Kultūra, menas
08.31. TEATRAS YRA STEBUKLAS
Petras Bielskis
Patys sunkiausi pokario metai. Mus, kaimo vaikus, Laukuvos gimnazijos mokytojas Petras Jakštas susodino į atvirą sunkvežimį „palutarką“ (autobusiukų tada nebuvo) ir atidardino į Klaipėdą. Pažadėjo nuvesti į teatrą. Niekas iš mūsų jūros nebuvo matę. O čia dar teatras. Tikras teatras! Ėjome nuo griuvėsių jau pravalytomis gatvėmis. Tokių baisių griuvėsių irgi nebuvome matę. Teatras švietė iš tolo – vienintelis nepaliestas griovimo gaivalo, kaip ramybės sala. Kažkoks šventas laukimas. Už sunkių ąžuolinių durų iškart į akis krito liustros, didžiulės, kaip bažnyčioje. Ir krėslai. Tokios skaisčios bijūnų spalvos niekur nebuvau matęs ir iki šiol nemačiau. Tas bijūnų spalvos aksomas išliko atminty kaip įžanga į paslaptį, į teatrą. Vyskupų spalva.
Vaidinimas.
Gimnazijoje aš jau buvau vaidinęs piemenuką Bronės Buivydaitės veikalėly „Stebuklinga radasta“. Mūsų auklėtoja Zosė Brinkytė ir lotynų kalbos mokytoja Aldona Stasitytė (paslaptinga, slapta grodavo smuiku ) pažadino smalsumą, žinojimą, kad yra gyvenimas šiapus ir anapus, yra „gyvenimas ant lentų“, anot Gabrielės Petkevičaitės-Bitės. Kad suvaidintum piemenuką, reikia suvokti jį iš kitų skiriančius ženklus: elgesio ir apsirengimo būdą. Žinojome, ką reiškia veikti ir kaip valdyti dėmesį. Bet, vos nuaidėjus paskutiniam skambučiui, atsivėrė erdvė į pirmą mano gyvenime tikrą vaidinimą, gyvenimą anapus – „Eglė žalčių karalienė“! Mus visus pagavo keista stipri srovė ir nunešė anapus, į žvejų kaimelį, mes tapome tų žmonių gentainiais, įvykių dalyviais. Vieni atrodė savi ir artimi, kiti atgrasūs. Vaikiška patirtis leido susitapatinti su jų likimais. Pasirodo, teatras yra mūsų prigimtyje. Patirti arba pasiilgti pasauliai sklando mūsų sąmonėje ir iliuzijų atpažinimas lengvai sutampa su tikru išgyvenimu.
Iš to pirmo mane sukrėtusio vaidinimo visam gyvenimui išliko dvi scenos: Eglės atsisveikinimas su namais ir vaikų užkeikimas.
Atisveikinimas. Tai greičiau išvarymas iš namų. Mes jau buvome matę, kaip svetimi žmonės apsupa namus, išsigandusius, verkiančius žmones sumeta į „palutarkas“ ir išveža. Nežinia kodėl, nežinia kur. Spektaklyje irgi prigužėjo pilnas pamario žvejų kiemas „žalių žmogeliukų“, jie įžūliai landžiojo po visus kampus, surado jauniausiąją žvejo dukrą ir lyg areštantę išsivedė. Eglė slėpėsi, vedama šaukėsi saviškių pagalbos, vis ištrūkdavo, nuo vartelių grįždavo ir, svetimų apsupta, toldama nuo namų, šaukė ir tiesė rankas.
