VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

Kultūra, menas

08.28. Dar pabūkim...

Birutė Silevičienė

Lietuvos kaimo rašytojų

sąjungos ir valdybos narė

 

               Čia Lietuva – mūsų valstybė, Tėvynė ir gimtinė. Čia mūsų namai, gimtoji žemė, gamtos grožis visus 4-rius metų laikus supa mūsų teritoriją. Čia gyvena įvairių tautybių žmonės ir gerbia lietuvių tautą už draugiškumą, kultūrą. Ir jiems patinka čia gyventi, dirbti, mokytis. Vieni iš kitų mokomės pažinti kultūrą, rasti bendrų pomėgių ir gražiai sugyventi.

               Čia – mūsų šaknys. Motinų, močiučių lopšinės, dainos, prisiminimai, pasakos, audimo staklės, į kraičių skrynias sugulę drobulės, siuvinėti darbeliai, nertos staltiesės, užuolaidėlės... Nors buvo mediniai nameliai šiaudiniais stogais. Gyventa be elektros, degintos balanos, žvakės, žibalinės lempos – tapo džiaugsmas.

               Vakarais rinkdavosi kaimynai aptarti dienos darbus, ūkio darbuose vieni kitiems padėdavo. Vyrai žaisdavo kortomis, moterys megzdavo ar mokėsi vienos iš kitų kulinarijos meno. Šeimos sugyvendavo, gražiai augino vaikus, mokė, todėl stengdavosi aiškinti, kad reikia labai mylėti vieniems kitus, padėti tėveliams. O kambaryje, degant židinio ugnelei, visada bendravimas buvo jaukus, šiltas.

               Šioje žemelėje sėjami rugiai skalsiai duonelei, sodintos daržovės, sodai, kurie taip gražiai pavasarį žydi, brandina vaisius, uogas. O žiemą ir už medų skanesnis valgis.

               Čia mūsų išbėgioti takeliai. Gyvenimo prasmę supratome iš savo Tėvelių, senelių ir prosenelių. Nei vienų kartų Tėveliai neaugino baltarankiais. Ūkio darbus dirbome kartu, visur padėdavome. Nesvarbu, kad buvome maži jų vaikai. Meilė, pagarba, šilti padėkos žodžiai upeliu tekėdavo kiekvienam šeimos nariui.

               Čia mūsų pirmieji žingsniai, žodžiai ištarti tėveliams, seneliams, kaimynams. Pačios įdomiausios gyvenimo pamokos iš mūsų tėvelių, kurių niekada nepamirštame. Augome, brendome, buvome žingeidūs.

               Pasakojimai apie šeimos kartas visada guldavo į širdis. Kas kiek prisimindavo prosenelių, proprosenelių gyvenimus pasakodavo ir ašaras nubraukdavo: „O jiems gyvenimas buvo labai sunkus“. Visada lankydavo kapelius, pakeisdavo senus paminklėlius, apsodindavo gėlėmis, uždegdavo žvakelę, užsakydavo Šv. Mišias už išėjusius į Amžinybę. Tai – pamokos gyviesiems: „Niekada nepamirškite, vaikeliai, ir jų kapelių“.

               Buvo sunkūs laikai, bet žmonės mokėjo gyventi ir išgyventi: kovas, revoliucijas, baudžiavas, nugalėti ligas. Širdies žaizdos liko ilgai, nepadėjo nei gražūs žodžiai, nei raminimas savęs: „Kaltas likimas“, - ištardavo močiutė pasakodama. Neskubėkime gyventi, pasidžiaukime Lietuvos laisve. Ir mūsų karta esame išgėrę pelynų kartumo taurę, ragaukime gyvenimo saldumą.

               Gyvenime kaupiame išmintį, supratingumą, gerumą, meilę, norime padėti šeimai, atnešti lašelį džiaugsmo, sėti gerą žodį, padėką už pagalbą, ištiesti ranką suklupusiam, išsklaidyti baimės jausmą, sušildyti vienišus žmones, paguosti nelaimėje.

               Stebint gyvenimą per eilę metų darai išvadas: kas kaltas, kad jaunimas palieka Lietuvą? Tėvynę, gimtinę mes turime tik vieną. Jos grožio nebemato tautiečiai išvykę į užsienį uždarbiauti. Ten niekas mūsų nelaukia su tortais, gėlėmis ir lauro lapų vainiku nepadėkos už sunkų, ilgų valandų darbą. Lenksite nugaras užjūrio darbdaviams už bet kokį darbą, dosnių algų, dovanų nesulauksite. Svetima kalba, klimatas, žmonės iš kitų kraštų taip pat lenkia nugaras darbdaviams. Namuose su nerimu lauks jūsų tėvai, žmonos, vaikai. Arba, kartu išvykę su šeima, jūsų vaikai ilgėsis Lietuvos. Pasimirš ir gimtoji kalba, mokslai bus sunkesni svetimoje šalyje. Neišeikite, jaunuoliai, iš Lietuvos. Nepalikite savo gimtinės, tėvų, savo šeimų. Nepamirškite savo šaknų. Pagalvokite, apsispręskite kol dar esate savame krante prieš lipant į luotą!

Tankiai bendrauju su nuoširdžiu rašytoju, poetu, istorijos mokslų daktaru, nusipelniusiu kaimo rašytoju, KRS nariu Algirdu Kavaliausku. Tai gerbiamas Visagino krašto metraštininkas, kūrėjas, įdomus pašnekovas. Žmogus mylintis Lietuvą, Visaginą, gamtą ir žmones. Algirdas Kavaliauskas yra 20-tiems knygų autorius. Dabar rašoma 21-oji knyga. Jis yra ir Lietuvos žurnalistų sąjungos narys. Jo kūryba spausdinama Žurnalistų sąjungos internetinėje svetainėje. Daug straipsnių yra parašęs ir į Valstybės laikraštį „Lietuvos aidas“. Jis yra ir šio laikraščio redakcijos bendradarbis. Algirdas Kavaliauskas yra parengęs pranešimus ir Lietuvos kaimo rašytojų narių suvažiavimui. Už jo gvildenamas temas visada dėkingas ir KRS pirmininkas Kostas Fedaravičius. Mielai bendrauju su šiuo žmogumi, jo žinių aruodai – neišsemiami ir naudingi mums, Lietuvos žmonėms.

Mums rūpi Lietuva, mylime savo žmones ir norime, kad visi gyventume čia ir nepamirštume savo kalbos ir šaknų.

Atgal