Tautos mokykla
12 11. Žinoti ar nežinoti (1)
Dr. Algirdas Kavaliauskas
Žinoti ar nežinoti, ar bent jau nuduoti nežinančius, štai hamletiškas globalizacijos formuojamas neskaitlingoms tautoms (sąmoningai vengiu įvardijimo – mažos tautos, nes, mano giliu įsitikinimu, nėra nei didelių, nei mažų tautų, tik joms priklausančių žmonių skaičius skiriasi) klausimas. Ir skaitlingieji, ir neskaitlingieji įsitikinę, kad turi teisę žinoti, o nežinojimas, kaip ir šališkos žinios suponuoja skirtingą elgesį. Net sudaro konfliktines situacijas. Gal todėl dėl šventos ramybės neverta žinoti. Išvengtume galvalaužio ir galvasopio. Nekvaršintume galvos nei sau, nei kitiems dėl to, kas iš pirmo žvilgsnio nevisai aišku: žinoti ar nežinoti. Suprantama: žmogus turi teisę rinktis, pasirinkti, kaip geriau, bet kas gi iš tikrųjų geriau: žinoti ar nežinoti.
Naujais laikais, sakoma, atsiranda nauji samprotavimai, neva atitinkantys laikmetį (mano supratimu, atgaivinami svetimiems mieli seni pramanai): globalizacijos – prieštaringo reiškinio, ypač tinkančio nesąžiningų žmonių visokiom spekuliacijom – amžiuje ne taip jau paprasta, pasirodo, atskirti, kas svarbu, o kas ne. Pati svarba pridengiama nežinojimo skraiste. Neturi būti viskas aišku, ar ne. Ir kai kam neaišku. Tiems, kam aišku, darosi apmaudu, kai nebesigaudoma, kas turėtų būti žinoma, bet baisiausia kitkas – tai kas svarbu, norima paversti nebesvarbiu. Per neaiškumą tą nesunku padaryti. Dėl šios priežasties, manyčiau, kitataučių įtakoje, globalizacijos entuziastų poveikyje, neatsisakoma, pavadinkime, tam tikros valstybinės – lietuvių – kalbos pertvarkos.
Nors Lietuvos ir Europos Sąjungos kompetentingos ir autoritetingos institucijos jau ne kartą yra patvirtinę, kad, pavyzdžiui, vardų ir pavardžių asmens dokumentuose rašymas tik valstybine kalba neprieštarauja jokiems ES teisės aktams, kaip jiems neprieštarauja ir oficialiųjų vietovardžių rašymas tik valstybine kalba, bet randasi norinčių to nežinoti, gal todėl žinančių nuomonės ir nepaisoma. Nepaisoma žinančių ir išmanančių. Net teismų sprendimų nepaisoma. Triukšmas netyla, manykime, ne iš piktavališkumo, o iš nežinojimo.
Nacionaliniame Lietuvos istorijos laikraštyje mokslininkai paaiškina lenkų nepagrįstus reikalavimus ir kad tuo nepagrįstumu skaitytojas įsitikintų, pateikia aiškių ir iškalbingų pavyzdžių, pasiūlo pasidomėti kad ir krikščioniška vardų rašybos tradicija. Pradėkime nuo Jėzaus – kaip tik jo nevadina: Džyzos, Džesu, Iesus... Dievo sūnaus originalus vardas skambėjo „Jėšu“, bet Jis kažkaip iškenčia ir žaibais nesisvaido, reikalaudamas rašyti jo vardą aramėjiškai iš dešinės į kairę. Sekant lenkų reikalavimais, aktyvieji lenkų atstovai patys turėtų pasikeisti savo pačių pavardes ir vardus, nes jie iškraipo originalius vardus ar pavardžių sudarymo principus /taisykles/. Deja, kas tinka Dievo sūnui ir kitiems šventiesiems, netinka Vilnijos lenkams. Maža to, vadovaujantis originaliu vardų bei pavardžių rašybos principu, reikėtų patvarkyti ir svetimvardžių rašybos lenkų kalboje tradiciją: nebegalima taip bjauriai iškraipyti JAV prezidento George Washington pavardės paverčiant jį Jerzy Waszyngton. Juk vieną dieną amerikiečiai gali įsižeisti, o tai jau ne Lietuva, kurios vienas ministras, matyt, gerai nusivaišinęs, neturėdamas įgaliojimų ir teisės kalbėti tautos vardu, lenkų atsiprašė…
