Kultūra, menas
10.02. Nida – marių eldija. Dailininko pasivaikščiojimai po Vilnių, pasižvalgymai Lietuvoje
Kazys Kęstutis Šiaulytis
Vasarą Nida panaši į milžinišką kruizinį laivą, kurio deniuose kiaurą dieną laksto tūkstančiai poilsiautojų – nuo vieno borto pamarį, prie kito – pajūrį ir atgal, o vakarop, vėl – saulės palydėti... Šio bangas skrodžiančio giganto pirmagalis – Parnidžio kopa, į kurią kiekvienas atvykėlis skuba pasižvalgyti. Viršūnėje, ištiesk rankas – rodos skrendi! Priekyje dūmoja smėlio audra, dešinėje baltomis gijomis supasi jūra, kairėje – Kuršių marių platumos, tik vos ribojamos žalia ano kranto juostele. Saulei nusileidus vasarotojai glaudžiasi kruizinio laivo kajutėse – viešbučiuose, vasarnamiuose, svetinguose nidiškių namuose. Nemaža įsikuriančių net malkinių pastogėse!
Rugsėjį Nida vėl tampa savimi – marių eldija, tiksliau – senuoju kurėnu, kurio viena burė – žalias Urbo kalnas, kita – balkšva Parnidžio kopa. Ir dabar Nidoje svečių netrūksta, bet jie kitokie – rudeninės ramybės mėgėjai, romantikai, vis laukiantys iš marių atplaukiančio legendinio ešerio... Pamarį, „Sakučio“ kavinėje – kiekvieną dieną gurmaniški žuvies patiekalai: starkis padažuose, šamas, karšis, net ungurys, tik stintos ir pūkio teks iki žiemos palaukti.
Kaip visada, jau dvidešimt šešeri metai, rugsėjo pradžioje Nidoje pasirodo tapytojas Saulius Kruopis, o paskui jį – visas būrys dailininkų. Pasidabinę ekspresionistinėmis šukuosenomis ir skrybėlėmis jie tarsi atgaivina kažkada šiame žvejų kaimelyje (tokiu Nida buvo!) klestėjusią Nidos dailininkų koloniją. Šiame pasaulio užkampyje (tokiu buvo Nida!) ieškodami archaikos, civilizacijos nepaliestų kraštovaizdžių, vasarodavo ne tik Prūsijos, bet ir iš visos Vokietijos atvykę dailininkai. Tiesa, pasaulinio garso dailininkas ekspresionistas Maksas Pechšteinas, buvojęs čia 1909 metais, pasakojęs sutikęs Nidoje tik keturis vasarotojus, po dviejų metų kiek nusivylė – žvejų kaimelis ėmė panašėti į kurortą... Bet Pechšteinas ir vėliau ne vieną vasarą (1912, 1920, 1939) buvojo Nidoje, gyveno menininkų buveine virtusiame Hermano Blodės viešbutyje. Šio dailininko darbai ir dabar didžiausiuose pasaulio muziejuose garsina Nidos vardą.
Legendinis Nidos ešerys. 2016. Aliejus, drobė
Saulius Kruopis – marių žvejas
Narūnas Lendraitis. Neringos savivaldybės mero pavaduotojas
Darius Jasaitis. Neringos miesto meras
Edita Lubickaitė. Plenero kuratorė
Savaitgalis Nidoje. 2020. Aliejus, drobė
Menotyrininkai Nidos dailininkų kolonijos pradžia laiko 1888-1890 metus, kai čia atvyko žymus dailininkas berlynietis E. Bischoff-Culmas, nors pavieniai tapytojai iš Karaliaučiaus čia lankėsi nuo 1850 metų. Paskutiniuoju kolonijos dailininku tapo Ernestas Molenhaueris, palikęs Nidą 1945-aisiais.
Vokiečių puoselėta šio krašto meninė aura kūrybine pagava uždegė ir Lietuvos dailininkus. Pirmieji Nidą „atrado“ Antanas Žmuidzinavičius, Petras Kalpokas, vėliau – Romualdas Kunca, o jau praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje kiekvienas Lietuvos dailininkas laikė priederme apsilankyti Kuršių nerijoje – Nidoje, Juodkrantėje, Pervalkoje, Preiloje ar bent Smiltynėje. Pačioje Nidoje, nuo 1971 metų gyveno tikras meno kultūros žiburys – dailininkas Eduardas Jonušas (1932-2014). Jo namai ir dirbtuvė tapo nauja Nidos dailininkų kolonija. Čia lankėsi ir kūrė daugybė žymių Lietuvos menininkų.
1995 metais, tuo metu dar jaunas tapytojas Saulius Kruopis, susidomėjęs Pechšteino ir Molenhauerio kūryba pasišovė rengti kasmetinius dailininkų plenerus „Nidos ekspresija“! Tokią, sakyčiau beveik fantastinę idėją, palaikė to meto Nidos meras Stasys Mikelis. Kadangi ir vėliau pagalbininkų, rėmėjų netrūko ir Vilniuje, ir Nidoje, Sauliaus projektas, netrukus virtęs tarptautiniu, sėkmingai vyksta jau ketvirtį amžiaus! Saulius yra kruopštus archyvaras, atkaklus kultūrininkas, tad visą plenerų istoriją sudėjo į tris solidžius albumus pasirodžiusius 2009, 2013, 2020 metais. Juose iš viso – 1140 puslapių! Daugiau skaičių nerašysiu, tik pasakysiu, jog tai – titaniško užmojo darbas! Šie albumai išleisti nemažu tiražu – šiuolaikinio Nidos kultūrinio gyvenimo liudijimas.
Tiesa, tai tik dalis Nidos meno... Kasmet čia dar renkasi fotografai, autobusais rieda muzikai ir rašytojai, buvoja aktoriai, kino menininkai ir – gražbyliautojai politologai. Paskui juos – subtilūs skaitytojai, žiūrovai, klausytojai...
Kažkas, kažkada Nidos erdvę apibudino kaip į marias atgręžtą amfiteatrą, tikrai – čia nuolat vyksta gyvenimo kūrybos spektakliai!
Atgal
