Pirmiausia: kas yra Lietuva? Prisimenu LTV (dabar – LRT) laidą „Lietuvos tūkstantmečio vaikai“ (2010-03-05), kurioje dalyvavo dvyliktokai, o ją vedė dainininkė ir aktorė Vaida Genytė. Tada be, daugiausia enciklopedinio pobūdžio, klausimų, laidos dalyviams buvo užduotas gana rimtas, bet, atrodo, paprastas klausimas: „Kas yra Lietuva?“

Uteniškiai metuose susiburia mažiausiai du kartus: paskutinįjį sausio šeštadienį Vilniuje, Dailės akademijoje ir rugsėjo mėnesį Utenoje, minint miesto dienas.

Kilus Lietuvos valstybingumo pavojui, 1991 m. sausio 13–ąją daugeliu kalbų prabilo Lietuvos radijas, kreipdamasis pagalbos į demokratines šalis. Tą siaubingą naktį visi girdėjome ,,Kalba Lietuvos radijas“. Jei vėl kiltų grėsmė Lietuvai, kaip po 23 metų prisistatytume pasauliui. Ar tik ištarę tris raides – LRT? Panašiai kaip Didžiosios Britanijos televizija – BBC, ar Jungtinių Amerikos Valstijų – CNN.

Nors didžiuojamės tuo, kad jau pradėjome trečiąjį tūkstantmetį skaičiuojant nuo Kristaus, bet dar daug  svarbių darbų turėsime padaryti beveik visose valstybės gyvenimo srityse.

1990-ųjų kovo 11-ąją atkurta Nepriklausomybė, mūsų valstybė vėl – Lietuvos Respublika. Grįžo ir jos simboliai. Vėl suplazdėjo Trispalvė.

Mes turime silpnybę save sumenkinti. To nepasakysi apie  akademiką Z. Zinkevičių, tačiau... Savo naujausios knygos „Lietuviai. Praeities didybė ir sunykimas“ pratarmėje žymusis kalbininkas tvirtina, kad „mūsų laikus pasiekė tik lietuvių tautos likučiai“.

Valstybinė lietuvių kalbos komisija (VLKK) kritiškai vertina Seime svarstomą Tautinių mažumų įstatymo projektą, kuris kai kuriose vietos valdžios institucijose leistų vartoti lenkų ir rusų kalbas.

Nežinau kito himno, kur taip būtų akcentuojamas tautos vienybės būtinumas. Vienybės troškulį ypač ryškiai galima pamatyti per krepšinio rungtynes, kai sirgaliai galingai pabrėžia: „Vardan tos, Lietuvos vienybė težydi!“. Tauta be vienybės, negali išlaikyti savo identiteto ir nepriklausomybės. Visi okupantai pirmiausia stengiasi suardyti tautos vienybę, sumenkinti jos kultūrą, priversti pamiršti protėvių kalbą.

Lapkričio 22 d., J. Basanavičiaus gimimo dienos išvakarėse, Lietuvos nacionalinio muziejaus salėje buvo įteikta 2013 metų Valstybinė Jono Basanavičiaus premija.

Garbaus amžiaus Kalviškių kaimo (Visagino savivaldybė) gyventojas Kazimieras Jakutis, įdomiai papasakojęs apie lenkmetį, ką esu aprašęs savo vienoje Visagino istorijai skirtoje knygoje, jau tarybmečiu savo vaikus iš šių vietų išsiuntė į Kauno Lietuvą, nes nenorėjęs, kad jo vaikai, jo vaizdžiu išsireiškimu, gyventų rusyne. Žinoma, galima visose pusėse rasti įvairių epitetų, tik vargu ar surasite valstybę, kurios viešajame gyvenime valstybine kalba piliečiams būtų problema susikalbėti.

Žinoti ar nežinoti, ar bent jau nuduoti nežinančius, štai hamletiškas globalizacijos formuojamas neskaitlingoms tautoms (sąmoningai vengiu įvardijimo  – mažos tautos, nes, mano giliu įsitikinimu, nėra nei didelių, nei mažų tautų, tik joms priklausančių žmonių skaičius skiriasi) klausimas. Ir skaitlingieji, ir neskaitlingieji įsitikinę, kad turi teisę žinoti, o nežinojimas, kaip ir šališkos žinios suponuoja skirtingą elgesį. Net sudaro konfliktines situacijas. Gal todėl dėl šventos ramybės neverta žinoti. Išvengtume galvalaužio ir galvasopio. Nekvaršintume galvos nei sau, nei kitiems dėl to, kas iš pirmo žvilgsnio nevisai aišku: žinoti ar nežinoti. Suprantama: žmogus turi teisę rinktis, pasirinkti, kaip geriau, bet kas gi iš tikrųjų  geriau: žinoti ar nežinoti.

