Kultūra, menas
10.02.„Nuo Lėvens iki Neries“
Jonas Laurinavičius
Nacionalinės žurnalistų kūrėjų asociacijos narys
Tai iš Rėklių k. (Panevėžio r.) kilusios daktarės docentės Reginos Kuzmaitės-Norkevičienės atsiminimų fragmentų knyga, kurią išleido „Homo liber“ leidykla. Parašyta rimtu akademiškiu tonu, jautriai ir ramiai, be piktų žodžių, negražinant to, kas buvo išgyventa, kuo džiaugtasi ir nelabai...
Nueitas ilgas ilgas kelias, su santvarkų virsmais, su staigiais posūkiais, kurie kiekvienąsyk gali išmesti į paribį. Taip neatsitiko. Visados laikytasi savo principų, iš mažų dienų įdiegto sąžiningumo, padorumo.
Augo daugiavaikėje šeimoje: trys broliai, trys seserys. Regina pati jauniausioji... Nebuvo prabangos, greičiau skurdas. Reginutė ganė karves, skaitė knygas, kokias tik rasdavo mokyklos bibliotekėlėje... Tėvai iš garsių Kuzmų giminės (žymus Kauno chirurgas Vladas Kuzma, mūsų laikų skulptorius Stanislovas Kuzma, apie šią giminę yra dr. Reginos Kuzmaitės-Norkevičienės knyga „Rėklių Kuzmos“, 2014), būdami vidutiniokai Smetonos laikų ūkininkai, iš paskutiniųjų stengėsi visus vaikus leisti į mokslus. Deja, tėvas anksti mirė. Bet motina nepasimetė, o visomis jėgomis siekė, kad vaikų takai į mokyklas neliktų želstantys. Jeigu dar pridėsime pačių vaikų didžiulį norą mokytis, nepaisant karo ir pokario baisybių, tai ir matome gražų vaizdą: Kuzmų dvi dukros tapo mokslų daktarėmis: Rėda (medicinos mokslų) ir Regina (socialinių mokslų). Tam tikrą išsilavinimą pasiekė ir keturi kiti Kuzmų vaikai.
Regina Kuzmaitė-Norkevičienė
Knygos „Nuo Lėvens iki Neries“ viršelis
Pati autorė taip anotacijoje apibūdina knygą: „Peržvelgdama savo gyvenimo kelią, norėčiau savaip papasakoti to meto mokyklos istoriją: pradedant mano mokslais pradinėse klasėse, gimnazijoje, studijų pokario Vilniaus pedagoginiame institute metais iki lituanisto darbo Žemaitijos mokykloje. Vėliau - doktorantūra, dešimtmečiai Pedagogikos institute sprendžiant literatūrinio lavinimo problemas. Gyvenimo rudenį - docentės pareigos rengiant mokytojus lituanistus. Mokyklos reikalai pagal galimybes nepamirštami ir pensininkės metais“.
Taigi, visas gyvenimas - nuo dar Sovietiniais laikais išmoktos abėcėlės pradinėje mokykloje iki pat šių dienų – skirtas mokyklai, pedagogikos mokslui, pedagoginei veiklai... Paliktas ryškus pėdsakas Lietuvos pedagogikos istorijoje. Atsiminimų pabaigoje įdėta dr. R. Norkevičienės išleistų knygų ir paskelbtų straipsnių lietuvių ir užsienio kalbomis bibliografija, kuri užima net 36 puslapius. Publikacijos – nuo 1964 metų.