Gal kai kam nežinomas šiame kontekste natūraliai atsirandantis klausimas: kas atsiprašys už Lenkijos vykdomą lietuvių nutautinimą, kai per 30 metų Lenkijoje iš 30000 lietuvių liko vos 3000. O gal tai ne nutautinimas ir globalizacijos sąlygomis galima surasti kitokį paaiškinimą, netgi pateisinimą? Iš tikrųjų: gal tai palaima, o ne prakeikimas? Man dar kirba galvoje: gal kas atsiprašys ir už lietuvių brutalų nutautinimą tarpukariu Lenkijos okupuotame Vilniaus krašte. Nors, vargu. Matyt, kai kam nežinoma, kad vyko nutautinimas. Žinantys teigia, kad tik nenorintys gali to nežinoti. Dabar mes susiduriame su brutalios polonizacijos, apie kurią dar ne taip seniai buvo nedrįstama, gal net bijoma prabilti – to nutautinimo rezultatais.
Man, kaip istorikui besidominčiam Rytų Lietuvos problemomis, su pagalbininkais Šiaurės Rytų Lietuvos rajonuose per beveik dvi dešimtis metų teko apklausti apie tūkstantį įvairių tautybių respondentų. Su vienu lenku kalbamės apie tai, kad Širvintų rajono viename kaime lenkas iššaudė nemažai lietuvių kaimo gyventojų. Nejaukiai nuteikė respondento tyla. Tada paklausiau, ką jis pasakytų, jeigu taip lietuvis būtų pasielgęs su lenkų kaimo gyventojais. Atsakymas sekė žaibiškas: lenkų ginti būtų atžygiavusi Lenkijos armija. Atsakymas, žinoma, šokiruoja. Kadangi Lenkijos armijos vis dar nesulaukiama, tai gal dėl to visai neseniai vietos lenkų idėjinis lyderis pašiurpino Europą: Lietuva prieš lenkus naudoja kariuomenę. Siaubinga prievarta, ne kitaip. Kas apie lenkų baisią privartą Lietuvoje žinoma užu sienos, tenka tik spėlioti. Girdėjau, perlojiškiai jau pasiruošė, turi gražaus patyrimo, kaip nuo savo žemių be gailesčio vijo želigovskininkus. Nežinau, gal perlojiškiai be reikalo ruošiasi, nes užu sienos, matyt, žino tikrą padėtį, ir praeityje garsios respublikos palikuonys gali ramiai gyventi.
Tikrai neprošal gyventojams žinoti, kodėl kai kurie šalies aukšti pareigūnai, nors ir neturėdami įgaliojimo, kaimynų atsiprašo už nepadarytas Lietuvos nuodėmes. Tada jau kyla apetitas: Vilnijoje iškeliami tokie reikalavimai lenkiškų mokyklų padėties gerinimui, kad apie juos skaitant nustembi – lietuviškos mokyklos apie tokius pagerinimus gali tik sapnuoti. Taip yra Lietuvoje. Pasidairykime po pasaulį. Lenkijoje taip nėra, ten kenčia lietuviškos mokyklėlės. Nukreipkime žvilgsnį už Atlanto ir galime tik stebėtis: JAV gyvena 10 milijonų lenkų, bet iš JAV vyriausybės kažkodėl nereikalaujama steigti valstybės išlaikomas lenkų mokyklas, net tautinių mažumų šeštadieninių mokyklų JAV neremia. Nė sudilusio skatiko neduoda ne tik lenkams, bet ir kitiems, o Lietuvoje už šalies mokėtojų pinigus išlaikomos lenkiškos, rusiškos mokyklos ir ikimokyklinės įstaigos. Ir dar jie nepatenkinti, dar skundžiasi šalies, kaimyninių šalių ir tarptautinėms organizacijoms.