Malyškino  gyvenvietėje „učiastok“ buvo beveik 25 jaunuoliai: trys Sudavičiai, penki Niauros (4 mergaitės ir vaikinas), du Balaišiai, trys Nakučiai, trys Kniežai, dvi Puteikytės, trys Gruodžiai, du Vindigiai (latviai, grįžę iš tremties apsigyveno Lietuvoje), Irena Želvytė (geriausia Onutės draugė, dabar gyvena Klaipėdoje su kuria nuolat pasikalba telefonu).

Prieš beveik penkerius metus, 2008 m. spalio 7 d., Vilniuje Lietuvos kultūros kongresas kartu su Lietuvos mokslų akademija buvo surengęs konferenciją Lietuvių kalba XXI a. pradžioje, skirtą lietuvių kalbos problemoms aptarti. Tada priimtoje Deklaracijoje buvo keliama mintis panašias konferencijas organizuoti bent kas antri metai. Deja, šis siūlymas dėl įvairių priežasčių nebuvo įgyvendintas, nors būtų labai pravertęs: tokie reguliarūs lietuvių kalbos problemų svarstymai tikriausiai būtų veiksmingiau paskatinę jų sprendimą. Po penkerių metų, susirinkę į šią kartu su Lietuvių kalbos institutu surengtą konferenciją Lietuvių kalba šiandien, turime su apgailestavimu pripažinti, kad nė vieno lietuvių visuomenę jaudinančio klausimo sprendimas nėra bent per žingsnį pažengęs į priekį. Gal net atvirkščiai: daugelis jų tiek įsikerojo, jog rodosi neišsprendžiami. Atsirado nemaža naujų painių spręsti kalbos reiškinių.

Lietuvių kalbos šiandieninei būklei nusakyti visų pirma reikėtų neišleisti iš akių to fakto, kad po II pasaulinio karo vakarietiškos civilizacijos šalyse dominavęs bene Cicerono suformuluotas principas „Salus populi -suprema lex“ („Tautos garbė -aukščiausias įstatymas“) užleido ar baigia užleisti vietą nuostatai „Salus personae -suprema lex“.

Nors vyresnieji tremtį labai pergyveno, tačiau jaunimas alsavo jaunatve: burdavosi maldoms, dainoms, šokiams, kūrė šeimas ir į Lietuvą sugrįžo naujos šeimos su ten Sibire gimusiais vaikais... Ir Onutė Gruodytė Sibire ištekėjo už Juozo Leknicko, susilaukė dukrelės Aldonos ir kartu su vyro tėvais sugrįžo ne į savo gimtinę Musteikius, o į vyro tėviškę Skapiškį.

Paskutinį spalio savaitgalį žygeiviai, jų draugai rinkosi Skirsnemunėje (Jurbarko r.), ten vyko tradicinis „Vėlinių žygis“. Ten vykdami, keliautojai iš Panevėžio, Pasvalio  pakeliui sustojo Vilkijoje (Kauno r.), aplankė Antano ir Jono Juškų etninės kultūros muziejų.

Neseniai taip buvo pradėtas rašinys apie Šveicarijos himną. Užduokime šį klausimą sau. Ar gali Lietuvos himnas įgrįsti ir prarasti aktualumą? Prezidentas V. Adamkus, atidengdamas paminklą Lietuvos himnui ir jo kūrėjui Vincui Kudirkai „Tautišką giesmę“ apibūdino – „Tai kelrodė žvaigždė ateinančioms kartoms, kuri nušvies kelią ne vieną tūkstantį metų“, tačiau kodėl jo kratosi valdžios institucijos? Kodėl jo nėra nei Prezidento, nei Vyriausybes interneto svetainėse? Ir kodėl, kadaise buvęs, iš Seimo interneto svetainės himnas pašalintas?

Spalio mėnesyje Lietuvos praeitis suvirpa. 1920 spalyje lenkams okupavus Vilniaus kraštą tauta devyniolika metų jautė nuoskaudą ir brandino vadavimo užduotį, kol 1939 metų spalio 28 dieną sostinė buvo susigražinta. Nors ateityje laukė sunkumai ir negandos, bet Lietuva Vilniaus daugiau nebeprarado. Šiandien mus jaudina tie devyniolika tautos ryžto metų, kurie nūnai pažymi Vilniaus atgavimo dvasios pakilumą.

Spalio 25 d. minime Konstitucijos dieną. 1992 m. Lietuvos piliečių referendume priimtame pagrindiniame mūsų šalies įstatyme pabrėžiama – Lietuvių tauta prieš daugelį amžių sukūrė Lietuvos valstybę – Lietuvos valstybę kuria Tauta.

Prieš 25 metus patriotiškai nusiteikę  11 aktyvistų,  1988 metais rugpjūčio 5 dieną įkuria Kėdainių Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinę grupę. Grupės pirmininku buvo išrinktas advokatas  Ignas Meškauskas, sekretoriumi-miesto specialiosios vidurinės mokyklos direktorius, pedagogas Vaclovas Volkus.