Ir prakeiksmas. Net po tiek metų girdžiu įsakmų ir dramatišką aktorės balsą: „Būk prakeikta!.. Išdavikė dukra!.. Virski drebule tu, visais lapais drebėk!.. Te šukuos, tegu raus vėtra plaukus piktai!“ Scenoje siaučia stichija, žaibai ir griausmas, jūra, atrodo, išsilies iš kraštų. Siaubas, tikra jūra: „baltaskarių bangų vainiku apsupta, atliūliuoja, baugu, juoda kraujo puta“. Dabar tik žinome, kad tokį gamtos stebuklą teatro žmonės sukurdavo labai varganomis priemonėmis, be elektronikos, kino technikos, be galingų magnetofonų: trenksmą sukeldavo krentančios lentos ir drebinami skardos lakštai, bangų mūšą – fanerinėse dėžėse žarstomas smėlis, smulkūs akmenukai ar net žirniai, vėjo kauksmą – grubia drobe pridengtas ir ranka sukamas „barabanas“, žaibo blyksnį – paprastas, primityvus dviejų plikų laidų elektros išlydis. Svarbiausia – teatro sugestija.
Ir vis dėlto tada ir dabar man atrodo, kad ant mažo vaiko galvos metami motinos tekstai yra per baisūs. Neteisinga suaugusiųjų kaltes suversti ant pačių silpniausių pečių. Kur Žilvino visa žalčių kariauna, kur devyni Eglės broliai? Tą didžiąją priešpriešą tarp skirtingų kultūrų, nepakantumą ne vaikas sukūrė, ir atsakomybė jam per didelė, nedorovinga. Kitą vertus, mūsų tėvai anais sunkiais laikais, irgi suvokdami pavojus ir saugodami vaikus, jokių paslapčių mums, mažiems, neatidengdavo. Jie žinojo, kad atsakomybė per sunki vaiko valiai. Ir dar – mane visą gyvenimą visokiomis formomis persekiojo to spektaklio mintis, kad mitas perskaitytas atvirkščiai. Eglės gentis yra prigimtinė, o Žalčio kultūra atneštinė. Gal tada nulėmė laikas, penktasis dešimtmetis, – viskas, kas sava, buvo smerktina. Bet tai prigijo. Ir dabar tebetikima, kad „dalgiais broliai pikti užkapojo“ ateivį.
Bet vis tiek aš stebiuosi teatro galia. Kas kitas gali taip paliesti žmogų, kad štai jau septyni dešimtmečiai aš negaliu atsiplėšti nuo to įspūdžio. Vaidinimas – ne šiaip sau pasiveizėjimas, bet žmogaus likimo išgyvenimas, kuris atsispaudžia sieloje amžiams. Susirenka krūvon šimtas, du šimtai žmonių ir vienu metu šaukia, juokiasi, gyvena vienu atsidūsėjimu, Paukščiai į ten ir atgal į lizdavietes skrenda būriu, ir žmonės likimus išgyvena būriu. Sakysite, koks čia likimas. Sakysite, mitas. Bet tai yra tautos istorija, tikra, tik be datų. Mūsų tauta realiai, bent jau iš trijų pusių, nuolat jaučia dvasinę ir fizinę grėsmę. Tai apie ką šitas mitas?
Teatras irgi tikro gyvenimo mitas.
1953 m. aktorių M Petkevičiaus ir Angelės Ignatavičiūtes vestuvės
Su vaikais teatro sodelyje
Birutė. Vytautas pas kryžiuočius
Vytautas pas kryžiuočius. Prie Maironio namų
Ne sau žmonės. Mirkuvienė-A.Ignatavič,.Aliutė-R. Bertulytė
"Vincas Kudirka" Agota. Nuotraukos: Angelės Ignatavičiūtės
Paskutinis sovietmečio dešimtmetis buvo labai sudėtingas. Jaunimas surado saugumui sunkiai užkardomą būdą lietuvių tautinei savimonei žadinti. Atgijo XIX amžiaus pabaigos patirtis. Senu žinojimu kaimuose ieškojo apleistų klojimų, šaukė aplinkinių kaimų žmones ir rengė vaidinimus. Gabesni studentai vaidindavo drauge su kaimiečiais. Kartu buvo ir kultūrinis renginys, ir liaudinio vaidinimo studijos. Studentai netilpo savo kailyje, pamylėti jautėsi ir kaimiečiai. Juos palaikė ir šviesesni kolūkių pirmininkai. Be to, ir kaimo gyventojų sudėtis buvo pasikeitusi – beveik visi jau buvo ragavę šiokių tokių mokslų.