Vyresnės kartos sutikti Ignalinos ir Zarasų rajonų gyventojai stebėjosi, kad Lietuva už mokesčių mokėtojų pinigus „išlaiko savo nutautintojus” ir ironizavo, jog Lietuva, matyt, yra turtingesnė už JAV. Na, gal neturtingesnė, bet irgi turtinga, jei turi pakankamai pinigų ir jos valdžios vyrai yra dosnūs. Tai, sakyčiau, gražu, tik tas grožis blanksta, nes kažkodėl nesugeba tie kitiems dosnūs vyrai, o gal vis dėlto nepajėgia dėl savo apkarpyto biudžeto, apiplėštiems šalies pensininkams sugrąžinti nusavintų dalies pensijų. Senoliai dar piktinosi, kodėl juos valdžios vyrai įžeidinėja: senstant Lietuvos gyventojams, atseit, nebūsią kas senjorams pensijas uždirba! Senjorai žino, kiek per savo gyvenimėlį sumokėjo valstybei, o valdžios vyrai nežino, kur dingo senolių sumokėti pinigai. Senoliai nusiminę, nes žino, kad kai kas ne tik iš eilinių gyventojų, bet ir politikų, ir vietiniu, ir šalies lygiu, nesuprasdami gražaus, teisingo sugyvenimo esmės, ne tik skriaudžia tautą, bet praranda nacionalinį orumą, nuo seno lietuviui būdingą išdidumą ir, nežino, ar stengiasi nežinoti, kad Rytų Lietuva laipsniškai eina į lenkų autonomiją su iš to išplauksiančiomis pasekmėmis. Kai kas ir Visagine svajoja pritaikyti pietinės kaimynės scenarijų. Viltingai laukia, kaip baigsis įsibėgėjęs visuomenę skaldantis procesas Vilnijoje. Iš kitos pusės paėmus, Lietuvos kritikams palankus, net labai pageidaujamas, bet koks šalies piliečių politinis nepasitenkinimas. Vietiniams susvetimėjus (nežinau, vargu ar jie keitėsi), senolių sakymu – pagaliau parodžiusiems tikrąjį savo veidą, ir svetimiesiems suaktyvėjus, dabar jiems svarbu siekti, kad Rytų Lietuvoje gyvenantys žmonės savo savimone, savo nuostatomis palaipsniui taptų kitos valstybės atstovais.
Tokiems esminiams pokyčiams sąlygos tikrai palankios. Štai vienos ar kitos tautinės mažumos lyderis, šiek tiek pramokęs lietuviškai, pasakykime paprasčiau, įtaisė į viceministrus lietuviškai nemokantį ar silpnai mokantį savo partietį. Net keliese bandėm surasti valstybę, kurioje viceministras nemokėtų tos šalies valstybinės kalbos. Nepavyko surasti. Gal nežinojom, kaip ieškoti. Už tai Lietuvoje surandame, ir ne vieną.
