Tautos mokykla
01 27. Tautos gyvastis – jos kalba
Lidija Veličkaitė
Kilus Lietuvos valstybingumo pavojui, 1991 m. sausio 13–ąją daugeliu kalbų prabilo Lietuvos radijas, kreipdamasis pagalbos į demokratines šalis. Tą siaubingą naktį visi girdėjome ,,Kalba Lietuvos radijas“. Jei vėl kiltų grėsmė Lietuvai, kaip po 23 metų prisistatytume pasauliui. Ar tik ištarę tris raides – LRT? Panašiai kaip Didžiosios Britanijos televizija – BBC, ar Jungtinių Amerikos Valstijų – CNN.
Turime vieną seniausių ir gražiausių kalbų pasaulyje – lietuvių kalbą. Daugelio valstybių studentų jos mokosi. Lietuvos Respublikos (LR) Konstitucijoje apibrėžta: ,,Lietuvos Respublikos valstybinė kalba yra lietuvių kalba.“ Tai skelbia 2–asis Konstitucijos straipsnis. Valstybinę kalbą normina ir jos vartojimo gaires teikia Valstybinė lietuvių kalbos komisija prie Lietuvos Respublikos Seimo. Tačiau kodėl komisija, taip ,,apgynė“ lietuvių kalbą, kad atsirado keistos moteriškos pavardės. Kam už tokią „dovaną“ reikia dėkoti?
Lietuvos sostinė Vilnius dėl angliškų iškabų gausos pavirto nebelietuvišku miestu. Ar ir vėl reikia ,,dėkoti“ Valstybinei lietuvių kalbos komisijai? Parduotuvės ar įstaigos pavadinimas dažnai nieko nesako, kuo ta parduotuvė prekiauja ar įstaiga užsiima. Jei anksčiau buvo užrašas ,,Batai“, tai reiškė, kad prekiaujama batais, o ne kažkuo kitu. Pikti liežuviai plaka, kad visur karaliauja jo didenybė pinigas. Tada nelabai svarbu, kokia pasaulio kalba rašoma. Ir jau visai nesvarbu, ar ją kas supranta.
Teko pabuvoti vienoje iš komisijų lietuvių kalbai ginti. Tai Vilniaus miesto savivaldybės tarybos Valstybinė kalbos reikalų komisija, dirbanti visuomeniniais pagrindais. Jos pirmininkė Angelė Kazlauskienė akcentavo šios, o ir kitų visuomeninių komisijų, susirūpinimą viešosios valstybinės kalbos vartojimu. Praėjusiais 2013 m. ši komisija dėl valstybinės kalbos vartojimo pažeidinėjimų susirašinėjo su daugeliu institucijų: Valstybine vartotojų teisių apsaugos tarnyba, Valstybine lietuvių kalbos komisija, Valstybine lietuvių kalbos inspekcija, LR Seimo komitetais, Lietuvos radijo ir televizijos taryba. Taip pat ši komisija susitiko su Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininke Audrone Pitrėniene, su Kultūros ministru Šarūnu Biručiu.
Komisija 2013 m. išleido du lankstinukus: ,,Atmintinę“, skirtą lietuvių kalbos paskelbimo valstybine kalba 25–iui paminėti ir priminti pagrindines Lietuvos Respublikos valstybinės lietuvių kalbos įstatymo nuostatas. Lankstinuke įrašytame 17 straipsnyje rašoma: „Lietuvos Respublikoje viešieji užrašai yra valstybine kalba. Valstybinė kalba privaloma visų Lietuvos Respublikos įmonių, įstaigų ir organizacijų antspauduose, spauduose, dokumentų blankuose, iškabose, tarnybinių patalpų ir kituose užrašuose, Lietuvos gaminių ir paslaugų pavadinimuose bei aprašuose.“ Kitas lankstinukas skirtas LR Seimo 2012 m. kovo 27 d. paskelbtiems tarmių metams: ,,2013 – tarmių metai“. Lankstinuko viršelyje hab. dr. Kazimiero Garšvos žodžiai: ,,Mūsų gimtoji kalba yra seniausia gyvoji indoeuropiečių kalba, o jos tarmės, patarmės, šnektos – labai svarbi dalis tautos kultūros paveldo, kurį Lietuva turi atskleisti pasauliui ir Europos Sąjungos daugiakultūrei visuomenei. Tarmių amžius – apie 1000 metų, todėl jos yra svarbus šaltinis tautos ir ypač kalbos istorijai.“ Šie lankstinukai paskleisti švietimo įstaigose, mokyklose, darbovietėse.