Klaipėdos universitetas orientavosi į tautodailės studijas: liaudies šokis, liaudies muzikos instrumentai, liaudies teatras. Rektorius prof. Vytautas Jakelaitis patyliukais pritardavo ir paremdavo lietuvių kultūros proveržio idėjas. Nieko nuostabaus, kad ir universiteto teatras savo repertuarą formavo išimtinai iš nacionalinės dramaturgijos veikalų: Vydūnas, Motiejus Valančius, Maironis, Justinas Marcinkevičius, Izidorius Ignatavičius, Juozas Marcinkevičius, Kazys Inčiūra, Lazdynų Pelėda, Petras Tilainė, Juozas Grušas. Kai kurie pastatymai sutapo su svarbiomis rašytojų sukaktimis. Profesiniai teatrai tylomis, lyg negirdomis praleido Vydūno, Valančiaus ir Maironio didžiuosius jubiliejus, jau nekalbant apie Jono Katelės, Vinco Kudirkos ar Keturakio Lietuvos valstybei ir kultūrai svarbias sukaktis. Partinė valdžia ir saugumas širdo, blaškėsi, piktai priekaištavo universitetui, bet karavanas ėjo savu keliu.
Didieji veikalai reikalauja stiprių aktorinių pajėgų arba ryškios prigimties tipažų. O čia jaunimėlis. Pilni tikėjimo ir veržlumo, bet vis tiek jaunimėlis. Laimei, su vyrų vaidmenimis bėdos nebuvo. Nors algų mokėti mes negalėjome, bet vis tiek sulaukėme paramos: atėjo stiprūs vyresnieji aktoriai, vienaip ar kitaip palikę tikrą teatrą, profesionalai – Vytautas Jasinskas, Gediminas Pauliukaitis, Aleksandras Šimanskis, Gediminas Pranskūnas. Kai greta jų atsistojo išlakūs jaunikliai, mūsų trupė buvo ne tik įspūdinga, bet ir pajėgi susidoroti net ir su labai rimtu dramos veikalu.
O moterys buvo mūsų silpnoji vieta tiesiogine, ne perkeltine prasme. Barborų, pelenių, agotų nors ir po tris vienam vaidmeniui, bet, kad pakeltum Vytauto Didžiojo motinos Birutės naštą, reikia būti patyrusiai panašų likimą. Sakoma, jei nori žmogui duoti dešimtį litų, pirma reikia juos turėti. Ir, o stebukle, vieną pavakarę ateina balta kaip obelis moteris ir sako: „Aš noriu jums padėti.“ Ir, antrą syk – stebukle, aš atpažinau balsą, kurį girdėjau prieš beveik penkiasdešimt metų.
– Jūs Eglė? – pralemenau.
– Kodėl? – nustebo moteris
– Aš jus prisimenu iš „Eglės“ spektaklio.
– Prieš penkiasdešimt metų?
–Girdžiu Eglės balsą, –moteris pritilo ir susigraudino.
– Esu ta pati, Ignatavičiūtė. Angelė. Kitaip dar Petkevičienė. Maniau,
kad seniai viskas nuplaukė, nuskendo. Ir še tau... Pasirodo, teatras gyvas, kaip žmogus.
Susitikom du seni pažįstami po tiekos metų. Ir pradėjome dirbti kaip seni pažįstami.
Dar apie balsą. Dabar tokio balso teatre nebegirdėsi, dikcija sukasdienėjo, prarado spalvą, gilumą. Teatras atsisakė vieno svarbiausių aktoriaus įrankių – kalbos ir pakeitė ją ženklais. Vaidinti ženklais irgi įdomu, bet tai jau labiau tautodailinė tradicija. Ženklai neblogai, tik neblogai. Dideli aktoriai nešneka, o vargonuoja. Vienu tonu, ir dar silpnu, ne kažin ką sugrosi. Svarbi vidinė jėga, pamatas, pasaulėjauta. Norint duoti, pirmiausia reikia turėti.
