Tautos mokykla
12 07. Konferencijos Lietuvių kalba šiandien rezoliucija
Prieš beveik penkerius metus, 2008 m. spalio 7 d., Vilniuje Lietuvos kultūros kongresas kartu su Lietuvos mokslų akademija buvo surengęs konferenciją Lietuvių kalba XXI a. pradžioje, skirtą lietuvių kalbos problemoms aptarti. Tada priimtoje Deklaracijoje buvo keliama mintis panašias konferencijas organizuoti bent kas antri metai. Deja, šis siūlymas dėl įvairių priežasčių nebuvo įgyvendintas, nors būtų labai pravertęs: tokie reguliarūs lietuvių kalbos problemų svarstymai tikriausiai būtų veiksmingiau paskatinę jų sprendimą. Po penkerių metų, susirinkę į šią kartu su Lietuvių kalbos institutu surengtą konferenciją Lietuvių kalba šiandien, turime su apgailestavimu pripažinti, kad nė vieno lietuvių visuomenę jaudinančio klausimo sprendimas nėra bent per žingsnį pažengęs į priekį. Gal net atvirkščiai: daugelis jų tiek įsikerojo, jog rodosi neišsprendžiami. Atsirado nemaža naujų painių spręsti kalbos reiškinių.
Nei Lietuvos kultūros kongresas, nei Lietuvos mokslų akademija, nei Lietuvių kalbos institutas nėra direktyvinės institucijos: jų priimami nutarimai ir teikiamos rekomendacijos neprivalomos valstybės mastu. Visa, ką jos gali, tai atkreipti įvairių lygių valstybės institucijų dėmesį į visuomenei ypač opius skaudulius. Minėta anos konferencijos Deklaracija buvo nusiųsta Prezidentūrai, Lietuvos Respublikos Seimui, Vyriausybei, kelioms ministerijoms ir kitoms žinyboms. Deklaracija paskelbta žiniasklaidoje. Tačiau, sprendžiant iš tolesnės kalbos problemų raidos, šis dokumentasnesulaukė jų dėmesio: pateko su daugybe kitų eilinių raštų ad acta, t.y. į stalčių.
Konferencija, priimdama šią rezoliuciją, turi vilties, kad jos likimas dabar bus kiek kitoks: daugiau ar mažiau veiksmingai patrauks suinteresuotų valdžios, visuomenės įstaigų ir visų jautrių kalbos likimui žmonių dėmesį ryžtingiau spręsti keliamus skaudžius lietuvių kalbos dabarties ir ateities uždavinius. Rezoliucijoje nėra iš anksto parengtų įsakmių sprendimų. Kalbama apie tų sprendimų kryptį, linkmę.
1. Konferencijos dalyviai mano, kad lietuvių kalbos būklė per pastaruosius penkerius metus nepagerėjo. Nenorėdami primesti pesimistiškos išvados, nesiryžtame sakyti, kad ji būtų ir ypač pablogėjusi, nors visuomenėje plačiai sklinda ir tokia nuomonė. Tačiau, net ir sutinkant su pažiūra, kad lietuvių kalba mūsų valstybėje vos išlaiko ankstesnį lygį, reikialabai labai susirūpinti. Juk stovėjimas vietoje šių dienų sparčiai kintančiame gyvenime jau reiškia atsilikimą.
2. Kreipiamės į mūsų lietuvių kalbos specialistus -mokslininkus tyrėjus, tiek vyresnės kartos, tiek jaunosios kartos kalbininkus, teorinį išprusimą įgijusius užsienio universitetuose. Prašom juos įsisąmoninti, jog nekritiškas iš svetur ateinančių kalbos mokslo ir praktikos nuostatų diegimas, atmetant savo patirtį, ir beatodairiškas visokių kalbos „reformų“ eskalavimas yra didelė grėsmė lietuvių bendrinės kalbos stabilumui, o kartu ir jos visuomeniniam prestižui. Raginame kalbininkus tai turėti galvoje ir eiti prie bendrų sprendimų, kurie tvirtintų, o ne griautų lietuvių kalbos pagrindus.
3. Dabartinės Lietuvos valstybės teritoriją sudaro išimtinai lietuvių etninės žemės. Neturime nė pėdos svetimos etninės teritorijos. Lietuva -vientisa valstybė, jos teritorija neskirstoma į jokios formos autonominius darinius. Konstitucija net draudžia juos kurti. Lietuvos Respublikos Konstitucija visiems valstybės piliečiams, nepriklausomai nuo jų tautybės, suteikia lygias pilietines teises ir reikalauja vienodų pareigų. Viena iš elementarių piliečio pareigų -mokėti valstybinę lietuvių kalbą. Visiškai pritariame Lietuvių kalbos draugijos XIII suvažiavimo (Vilnius, 2013-04-27) dalyvių kreipimesi į Prezidentę, Seimo Pirmininką, Ministrą Pirmininką išdėstytai nuomonei „Dėl gatvių ir vietovių pavadinimų rašymo Lietuvos Respublikoje nevalstybinėmis kalbomis“ (Gimtoji kalba, 2013, nr. 5, p. 32). Vardai ir pavardės Lietuvos Respublikos išduodamuose dokumentuose taip pat turi būti rašomi valstybine kalba. Raginame Lietuvos Vyriausybę, Seimą ir kitas valstybės institucijas nuosekliai vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucija, Konstitucinio Teismo sprendimais, liautis ieškoti aplinkinių kelių, kaip tuos sprendimus „legaliai“ apeiti. Visi politikai turėtų suprasti, kad lietuvių kalba neturi tapti politinio turgaus preke.