Daug iečių sulaužyta dėl Lietuvos pašto, įsigijusio likviduojamo banko ,,Snoras“ kioskelius. Šie nauji Lietuvos pašto finansines paslaugas teikiantys kioskeliai, išsidėstę visoje Lietuvoje, vadinami „Pay Post“. Toks pavadinimas paprastam žmogui nieko nesako, nes nėra informavimo valstybine kalba, kokias paslaugas jie teikia. Tik užėjęs į jų vidų, sužinosi teikiamų paslaugų turinį. Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba sako, kad čia ne jų kompetencijos sritis. Valstybinė lietuvių kalbos inspekcija atrėžia, kad viskas atitinka teisės aktus. Pirmininkė A. Kazlauskienė teigia, kad teisės aktus atitinka, bet nėra tinkamo informacijos pateikimo pagal teisės aktus. Prekių ir paslaugų teikėjai mano, kad pakanka tik eksponuoti jų prekės (paslaugos) ženklą. Tuo tarpu vartotojas negauna tinkamos informacijos valstybine kalba, kaip tai numatyta Valstybinės lietuvių kalbos komisijos nutarimu „Dėl viešosios informacijos nevalstybine kalba pateikimo“ (Žin. 2012, Nr 132–6783). Panašūs dalykai vyksta ir dėl miesto reklamų. Už jas atsako miesto savivaldybė, turinti tam tikslui paskirtus specialistus.
Pirmininkė sakė, kad su LR Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitetu buvo kalbama dėl Lietuvos radijo ir televizijos ženklo – LRT. Šis pokalbis dar tęsiasi ir, matyt, greitai nesibaigs, kol nebus prirašyta kalnai raštų.
Komisijos posėdyje buvo kalbama apie valstybinės kalbos sklaidą tarptautiniuose renginiuose. Apie tai rašyta LR Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitetui, Valstybinei lietuvių kalbos inspekcijai, Valstybinei lietuvių kalbos komisijai, tai pat Švietimo ministerijai, kuri ir organizuoja tarptautinius renginius. Atsiliepė tiktai Valstybinė lietuvių kalbos komisija, atsakiusi, kad pateiktos pastabos ir priekaištai yra teisingi, tačiau yra per mažai teisės aktų, reguliuojančių valstybinės kalbos sklaidą tarptautiniuose renginiuose.
Komisijos narys Mindaugas Tamošiūnas pasiūlė parengti nutarimą dėl viešosios informacijos lietuvių kalba, prekių ženklo pateikimo tvarkos ir koks turėtų būti informacijos lietuvių kalba ir prekės ženklo santykis. Šį parengtą projektą reikėtų teikti Vilniaus miesto savivaldybei. M. Tamošiūnas sako, kad pasidairę Vilniuje, galime atrasti ir gražių pavyzdžių. Pagrindinė iškaba lietuviška, prekės ženklas priderintas. Bet dažniausiai jokio prekės ženklo nėra, tik užrašas anglų kalba, o verslininkai tai vadina prekės ženklu. Bet juk yra Valstybinės lietuvių kalbos komisijos nutarimas, kad informacija turi būti aiškiai pateikiama lietuvių kalba. Komisija to ir reikalauja, kad pagrindinis iškabos akcentas būtų lietuvių kalba, o po to gali būti ir kita kalba.
Jei kiekviena valstybinė komisija, inspekcija, savivaldybės darbuotojai sąžiningai atliktų jiems patikėtus darbus, nereikėtų kurti tiek daug visuomeninių komisijų ar organizacijų, rašyti begales laiškų, eiti į susitikimus, ginčytis ir gaišti laiką.
Atgal