Maironis. Okupaciniais metais Maironis tyčia, piktavališkai buvo žeminamas, sakyčiau, planingai, metodiškai šmeižiamas. Svetimi mūsų kultūrai žmonės žinojo apie jo kūrybos tautinės savimonės jėgą ir talžė jį, parinkdami kuo bjauresnius, žeminančius epitetus. Kad nežinotum, gali pamanyti, jog kalbama apie kažkokį nežinomą grafomaną. Negali patikėti, kad tai akademinis tekstas apie Maironio kūrinius, kurie, atseit, „ dvelkė butaforiškumu, buvo iliustratyvūs, emociškai nepagavūs, mažai kuo turbūt besiskyrė nuo analogiškų pastatymų, vaidintų lietuviškų draugijų vakaruose XX a. pradžioje“ (I. Aleksaitė, Lietuvių teatro istorija 1929–1935, Vilnius: Gervelė, 2000, p. 41). Tekstas paskelbtas ne kokiame paskvilyje, o akademinėje spaudoje, dešimtį metų nugyvenus nepriklausomoje Lietuvoje. Gal koks nesusipratimas, bet po dvejų metų vėl akademinėje spaudoje dar įsakmiau tvirtinama, kad jo „dramaturgija – triuškinantis pralaimėjimas, archajiškas mėgėjiško teatro epochos reliktas, į dirbtinokus dialogus išdėliota herojiška Lietuvos istorija, pripildyta lozunginio patriotizmo ir neslepiamos praeities idealizacijos“. Ranka nekyla minėti jauno to straipsnio autoriaus, gal tik šaltinį:(„Maironio istorinė trilogija Valstybės teatre“, Menotyra, 2002, Nr. 4 (29), p. 43). Tuo labiau, kad tai visiška pirmos publikacijos minties tąsa arba sekimas.
Tai vyksta laisvoje Lietuvoje! Ir tos nuostatos akademiniame lygyje neištaisytos iki šiolei. Tai galima suvokti, kas darėsi anoje, okupacinėje zonoje? Sunkiausia dramaturgo kaltė – Didžiųjų Lietuvos kunigaikščių apologetika. Vienintelis akademikas Jonas Lankutis tvirtino, kad Maironis rašė politinės problematikos ir politinius konfliktus vaizduojančias dramas, pakreipė didesnio dramatizmo linkme, įvedė į sudėtingų politinių konfliktų ir problemų sferą, priartino prie tragedinio pasaulėvaizdžio ir stiliaus, lietuvių dramaturgijai suteikė Europinės elegancijos (Lietuvių dramaturgijos raida, Vilnius, Vaga, 1979, p. 251). Daug vėliau Sigitas Geda yra sakęs, kad „iš Maironio esame gavę savo šventraštį – savo Evangeliją ir savo Apokalipsę“. Ir suprask, žmogau, kas čia darosi.
Ir mums labai norėjosi užtarti Maironį. Ėjo 1987 metai. Man atrodė, ir dabar atrodo, kad be Didžiosios Motinos negalima atskleisti Vytauto kovos dramatizmo. Istorikai rašo, kad Vytauto šeimos moterys buvo raštingos, gerai išmanė Lietuvos politikos reikalus, aktyviai dalyvavo Vytauto žygiuose. ( gnas Jonynas, Istorijos baruose, Vilnius: Mokslas, 1984, p. 68, 71, 95) Aš paprašiau, kad Angelė imtųsi Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vytauto motinos Birutės vaidmens. Trakuose nužudytas kunigaikštis Kęstutis. Vytautas (akt. Egidijus Kupčiūnas), sesers Danutės (akt Aldona Drukteinytė) pilyje ieško sąjungininkų. Vienintelis kelias į kryžiuočius. Netikėtai, ieškodama žinių apie įvykius Trakuose, iš Bresto atvyksta kunigaikštienė motina Birutė. Šeimos susitikimas didelės nelaimės akivaizdoje. Iš to, kaip visi sunkiai ieško būdų pasakyti motinai tą baisią žinią, apsaugoti ir nuraminti, matosi, kad motina yra dorovinis centras.