Liaudies išmintis moko: kokie ministrai su savo pavaduotojais ir patarėjais, tokia ir jų politika. Tokiu atveju nors tautybė yra svarbu, bet nebūtinai lemiantis veiksnys. Juk visokių žmonių pasitaiko. Vykdant švietimo reformą ignaliniečius ir jų kaimynus pašiurpino siekimas uždaryti rajono kaimo mokyklėlę, kurią dar imperijos laikais norėjusi uždaryti caro valdžia, bet žmonėms pavyko ją išsaugoti. Nepriklausomoje Lietuvoje dedasi, net nepatogu rašyti, kokie dalykai dedasi. Pagaliau Ignalinos rajono savivaldybės meras Bronis Ropė vietiniams ir sostinės korespondentams įvardijo, kas dedasi: vykdoma asiliška švietimo reforma, todėl asiliškos švietimo reformos nebevykdys ir mokyklėlių langų ir durų neužkalinės. Logiškai galvojant, gal kas pamanė, jog tai kitataučių išmonė, bet, sutikime, nebūtinai: asiliška reforma galėjo atsirasti dėl ją parengusių nepriklausomai nuo tautybės klerkų ir ją palaiminusio ministro. Siaubas: veršių tauta į parlamentą išsirenka visokių juokdarių, kurie skiria asilus ministrus, kad tie, kartu su pajacais asiliškai sujauktų gyvenimą. Žinote, tai jau panašu į orvelišką gyvulių ūkį. Kai jaunystėje, rašydamas disertaciją, viename specfonde perskaičiau ne tik „Gyvulių ūkį“, bet ir apie tai, kaip Gruzijos razbaininkas tapo imperijos tironu, tai kelias naktis nemiegojau. Kai dabar pagalvoju apie ministro Sikorskio „veršių tautą“, o dar priedo ir mero Ropės asilus, ir ne bet kokius, o sėdinčius vyriausybėje, dar prisimenu mums špygas rodžiusius ir rodančius ir Tėvynėje, ir iš užsienio, tai vėl kelias naktis nemiegu. Velniava. O kam to reikia. Velniavos kai kam reikia, man – ne. Geriau pasižiūrėti iš buvusiame Jaunimo stadione stovinčių rūmų transliuojamų komedijų ir užmiršti, tiesiog nebežinoti. Mano amžiuje svarbu ramybė, sako žinovai. Bet kaip būsi ramus, galvodamas apie veršių tautą. Kalbuosi su vienu veršiu, iškoneveikusiu vieną juokdarį, patogiai sėdintį Jaunimo stadiono rūmuose. Sakau jam: tai ko tu nori, ko tu širsti, jei pats balsavai už to pajaco partiją. Jis spjaudosi: nežinojau, už tai ir balsavau. Dabar jis jau žinąs. O kiek mes dar nežinome, nors turėjome sužinoti?
Vilnijoje uždarinėjamos ar siekiamos uždaryti nedidelės ir nevisai mažos lietuviškos mokyklos. Apie tai kalbuosi su lenku. Jeigu jau byla atsidūrė teisme, tai visiems menka paslaptis. Jo manymu, aš esąs neteisus: lietuviškos mokyklėlės prijungiamos prie lenkiškų mokyklų tik pačių lietuviškų mokyklų labui ir galės jos sau klestėti, gal net lenkišką mokyklą sulietuvins. Va, pasirodo, kaip bus. Prisipažinsiu, apie tokį virsmą net iš radikalų lietuvių nesu girdėjęs. Gal todėl, kad mums žinoma, jog lietuviškos mokyklos nesigviešia lenkiškųjų.
Mane kaip istoriką ir dar istorijos bei politologijos mokytoją ekspertą sudomino Lietuvos lenkų mokyklose atitinkamas mokymo lygis, ypač istorijos. Ir atsitik tu man taip, kad viena Šalčininkų moksleivė savo rašinyje paminėjo Vilniaus krašto okupaciją. Gal mergaitė persimokė, gal perdaug sužinojo. Lenkiškąją Lietuvos spaudą ištiko nervinis šokas: tai esąs šmeižtas. Naujieji želigovskininkai pasiuto: Lietuvoje žalojami lenkų vaikai! Reikia gerai žinoti iš kur į Vilniją kviestis mokytojus į lenkų mokyklas ir kokios šalies vadovėlius naudoti pamokoje. Jei kas manote, kad tautinių bendrijų vaikai visose šalies mokyklose mokosi iš Lietuvos ŠMM aprobuotų vadovėlių, tai išduosiu viešą paslaptį: nežinote tikrosios padėties.
