėse 1944 m. vasarą. Ant jų kapų stovėjo didžiulis paminklas. Reikėjo nemaža laiko, finansinių išteklių, kad karių palaikai būtų perkelti į Kaišiadorių sovietinių karių kapines. Tai turėjo padaryti Rusijos Federacijos ambasada Vilniuje. Po kurio laiko ji taip ir padarė. J. Aisčio palaikai iš Vašingtono buvo iškilmingai perlaidoti Rumšiškių kapinėse.
J. Laurinavičius tuo metu buvo ne tik šių įvykių liudininkas, bet ir aktyvus dalyvis: be žurnalistinio darbo, jis buvo ir Kaišiadorių rajono tarybos pirmininko pavaduotojas (dabar ta pareigybė – mero pavaduotojas), kuris kaip tik pagal pareigas kuravo rajono švietimo ir kultūros reikalus. Knygoje įdėtas jo rašinys apie J. Aistį – tai poeto pagerbimo kronika Rumšiškių krašte. Ji svariai papildo mūsų aistiadą.
Kelerius metus J. Laurinavičius bendravo su istorinių romanų rašytoju Jonu Lauce (1917-2003). Tai nevienareikšmė asmenybė lietuvių literatūroje – vienintelis Lietuvos rašytojų sąjungos narys, kuris vokiečių okupacijos metais kovėsi ne antihitlerinėje, o hitlerinėje koalicijoje, nešiojo vokišką automatą, vilkėjo vokišką kareivišką uniformą. Po Vokietijos pralaimėjimo, buvo Lietuvos partizanas, bet greit išėjo iš miško, nes, jo nuomone, tai beviltiška kova – nėra nė vieno procento šanso ginklu laimėti kovą prieš okupantus. Legalizavosi. Neakivaizdžiai studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą Vilniaus pedagoginiame institute, mokytojavo Biržų krašto vidurinėse mokyklose.
Atlydžio metais parašė romaną apie karą ir pokarį „Žaizdre“. Pasiūlė „Vagos“ leidyklai išleisti. Deja, N. Chruščiovas greit buvo nuvainikuotas, atlydis virtęs šaltmečiu - ir romanas nebuvo išleistas. Nepavyko jo mašinraštį persiųsti į JAV. O netrukus už šį romaną J. Laucė buvo suimtas ir nuteistas 2,5 metų laisvės atėmimo. Atgimimo metais J. Laucės romano mašinraštis rastas prisegtas prie jo baudžiamosios bylos. „Vagos“ leidykla jį išleido, tik kitu pavadinimu – „Negandų metai“ (1991).
Kadangi romane aprašomi įvykiai, personažai daugelyje vietų primena paties autoriaus gyvenimo įvykius, sudėtingą biografiją, tai J. Laurinavičiaus primygtinai prašomas, J. Laucė parašė ir autentiškus atsiminimus – „Penktasis savisaugos batalionas“ (1998) – apie savo karinę tarnybą hitlerininkų pusėje. Batalionas kovojo prieš raudonuosius partizanus, saugojo nuo diversantų geležinkelius, tiltus, sandėlius. Tačiau J. Laurinavičius knygoje neduoda aiškaus atsakymo, kaip J. Laucei pavyko išvengti lagerio. J. Laucės pasakojimas, kad jį, pokario metais pakliuvusį į saugumo rankas, išgelbėjo tardytojo žmona, kuri... įsimylėjo J. Laucę. J. Laurinavičiaus tai neįtikina. „Tie, kurie jautėsi nusikaltę bolševikams ir nepasitraukė į Vakarus, neišėjo į mišką, slapstydavosi visokiausiais būdais: keitė pavardes, falsifikavo anketinius duomenis, ypač gimimo metus, keitė gyvenamąsias vietas, išsidangindavo į kitas „broliškas respublikas“, net Tolimuosius rytus, Kamčiatką... Ilgainiui vis vien juos išaiškindavo: pargabendavo į Lietuvą ir be jokių ceremonijų įkalindavo arba sušaudydavo. Aišku, kai kam vis dėlto pavykdavo išsislapstyti. Bet tai buvo mizerija, vienetai“, - rašo J. Laurinavičius. Ar tokia likimo malonė lydėjo J. Laucę?
Knygoje „Ąžuolai žalieji“ rašinyje apie rokiškėną Vladą Liolį (g.1927) J. Laurinavičius pateikia įvairiais šaltiniais argumentuotų pasamprotavimų apie poetą Paulių Širvį (1920-1979) ir jo jaunystės meilę Alfonsą (Alpunę) Žegliūnaitę-Liolienę (1930-2018). Knygos autorius rašo: „Alfonsos ir Pauliaus keliai išsiskyrė, o štai Alfonsos ir Vlado – suėjo. Ir labai laimingai. Alfonsa ir Vladas tame pačiame Rokiškio krašte išgyveno ilgą ir laimingą gyvenimą, išaugino dvi dukras – Reginą ir Eleną. O senatvėje Vladas ėmė publikuoti savo eilėraščius“ (p.149). Jei Paulius Širvys garsiajame jaunystės eilėraštyje, kuris tapo daina, išsakė savo abejones:
Nelaimei ar laimei tave pažinau,
Mergaitė iš tolimo sodžiaus?..
