Kultūra, menas
09.04. Ežerų miražai. Dailininko pasivaikščiojimai po Vilnių, pasižvalgymai Lietuvoje
Kazys Kęstutis Šiaulytis
Ežeras – ešerio sapnas, ežeras – debesies aitvaras, ežeras – nakties gelmė, ežeras - vėjo brolis.
Bet visi ežerai – mūsų lūkesčių taurės.
Lyg Plejadų-Sietyno žvaigždžių tūkstantinis spiečius pabirę ežerai Lietuvoje. Vienam pakrašty žėri Lūkstas, Plateliai, Rėkyva, kitam – Drūkšiai, Dysnai, Alaušas, Kretuonas, pietinėje padangėje – Žuvintas su drauginga trijule: Dusia, Meteliu, Obelija. O kur dar garsieji Veisiejų, Trakų, Molėtų, Ignalinos šviesuliai, Sartų, Asvejos, Tauragno spindinčios gijos! Ne visi sužymėti mano žemėlapyje, bet smalsusis Mėnulis savo didžia akimi aplanko ir mažiausius – Kapstatą prie Endriejavo, Barsukyną Kurtuvėnų kaimynystėje, Utenos Vyžuonaitį ir Dauniškį, Sudervės Vilnoją, Vilniaus Salotę, Gineitiškį kaip ir pušynuose pasislėpusius Tapelį, Juodį, Bildžių. Pastarasis prisibeldė į šį mano sąrašą, bet kitus šimtus vardų – tepaminės jų gerbėjai! Kiekvienas Lietuvos ežeras ežerėlis turi savo „sekėjus“: mauduolius, žvejus, svajotojus. Vieni, tik karts nuo karto lankomės prie jų, kiti, laimingesnieji, savo miestų, miestelių, sodybų atspindžius žaliuose vandenų veidrodžiuose mato kasdien. Bet yra dar ir tokių, kurie be ežero sapnų nei vieno pogulio neturi. Tie, ežero burtų ir auksašonių linų apkerėti, kur buvę nebuvę jau valtyje supasi ar nuo kranto meškerę mirko. Kiek daug jie galėtų apie rytmečio rūkus, vakaro miglas, karšio pusryčius, karoso vakarienes papasakoti! Tik lydekų viliojimo paslapčių – neišgausi.
Žvelgiantys į ežerą. Vakaras prie Bernardinų-Lukos ežero. Trakai
Veisiejai. Pavasaris prie Ančios ežero
Kapstato ežeras žvelgiant nuo kalno. Endriejavas
Sartų ežero pakrantė. Dusetos
Properša į Kretuonykštį
Adelės ir Švento ežerų santaka
Miškinio pakrantė. Švenčionys.
Turime dar vieną plačią gentį – žygeivius, keliautojus, kuriuos ežerų dausos reginių virsmais vilioja. Jų tarpe nemaža literatų: poetų, rašytojų, žurnalistų, bei ir šiaip išminčių, kurie nestokoja žodžių save išreikšti, tad ežerų, kaipgi girių legendos gausiai prabilę ir spausdintomis eilutėmis. Aš vis prisimenu Leonardo Grudzinsko tekstus – skaitai, atrodo kartu su juo bruknės uogą ragauji.
Bet ar visai, visai pradingsta nežinion, neužrašyta, išmaniuoju telefonu neužfiksuota gamtos patirtis? Ne, jei pradingtų – svetimi mums būtų ir poetų atradimai, ir dailininkų įžvalgos. Manau, kiekvienas jaučiantis gamtą tiesiog semia akimis reginių akvareles, kuria jas be jokio materijos trupinio, saugo savo atminties muziejuose.
Mano kelionių gamtinės akvarelės popierinės – vandens jose senai jau nė lašo, bet kartais atrodo kad jos dar šlapios, ką tik upelio ar ežero rasa nulietos. Dailė, sakoma, iliuzijų menas, tačiau matyt – ne visai taip. Pasaulis mums ir materialus, racionalus ir kartu kuriamas jausmu, menamas, saugomas savyje kaip nuostabi, akvarelinė idėja. Kažkaip panašiai ir ežerų miražai randasi, tveriasi, sugula popieriuje arba mūsų atminties gelmėse.
Atgal