Visagino savivaldybės Švietimo ir kultūros skyriuje yra surašytų aktų, iš kurių matome, kad bendrojo ugdymo klasėse naudojami vadovėliai, neaprobuoti mūsų šalies atitinkamos ministerijos. Yra nežinančių, kad mokytojai mokina kitakalbius vaikus meluoti – sakyti, jog vaikai mokinami iš lietuviškų vadovėlių. Nors konspiracija didelė, bet aktuose netvarka užfiksuota. Ir nors vienoje vietinėje rusiškoje svetainėje išaiškinta, jog Visagine reikia vadovautis ne Lietuvos Respublikos, o rytų kaimynės Švietimo įstatymu, bet bent jau kol kas taip nesivadovaujama. Žinoma, galima kaltinti, kaip reikiant patriukšmauti: švietimiečiai neatsižvelgia į rusakalbės bendruomenės reikalavimus. Bendruomenėje, žinoma, yra visokių bendruomenės narių. Klausiu rusakalbio visaginiečio, ar jo manymu, yra moralu, kad miesto rusiškose mokyklose (išskyrus “Atgimimo” gimnaziją) per Vilties ir Gedulo dieną buvo suruoštos abiturientams puotos, ligi išnaktų linksminamasi. Tauta liūdi, pagerbia aukas, o energetikų miesto mokyklų salėse jeigu ne pasiutpolkė trypiama, tai sukamasi linksmame valso sūkuryje. Jo nuomone, tai amoralu, bet jeigu taip ir atsitikę, tai tikrai ne iš blogos valios, nes tų mokyklų vadovai, beje, kurie savo mokyklose yra priėmę po kelis istorijos mokytojus, taigi, vargšai vadovai nežinoję apie tokias minėtinas, tokias prasmingas atminties dienas. Kai kurie istorijos mokytojai ir daugiau kai ko nežino, pavyzdžiui, kad buvę kažkokie trėmimai. Jeigu pašiurpote, tai nieko tokio, aš sužinojęs irgi pašiurpau. Anot jų, lietuvių niekas ir niekur netrėmė, nebent patys lietuviai važiavo, pavyzdžiui, prie Laptevų jūros geresnio gyvenimo ieškoti, nes prie Nemuno jiems nusibodę. Jeigu kas galvojate, kad aš čia šmaikštauju, juokauju, tai nežinote tikrosios padėties. O ministerija, matyt, nežino, ko užsienyje mokslus baigę ir lietuviškai nemokantys jaunųjų visaginiečių mokytojai nežino. Kam reikia, tas nežino nežinojimo. Tik nesuklyskite, čia ne žinomo neigimo neigimo dėsnio pavyzdys. Už tai mūsiškis penktokas žino, o vyresnių klasių mokiniai juo labiau, kad lietuviški istorijos vadovėliai blogi, jie žino, kad juose rašoma netiesa. Daug ko mes nežinome. Ranką ant krūtinės padėję pasakykime, juk prisipažinkime, nežinojome, kad ne tik lenkų, bet ir rusų bei rusakalbių tėvų vaikai Lietuvoje žalojami. Mes galvojome, kad visi turi lygias teises, gražiai ugdomi, profesionaliai mokomi. Klydome. Net penktokui aišku, kad iš tokių vadovėlių mokytis negalima. Anksčiau Lietuvių kalbos vadovėlius po pamokos rusakalbiai mokiniai sumesdavo į šiukšliadėžes, o istorijos – ne, nes tuometiniuose tarybiniuose vadovėliuose buvusi tiesa parašyta. Anot kai kurių iškalbingų kitakalbių, gal net mes patys, supraskime, lietuviai, nežinome, kas tuose naujuose istorijos vadovėliuose rašoma.
Vienas iš Rusijos ambasadorių Latvijoje V. Kalužnyj guodėsi, jog pilietybę šioje valstybėje gauti trukdąs ir Latvijos istorijos egzaminas. Matote, latviai žino, kad kraštas buvo okupuotas, o ambasadorius nežino, todėl baisu, kai per egzaminą – perdaug nenutolkime nuo ambasadoriaus minties – per istorijos egzaminą reikalaujama pripažinti 1940 m. Latvijos okupacijos faktą, o tai jau esąs ruso sielos prievartavimas, nes istoriją rusas mokęsis iš kitokių vadovėlių. O mes, kvailiai, galvojome, kad žinome, iš kokių vadovėlių konkrečioje valstybėje mokosi mokiniai, bet, pasirodo, nė velnio nežinome, iš kokių vadovėlių ne tik Lietuvoje, bet ir Latvijoje mokomasi istorijos. Negaliu pamiršti fakto, kai praėjusį dešimtmetį vienas gerbiamas miesto mokytojas, minint Lietuvos valstybės šventę, nuoširdžiai manęs domėjosi: ar tikrai kada nors Lietuva buvusi atskira (suvereni) valstybė.
