Kultūra, menas
09.25. SALVE! Gyvenimo teatro akimirkos. Dailininko pasivaikščiojimai po Vilnių, pasižvalgymai Lietuvoje
Kazys Kęstutis Šiaulytis
Aną penktadienį, saulėtą, prabėgusios vasaros atšvaitais margą Vilniaus senamiestį sudrebino patrankos šūvio griausmas. Gal vėl Napoleono kariai užplūdo miestą? Išgąsdintos dundesio sukilo pastogių kuosų eskadrilės, betgi, aukštai nuplasnojusios, apžvelgusios skersgatvių, vilnietiškų kiemelių labirintus, nurimo, sutūpė K.Sirvydo (“Prancūzparkio”) skvero medžiuose, mat iš čia geriausia buvo stebėti prie Marijos ir Jurgio Šlapelių muziejaus pradėjusį koncertuoti Vytauto Labučio vadovaujamą džiazo ansamblį. Aplink muzikantus susibūrė ir Pilies, Didžiosios gatvės praeiviai – saksofonai klykė lyg išskrendančios gervės!
Pro muziejaus bromos duris išėjęs dailininkas, teatralas Kristijonas Siparis paskelbė miestiečiams žinią – prasideda Artistinių iniciatyvų festivalis “Salve!”. Tai mažųjų Vilniaus teatrų, bei juose vienijamų nepriklausomų menininkų: aktorių, muzikų, dailininkų šventė, skirta artėjančiam sostinės 700 metų jubiliejui.
Marijos ir Jurgio Šlapelių namai – puikiausia vieta tokiam festivaliui, gi kažkada Marijos lietuviškas knygynas telkė visus XX amžiaus pradžios lietuviškai kultūrai atsidėjusius Vilniaus menininkus, visuomenės veikėjus. Pirmasis festivalio spektaklis „Lig tave sulauksim...“ – tarsi kelionė į praėjusį amžių, teatrinė misterija, skirta M.Šlapelinės gyvenimo keliui. Didžios vilnietės asmenį spektaklyje įtaigiai sukūrė aktorė Eglė Tulevičiūtė – atrodė jog regime pačią svetingųjų namų šeimininkę, kalbinančią mus, jau šio gyvenimo praeivius... Nuotaikingus, ekspresyvius vaidmenis, lyg kokius literatūrinius personažus, spektaklyje suvaidino Virginija Kuklytė ir Nerijus Račkaitis.
Po trijų dienų, festivalio uždarymo vakarą E.Tulevičiūtė papasakojo kaip prieš dešimtmetį kilo idėja steigti teatrą „Arbatvakariai“, kurio spektakliai – tarsi atgijusios praeities gyvenimų istorijos, vėl atgimstančios autentiškose Vilniaus miesto, Vilnijos dvarelių, Lietuvos sodybų, muziejų erdvėse. Aktorė yra ir šio festivalio režisierė, pakvietusi kolegas bendrai meninei šventei.
„Solo teatro“ aktoriai Birutė Mar ir Aleksas Kazanavičius žiūrovus užbūrė Jono Biliūno ir jo mylimosios Julijos Jasulaitytės meilės legenda, papasakota šių dviejų asmenybių žodžiais, surašytais vienas kitam siųstose pašto kortelėse-atvirukuose.
Teatro „Labas“ aktorės Vitalija Mackevičiūtė ir Neringa Varnelytė atrodytų atliko vieną vaidmenį – pasakojo rašytojos Lazdynų Pelėdos gyvenimo istoriją, bet, žinia, šiuo slapyvardžiu rašė dvi autorės, seserys Marija ir Sofija Ivanauskaitės. Stebėjome puikų aktorių duetą, gebančių subtiliu humoru praplėsti žiūrovų vyzdžius ir lūpas.
Aktorė Eglė Tulevičiūtė Marijos Šlapelienės vaidmenyje
Portretinių škicų ekspozicijos dalis
Profesorius Vytautas Landsbergis. Profesorius pajuokavo – rašau autografą, kaip patvirtinimą, kad čia pavaizduotas tikrai aš!
Aktorė Birutė Mar po spektaklio
Džiazo virtuozas Vytautas Labutis
Dailininkas, teatralas Kristijonas Siparis
Jonas Basanavičius
Muziejaus direktorė Jolanta Paškevičienė
Aktorė Vitalija Mockevičiūtė
Aktorė Neringa Bulotaitė
Aktorius Aleksas Kazanavičius
Žiūrovai
Aktorė Jurga Kalvaitytė
Festivalio rėmėjas Dalius Šlapelis
Gal daugiausia teatrinio humoro blyksnių išvydome spektaklyje „Šimtmečio moterys“. Dvi žavios aktorės – Jurga Kalvaitytė ir Neringa Bulotaitė per valandą tiesiog berte pabėrė visą plejadą asmenybinių škicų – sukūrė rašytojų Julijos Žymantienės-Žemaitės, Gabrielės Petkevičaitės-Bitės, politikių Sofijos Smetonienės, Jadvygos Tūbelienės, aktorės Onos Rymaitės ir dar daug kitų, mažų, lyg medalionui skirtų portretų.
Unikalus „Stalo teatras“ Saulės Degutytės kūrybine raiška padovanojo vaikams spektaklį „Auksaplaukis ir Auksažvaigždė“ sukurtą pagal Jono Basanavičiaus surinktos tautosakos motyvus.
Festivalio dailininkai reiškėsi kiekvienas savo srityje. Skulptorės Aušros Jasiukevičiūtės rodos vien iš svajonių nuaustas objektas veržėsi į dangų muziejaus kiemelyje, grafikės Daivos Kairevičiūtės fotografijų ciklas „Susapnuoti“ eksponuojamas parodų ir vaidinimų salėje. Dar kiti dailininkai kūrė festivalio informacinius leidinius, atributiką, o aš buvau pakviestas pieštiniais škicais gaudyti teatrines akimirkas.
Muziejaus direktorė Jolanta Paškevičienė, įsipareigojo naujai veiklai – kaip šeimininkei priklauso, vaišino svečius kava bei šių namų tradiciniais pyragais. Nebuvo laiko nė dailininkui pozuoti, direktorės portretėlį „pagavau“ jai bekalbant su vienu iš šio festivalio rėmėju – Daliumi Šlapeliu.
Festivalio uždaryme apsilankęs jo globėjas profesorius Vytautas Landsbergis, kaip visada pamatė daugiau, susiejo spektaklių istorijas su nūdiena – papasakojo ką tik grįžęs iš įvairių šventinių renginių Lietuvoje, kuriuose taip pat vyravo istorinė tema – lankėsi Kryžkalnyje, memorialo Lietuvos partizanams atidaryme, buvojo istorinėje Karšuvos žemėje, ties Skaudvile esančiuose Ivangėnų piliakalniuose, kuriuos nepailsdamas puoselėja, garsina žemaitis Antanas Gedvilas.
Dar viena istorinė detalė – škicų parodoje, greta mano pieštų aktorių ir žiūrovų portretų, iš „Lietuvos aido“ puslapių žvelgė Antanas Smetona, akvarele nutapyti Jonas Basanavičius, Jurgis Šlapelis, Marija Piaseckaitė-Šlapelienė. Visi jie buvo pirmieji „Lietuvos aido“ skaitytojai!
Atgal