Tačiau pedagogų, plačiosios visuomenės tikriausiai itin domina švietimo reikalai, pavykusios ir nepavykusios reformos, dėl kurių ligi šiol vyksta diskusijos. Dr. R. Norkevičienė buvo tų įvykių sūkuryje, aktyvi jų dalyvė. Su savo nuomone, anaiptol ne visiems reformų projektams pritarianti. Tada pirmu smuiku griežė, kaip įvardija autorė, „Meilė Lukšienė ir jos satelitai“. Dr. R. Norkevičienė nepalankiai vertina jos autotarizmą, alternatyvių pasiūlymų nepaisymą. Tai buvo jos kulto laikai. M.Lukšienės statytinis buvo pirmasis nepriklausomos Lietuvos švietimo ministras Darius Kuolys, kiti aukšti švietimo pareigūnai. Vardijimai apie gražius užmojus, konkrečius planus, tam tikrus pasiekimus, baigiami apgailestavimais – „Deja“... Tų „deja“ atsiminimų fragmentuose apie sudėtingą pirmųjų nepriklausomybės metų Lietuvos švietimo padėtį kone kiekviename puslapyje. Tai medžiaga pamąstymams visiems, kas anuo metu buvo prie švietimo valdžios vairo ir kas prie jo yra šiandien. Lietuvos ateitis priklausys nuo to, kaip tinkamai bus sutvarkyta jos švietimo sistema.
Dr. R. Norkevičienė visą gyvenimą mėgo keliauti. Tačiau tarybiniais laikais, ypač nepartiniams, o daktarė tokia ir buvo, į kapitalistines šalis valdžia sunkiai išleisdavo, užtat „po plačiąją TSRS“ trikdžių nebuvo. Ir dr. R. Norkevičienė keliavo – po Kareliją, Kaukazą, Užkarpatę, Vidurinę Aziją, Uralą...
Tos kelionės paliko neišdildomus įspūdžius. Keletą kartų knygos autorei vis dėlto pavyko apeiti tarybinius įstatymus ir gauti turistinius kelialapius į Čekoslovakiją, Egiptą, dar kelias šalis. O jau atgimimo ir nepriklausomybės metais, kai plačiai atsivėrė valstybės sienos, dr. R. Norkevičienė apsilankė Indijoje, Italijoje, Prancūzijoje, Norvegijoje... Dar viena mokslinių-pažintinių kelionių rūšis buvo mokslinės konferencijos, į kurių programą patekdavo ir dr. R. Norkevičienės pranešimai.
Iš paskutinės darbovietės – Vilniaus pedagoginio instituto (universiteto) dr. R. Norkevičienė išėjo 2002 m. „Išeiti iš darbo nebuvo sunku nei moraliai, nei materialiai, - rašo knygos autorė. – Didžioji dalis mano buvusių bendradarbių, draugų – jau pensininkai, o skiriama pensija atrodė tikrai pakankama“. Be to, būta nerimo ir dėl sveikatos.
Tenka atkreipti dėmesį, kad būdama pensininkė, dr. R. Norkevičienė 2007 m. išleido dalykinę knygą „Literatūrinis lavinimas“ (XX a. II pusė), 248 p. vadovėlį, po to jau minėtą atsiminimų knygą „Rėklių Kuzmos“ (2014).
Dr. R. Norkevičienė nuoširdi žurnalistų bičiulė, „Lietuvos aido“, kitų laikraščių, žurnalų autorė, bendraautorė. Beje, jos vyras – mūsų kolega Julius Norkevičius, buvęs ilgametis pedagoginės ir kitos spaudos žurnalistas, respublikos nusipelnęs mokytojas, kelių monografijų apie žymius Lietuvos žmones ir atsiminimų bei kitų knygų autorius. Tik vienur kitur jį savo knygoje prisimena žmona, tačiau kaip jautriai, moteriškai žavingai tai parašyta: „Julius buvo labai nuoširdus“, „Didžiausia laimė – esu ne viena. Yra Julius“. Ką daugiau ir bepridursi, jeigu tais keliais žvaigždėtais žodžiais viskas pasakyta.
Nuostabi dr. R. Norkevičienės senatvė, nes ji ne tik ilga, bet ir darbinga. Savo atsiminimų knygą mokslų daktarė išleido švęsdama 90-ties metų jubiliejų! O ką matome jos bibliografijoje: dar 12 publikacijų 2018-aisiais, 6 publikacijos – 2019-aisiais. Viena kita publikacija pasirodė ir 2020-aisiais.
Norkevičiai gyvena Vilniuje, Žirmūnuose, Neries pakrantėje.
Atgal