Kitas mokytojas buvo konkretesnis: jokio suvereniteto Lietuva neturėjo, tai tik lietuvių nacionalistų išmonė. Jeigu kas nors panašaus butų buvę, tai jis studijuodamas rytuose savo aukštojoje mokykloje nors ką būtų apie tai girdėjęs. Apie tai nieko nežino. O jeigu nežino, tai taip ir nebuvo. Ar ne panašiai girdime iš rytų žiniasklaidos. Patys buvo pasigarsinę, kiek milijonų skirta jų valstybinei propaganda į Baltijos valstybes. Kaip žinia, už pinigus reikia atidirbti. Visagino rusakalbiai gyventojai, nemokėdami valstybinės kalbos, negali naudotis nacionaline žiniasklaida ir, išsireiškime vaizdžiau, rūgsta tose pačiose sultyse.
Pasinaudokime minėtame istorijos leidinyje kito profesoriaus išsakyta mintimi: Lenkijos ir Rusijos imperinės ambicijos niekur nedingo, tik įgavo kitokį, šiuolaikiškesnį pavidalą. Tiek Lenkija, tiek Rusija pateisina savo tarpukario politiką kaimyninių šalių atžvilgiu, skiriasi tik tos politikos interpretacijos ir įvykdyto smurto prieš kaimynus argumentai. Šiuo atžvilgiu bandoma suderinti pozicijas. Bet sudėti šių dviejų nuomonių į vieną nepavyks net jų apologetams. Mat tie, kurie neigia lenkiškąją okupaciją, pripažįsta sovietinę, o neigiantys sovietinę okupaciją, pripažįsta lenkiškąją. Ir kiekviena pusė gąsdina visuomenę antrosios šmėklomis: pirmieji vaizduoja Lenkiją kaip Lietuvos gynėją nuo Rusijos, antroji Rusiją pateikia kaip Lietuvos gynėją nuo Lenkijos: “žioplesni politikai užkimba ant šito masalo, nesuvokdami, kad mažos šalies bet kokia nuolaida didelei šaliai yra prekiavimas savo valstybingumu.” O dabar pats skaitytojas gali paskaičiuoti, kiek Lietuvos Respublikos Seime yra prekiautojų Lietuvos valstybingumu.
Puiku, kad apskritai politikai žino apie valstybingumą, bet tikrai ne visi, bent jau vietinio lygmens. O ko čia stebėtis, kai žmonės didžiuojasi rytuose įgytu aukštuoju išsilavinimu, bet neįgiję ne tik vidurinio, bet ir pradinio Lietuvos istorijos žinių minimumo, kitaip tariant: su aukštuoju, bet be pradžiamokslio. Dabar žinote kodėl daugumai sniečkiečių-visaginiečių nesuprantamas ir svetimas Lietuvos gyventojų nepriklausomybės siekis. Dėl jiems nepalankių pokyčių „Sredmašo vaikai“ kaltino ne antihumanišką totalitarinį tarybinį režimą, o Nepriklausomą Lietuvą. Iš spaudos žinome, kad kai kuriems jų dar sapnuojasi laimingų tarybinių laikų sugrįžimas. Daug kas žino, bet kai kas gal tik vaizduoja nežinančius. Kai kam dar tik svetimas ir nepatrauklus kraštas. Tai manoTėvynės istorija. Manau, visiems svarbu žinoti krašto, kuriame gyveni, praeitį, nes nežinojimas ar nutylėjimas Rytų Lietuvos daugiakalbiuose rajonuose, daugiakultūrėje erdvėje, kur patys lietuviai sudaro neskaitlingą tautinę bendruomenę, nepadeda pasitikėjimo vieni kitais stiprinimui.