VYTAUTAS Motutė? Bet ką aš jai bepasakysiu?
Juk ją tiesiog užmuš žinia,
Kad nužudytas taip baisiai tėtušis.
DANUTĖ O vis dėl to reikės kada
Jai pasakyti !
Ateina motina. Mato, kad kažkas įvykę, bet kalbina vaikus ramiai.
VYTAUTAS Trakų jau nėra, motušėle.
BIRUTĖUž nuodėmes, vaikeli, baudžia
Praamžius.
VYTAUTAS O ar negarbino dievų tėvelis?
BIRUTĖKaip? Garbino? O ar dabar?
VYTAUTAS Tėtušis, mūsų, motušėle,
Jau ilsisi dausuos nuo karų
(Maironis, Raštai, t. 3, Vilnius: Vaga, 1988, p. 211).
Maironis šią draminę situaciją panaudoja Vytauto šeimos tarpusavio ryšiams atskleisti. Aktorė A. Ignatavičiūtė išdalija ją į tris dalis: ramybė, emocinis smūgis ir palaiminimas. Ypatingai stipri antroji dalis: išgirdusi žinią, motina tyloje kažkaip susitelkia, tarsi pakyla. Vytautas pirmas prieina, uždeda motinai ant peties ranką, prisijungia kunigaikštienė Ona, dukros Ringailė ir Danutė, anūkė Sofija (Jūratė Barauskaitė, Eglė Santaraitė, Ugnė Reikalaitė). Surėmę į motiną kaktas jie suformuoja monolitinę, vienu kentėjimu ir ryžtu paženklintą žmonių grupę. Gili emocinė pauzė, ir tik po to Vytautas su motinos palaiminimu („Lai sergsti jus dievai, vaikeliai mano“) išvyksta į pavojingą žygį pas kryžiuočius. Ten, sunkiose derybose su komtūru, motinos dvasią, jos palaiminimą gina Vytauto moterys – Ona, Ringailė ir Sofija.
Antras didelis mudviejų darbas buvo Vydūno drama „Ne sau žmonės“ (1989). „Kentėti reikia–kantriai! Taip lėmė mums likimas,“ – įsakmiai kartoja motina. Baltų pasaulėjautos priešpriešos sąvokos – nuolankumas – maištas. Vydūnas pirmą kartą taip aštriai panaudoja šią priešpriešą. Tai vienintelis veikalas, kuriame Vydūnas, ragindamas priešintis vergovei, panaudoja smurtą.
Artėjo didelė Vydūno sukaktis – 150-tosios gimimo metinės. Ėjo paskutiniai sovietinės baudžiavos laikai. Vaidinti Vydūną, tuo labiau kalbėti apie pasipriešinimą buvo mirtinai pavojinga. O vienas iš pagrindinių dramos veikėjų Vysuomis (akt. G. Pauliukaitis), kaip visuotinė sąžinė, eina iš namų į namus skelbdamas, kad „Dievo valia, matykita, yra, kad žmogus sau žmogum būtų, o ne kitam. O pastojęs sau žmogumi, tuomet gal būti žmogumi ir kitam, iš meilės, kaip broliui“. Pagrindinis konfliktas vyksta tarp laisvos dvasios žmogaus ir baudžiauninko, tarp gyvulio romumo ir maišto.
Jaunas baudžiauninkas Mykolas (akt. E. Kupčiūnas) pasirinko mergaitę (Raminta Bertulytė), irgi baudžiauninkę. Ponas Horstenšteinas (Antanas Virbašius), kaip dykūnas, kėsinasi į jaunųjų baudžiauninkų pirmos nakties teisę. Mykolas, Vysuomio kurstomas, palaužia įgimtą baudžiauninko baimę ir, gindamas savo mergaitę, nuskandina poną upėje.