4. Pritariame Lietuvos nacionalinės vartotojų federacijos nuomonei, kad tvarkant kalbos reikalus negalima pamiršti lietuvių kalbos vartotojų interesų, kiekvieno piliečio teisės gauti visą viešą informaciją taisyklinga valstybine lietuvių kalba. Todėl prašome Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pagaliau išgirsti daugkartinius visuomenės prašymus ir nustatyti, kad visuose viešuosiuose lietuviškuose tekstuose kitų kalbų kilmės tikriniai vardai būtų rašomi lietuviškai adaptuoti, t.y., kad visi Lietuvos žmonės galėtų juos perskaityti, o jų grafinės formos atitinkamos kalbos rašmenimis, esant reikalui (pvz., mokslo darbuose), būtų pateikiamos kaip papildoma informacija.
Taip pat manome, kad teisės aktuose, reguliuojančiuose reklamą ir kitą viešąją informaciją (viešuosius užrašus) turėtų būti labai aiškiai apibrėžtas informacijos lietuvių kalba ir vadinamųjų prekės ženklų santykis. Pirmenybė besąlygiškai turėtų būti teikiama informacijai valstybine kalba. Ji turi būti lygiavertėje su ženklu vietoje, vienodai gerai matoma.
5. Po 1918 metų varganoje Lietuvoje lietuvių kalba per porą dešimtmečių padarė nepaprastai didelę pažangą, kuriai gali tik pavydėti po 1990 metų automobilizuota ir kompiuterizuota mūsų šalis. Tą pažangą ypač lėmė mokykla. Šiandien to apie Lietuvos mokyklą negalėtume pasakyti. Vis garsiau aidi balsai apie menkėjantį jaunosios kartos raštingumą, humanitarinį išprusimą. Todėl mokykloje būtina stiprinti lietuvių kalbos ir literatūros mokymą, padaryti viską, kad neliktų tik dokumentuose, bet būtų įgyvendintas Švietimo ir mokslo ministro patvirtintas Lietuvių kalbos ir kultūrinio raštingumo mokymo gerinimo priemonių planas 2013–2016 metams. Stiprinant lietuvių kalbos ir literatūros dėstymą, reikėtų jį derinti su patriotizmo ir pilietiškumo ugdymo mokyklose priemonėmis. Sprendžiant šią problemą, derėtų atsižvelgti taip pat į Pirmosios Lietuvos Respublikos ( 1918-1940 m.) mokyklų patirtį.
Kartu su programų ir lietuvių kalbos bei literatūros dėstymo metodikos pertvarka turėtų eiti taip pat vadovėlių leidybos išvadavimas iš komercijos sferos.
6. Nuo „Aušros“ laikų, per abu nepriklausomybės dešimtmečius, net komunistinio režimo metais lietuvių spauda, paskiau radijas ir dar vėliau televizija nešykštėjo vietos ir laiko kalbos problemoms. Turime skausmingai paliudyti, kad nuo 1990 m., kai buvo atkurta Lietuvos valstybės nepriklausomybė, mūsų žiniasklaida ėmė kasmet vis mažiau skirti dėmesio lietuvių kalbai. Dingo „kalbos kampeliai“, atsisakoma spausdinti ilgesnių probleminių straipsnių, ypač tų autorių, kurių nuomonės prieštarauja „postmoderniškai“ ir vartotojiškai nusiteikusių redaktorių nuomonei. Naujos „aktualijos“ -kriminaliniai nusikaltimai, įvairūs iškrypimai -tapo svarbesnės už gyvybines kultūros, tame tarpe ir kalbos, problemas, kalbos dalykų populiarinimą.
Kreipiamės į visas viešosios informacijos priemones -bendraukime su visuomene taisyklinga lietuvių kalba, ugdykime kalbos kultūrą, suteikime tribūną visuomenei, norinčiai ir galinčiai plačiai ir nuodugniai svarstyti lietuvių kalbos reikalus.
7. Lietuvos valstybė taip pat turėtų skirti didesnį dėmesį valstybinei lietuvių kalbai, jos prestižui ir visaverčio išlikimo perspektyvai globalizacijos sąlygomis. Reikalinga turėti rimtą kalbos politiką ir strategiją. Jai parengti būtina gerai pažinti vykstančius kalbinius procesus, išsiaiškinti, kaip lietuvių kalba reiškiasi įvairiose gyvenimo srityse. Jau dabar aišku, kad reikia stiprinti lietuvių kalbos pozicijas elektroninėje erdvėje, pastoviai rūpintis lietuviškos terminijos, sąvokų kūrimu. Į lietuvių kalbą turėtų būti operatyviai verčiami pasaulinio garso literatūros kūriniai ir mokslo veikalai.
P.S. Skelbiama rezoliucija buvo priimta Lietuvos kultūros kongreso iniciatyva drauge su Lietuvių kalbos institutu Vilniuje 2013 m. rugsėjo 19 d. surengtoje konferencijoje. Su bendru Lietuvos kultūros kongreso tarybos ir Lietuvių kalbos instituto lydraščiu konferencijos rezoliucija 2013 m. lapkričio 26–27 dienomis įteikta Lietuvos Respublikos Prezidentei, Seimo Pirmininkei, Ministrui Pirmininkui, Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkei, Švietimo ir mokslo ministrui bei Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkui.
LA informacija
Atgal