Ką skyrė likimas, tikrai nežinau,
Ką paslėpei tu savo žodžiuos?.. -
O tai Vladui Lioliui nebuvo jokių abejonių: Alpunę jis pažino savo laimei:
Mums užteko santaikos ir duonos,
Šventadienių skaidrumo bičių dūzgime.
Kai žydėjo tulpės baltos ir geltonos,
Dvi mergytės gaudė drugelius kieme.
Nes:
Mėlynakė sodžiaus mergaitė
Dalijo šypsenų kraitį.
Jos žodžiai maloniai šildė
Ir užbūrė manąją širdį. (p.160).
Vadinasi, meilės trikampis (A. Žegliūnaitė – P. Širvys – V. Liolys) buvo, bet ir supliūško, palikdamas širdies skausmus tik P. Širviui, kuris tą apmaudą išliejo kūryboje (eil. „Topoliai“ ir kt.), laiškuose Alpunei. O kaip jautėsi Vladas, visą gyvenimą šalia savęs turėdamas lietuvių lyrikos klasiko P. Širvio mylimąją? Kokius prisiminimus Alpunei sukeldavo P. Širvys, kurį ji kartais išvysdavo ir televizijos ekranuose? J. Laurinavičiaus nuomone, verta atkreipti dėmesį į V. Liolio eilėraštį „Tikiu... ir netikiu...“, kuris parašytas po keliolikos dienų palydėjus į paskutinę kelionę A. Liolienę. Eilėraštis baigiasi eilutėmis:
Nežinau, ar Ją surasiu ten aukštai?
O gal ir...
Prie Pauliaus kapo
Suklupusi meldžiasi karštai?
Eilėraštis išspausdintas V. Liolio knygoje „Ilgesiu šlamantys medžiai“ (2019). Ar tai nebuvo tylioji lyrinė šeimos elegija, kurioje pavydą, sudužusias svajones, apmaudą kurstė prieš akis abiem bestovintis P. Širvio paveikslas? Vienas Dievas težino, kaip būtų klostęsi šeiminiai reikalai, jei A. Žegliūnaitė būtų ištekėjusi už P. Širvio, dešimčia metų už ją vyresnio. Tačiau J. Laurinavičius linkęs manyti, kad, iš šalies žiūrint, Alpunei pasisekė, kad ji, augusi giliai religingoje šeimoje, neištekėjo už Pauliaus Širvio, kuris turėjo silpnybę prie stikliuko. O su tokiu vyru vargu ar kokia moteris būna laiminga.
J. Laurinavičius nepažinojo A. Liolienės. Kai jis ėmė plačiau domėtis Alpunės biografija – ji jau buvo mirusi.. Tačiau J. Laurinavičiaus mintis A. Liolienei persakė Rokiškio Juozo Tumo-Vaižganto gimnazijos bibliotekos vedėja Reda Kiselytė. Rokiškio krašto kultūros žurnale „Prie Nemunėlio“ (2020, nr.6) ji rašo: „Su poeto meile Alfonsa Žegliūnaite-Lioliene gerbiamas Jonas taip ir nebesusitiko, bet yra sakęs, kad ši moteris nebūtų buvusi laiminga su Pauliumi... Šią knygos autoriaus mintį aš dar spėjau pasakyti vadinamajai Alpunytei... Žinią ji nurijo tarsi gurkšnį beržo sulos... Kokį skonį ji tuomet pajuto, šiandien jau niekas nebeatsakys“. Ir toliau: „Alfonsa dar prieš gerą dešimtmetį prašė: kada tik lankysiuosi Antakalnio kapinėse, kad uždegčiau žvakutę ant Pauliaus kapo. Šį prašymą stengiuosi išpildyti“ (p.142). Domėdamiesi didžių žmonių asmeniniu gyvenimu, mes stengiamės giliau suprasti jų kūrybos ištakas, jų jausmą, įdėtą kad ir į poezijos posmus.
Knygoje „Ąžuolai žalieji“ randame biografinę apybraižą apie Steigiamojo Seimo (1920-1923) narį, pedagogą, esperanto kalbos vadovėlio autorių, redaktorių Stasį Tijūnaitį, Sigito Gedos mokyklinių dienų poezijos apžvalgą, esė apie rašytoją Algimantą Zurbą, interviu su ekologinės etikos mokslo pradininku Lietuvoje prof. Česlovu Kalenda, apybraižas apie mokytoją kraštotyrininką Antaną Poškų iš Mažeikių, žurnalistą Bronislavą Klimašauską iš Kelmės, pastebėjimus apie žurnalisto Apolinaro Juodpusio knygą „Stasė Niūniavaitė“, Rokiškio krašto pedagogę ir literatę Irena Varnienę.
Knygos įžanginiame žodyje žurnalistas ir rašytojas Vytautas Žeimantas rašo: „Įdomu tai, kad šios knygos herojai ne atsitiktiniai garbūs kūrėjai, o žmonės, su kuriais (arba jų artimaisiais) kolega Jonas dirbo, bendravo, kitaip prisilietė prie jų gyvenimo. Betarpiškas bendravimas ir kūrybinis talentas, kartu sudėjus, davė puikų rezultatą – įdomią, prasmingą, istorinę vertę turinčią esė knygą „Ąžuolai žalieji“. Belieka tik pasveikinti kolegą Joną, iškilų žurnalistą, rašytoją, su nauju kūrybiniu laimėjimu“.
Atgal