Sunkiausias ir svarbiausias motinos vaidmuo. Maištą kursto Vysuomis, keršto šaukiasi skriauda, jaunas kraujas, o baudžiavinį dvasios įšalą turi atsverti ji viena. Autoriaus duota veiksmo vieta – tik skurdi lova, laikas – paskutinės gyvenimo valandos. Ir vis dėlto dramos ašis buvo motina. Neturėdama jokių priemonių, ji pakelia baudžiavos įvaizdį iki aukšto dramatizmo. Kartą paklausiau aktorės, kaip ji sutvarko, pajungia savo psichiką tokios pasaulėjautos spektakliui. Ji atsakė labai paprastai: „Iš naujo permąstau savo gyvenimą.“ O tas gyvenimas – ištisa naujų laikų baudžiava: partiniai teatro tijūnai ujo ją už tai, kad yra tikinti, kad artimieji miške ir sibiruose, pagaliau, kad nepriima kvietimo į TSKP(b). Laikėsi drebėdama, bet tiesi kaip uola. Galiausiai vadovybė ėmė neskirti jai naujų vaidmenų ir kaip nenuolankią ir išdidžią atleido
. Atėjo pats aršiausias sąjūdžio iškilimo laikas. Teatras imasi Kazio Inčiūros dramos „Vincas Kudirka“ (1989). Veikalas, drauge su kitais lietuvių autorių veikalais, bolševikų buvo uždraustas, spektaklis išbrauktas iš Nacionalinio teatro repertuaro. Ir va tau – Klaipėdos universitetas vaidina „Vincą Kudirką“, dar sovietmetyje. Pastatėme, suvaidinome, Lietuvos televizija įrašė, bet netransliavo. Mums pranešė (ačiū Dievui, kad pranešė): „Dėl įrašo techninio broko transliuoti negalime.“ Daug vėliau, kokiais 2015-aisiais, LRT režisierius Viktoras Snarskis surado archyve įrašą ir savo rūpesčiu paleido į eterį.Įdomi apie šį gerą žmogų informacija spaudoje: „Profesionalus režisierius, LRT kultūros kanalo protas ir širdis. Patyręs televizijos vilkas, net finansinės krizės metu sugebėjęs puoselėti kultūrą ir į ekranus išleisti daug originalių laidų. Puikiai išmano tiek kultūros aktualijas, tiek istoriją, o LRT archyvą moka atmintinai.“
Mums pasisekė. Pasisekė ir tai, kad Vinculio (Kudirkos) globėją Agotą vaidino A. Ignatavičiūtė. Ji sugebėjo vienu metu lietuvės moters paveiksle sutalpinti dėmesingą, jautrią auklę, griežtą ir kategorišką sargybinį, kūrė namų jaukumą ir pasitikėjimą. Rodos, nieko ypatingo, bet net skarelę ji ryšėjo skirtingai: vienaip dengdama Vinculį nuo žandarų, kitaip saugodama trumpas jo poilsio valandėles, dar kitaip išvaikydama visokius šnipelius, ir vėl kitaip priimdama paskutinę Vinculio testamentinę dovaną. Lyg nieko herojiško, bet jos tikslus buvimas kaip kamertonas jautriai atliepė Kudirkos dramą, jo mirtiniems konfliktams suteikė dvasingumo.
Žmogus ir drama arba žmogaus gyvenimas teatre. Toks yra teatras: ne pramoga, ne smalsi intryga, bet gyvo kraujo bendra žmonių patirtis. Tik bendra patirtis ir tik todėl teatras gimsta vienminčių žmonių bendrijoje. Ir aš galvoju, kad tik teatras sugeba taip kalbėti apie žmogų vienu metu visais trim lygmenimis : žmogaus praeitis, žmogaus dabartis ir ateitis. Neturėdamas praeities arba atminties, nieko negali pasakyti dabarčiai, tuo labiau ateičiai. Tik turėdamas ir valdydamas tas tris dimensijas, teatras gali ir moka kalbėti taip, kad pamiršti jo negali visą gyvenimą. Teatras yra stebuklas.
Atgal