Kad kitatautis labiau išmanytų Lietuvos istoriją, jam aiškinu: tikrai sudėtinga mano tėvynės Lietuvos su etninių žemių siaurėjimu ir žmonių nutautinimu /nutautėjimu/ istorija, kai praeityje Lietuvos žmonės dėl puoselėjamo identiteto buvo kariami, kardais kapojami ir kitaip žudomi, uždaromi į kalėjimus, tremiami, jiems neleidžiama užimti įtakingesnes geriau apmokamas darbo vietas, verčiami išpažinti kitą religiją, o katalikų bažnyčios verčiamos cerkvėmis ir kt. Kentėjo ne tik nuo rusinimo, bet ypač Rytų Lietuva ir nuo lenkinimo. XX a. pradžioje žinomi atvejai, kai polonizacijos įtakoje sufanatinti lietuviškai savo šeimoje kalbantys žmonės būdavo įveliami į tarpusavio rietenas. Aptalžę kaimynus, palaikydami lenkišką idėją, lietuvių palikuonys eidavo į katalikų bažnyčias savo lietuviškai kalbančių gentainių mušti. „Perauklėti“ lietuvių palikuonys imdavo gėdintis prisipažinti esą lietuviai. Statomoms bažnyčioms lenkų dvarininkai sutikdavo skirti pinigų, jeigu būdavo pažadama, kad tose konkrečiose bažnyčiose nebus pamaldų lietuvių kalba. Viešpatie, tikrai nežinau, kuo prasikalto mano gimtoji kalba, kad ji šimtmečiais buvo vejama iš Tavo namų. Galima tik įsivaizduoti, kokias dvasios kančias, įvairias patyčias ir nuoskaudas patyrė Lietuvos rytinių etninių žemių priverstinės asimiliacijos traiškomi lietuviai. Jų nutautėjimas /nutautinimas/ nesutramdyto valstybinio rusinimo ir lenkinimo pasekmė, visos lietuvių tautos skausmas ir nacionalinė tragedija.
Matyt, reikia žinoti, kad yra kitataučių žmonių, besigarsinančių neva tautinių mažumų atstovais, nepagrįstai kaltinančių Lietuvą. Anksčiau į tautinių mažumų terminą buvo žiūrima perdėm liberaliai. Tačiau dabar šiuo terminu spekuliuojama: tautinės bendrijos tai ne tautinės mažumos, o tai reiškia, kad tautinėms bendrijoms negalioja jokia Tautinių mažumų apsaugos konvencija, kuria nuolat mus gąsdina kai kurie tautinių bendrijų atstovai.
Yra nežinančių, kad dar nepranyko (nepraėjo) ankstesnių laikų įvairių tautų žmonėms įvaryta baimė, kuri būdinga ne tik patiems vyriausiems. Anot Magūnų kaimo (Visagino savivaldybė) prie pensinio amžiaus priartėjusio gyventojo, su juo ir dabar apylinkių gyventojai lietuviškai nešneka, kaip su jo šeima nešnekėjo lenkmečiu ir tarybmečiu, o jei jis dabar įvardinsiąs juos esant rusų ar lenkų nacionalistais (šovinistais), tai turėsiąs bijoti, ypač naktimis, kad ant jo pastatų šiaudinių stogų neužskristų „raudonas gaidys“. Tokių atvejų apylinkėse būta lenkmečiu, kai šis kraštas buvo Lenkijos okupuotas. Apylinkėse ne vieno lietuvio trobesiai supleškėjo, kai kurie jų buvo priversti palikti šį kraštą ir bėgti į „Kauno Lietuvą” ir kt. Netoli šių vietų siautėjo lenkų Armijos Krajovos galvažudžiai ir nieko, tylu. Gal Generalinė prokuratūra nežino apie nusikaltimus, kuriems nėra senaties termino. Žmonės tikrai nesupranta valdžios vyrų keliaklupsčiavimo prieš buvusius okupantus, nesvarbu ar tai rusai, ar lenkai. Magūniečio argumentai pasirodė įtikinamai suprantami. Nė viena pavardė apklausų metu žmonių, nesutikusių, kad jų pavardės būtų paviešintos, nepaskelbta, nes kai kurie vietiniai gyventojai ar atvykę kitataučiai nenorėjo būti, anot jų, „išpeckioti spaudoje ar ant liežuvių.“
Atgal
