Tautos mokykla
02 07. Lietuva parašų už referendumą dėl Tautos prigimtinių teisių atstatymo rinkimo metu: nuo pykčio... iki Vilties
KTU doc. emeritas, dr. Vytautas Venckevičius
Pirmiausia: kas yra Lietuva? Prisimenu LTV (dabar – LRT) laidą „Lietuvos tūkstantmečio vaikai“ (2010-03-05), kurioje dalyvavo dvyliktokai, o ją vedė dainininkė ir aktorė Vaida Genytė. Tada be, daugiausia enciklopedinio pobūdžio, klausimų, laidos dalyviams buvo užduotas gana rimtas, bet, atrodo, paprastas klausimas: „Kas yra Lietuva?“ Ir ką Jūs, gerbiamas tautieti, manote? – niekas negalėjo atsakyti, net klasės auklėtoja nė kiek nedvejodama tepasakė: „Lietuva – tai mano namai... Kai pareinu namo, jaučiuosi kaip Lietuvoje.“ Tad štai „kur šuo pakastas“, t. y., ką su mumis padarė sovietinė sistema. Ir kosmopolito Sorošo finansine pagalba parengti istorijos ir literatūros vadovėliai. Dabartiniu Lietuvos istorijos vadovėliu net Valdas Adamkus kartą yra stebėjęsis.
Lietuva, atkūrusi Nepriklausomybę, paveldėjo sovietmečiu daug kam įskiepytą sampratą – „naš adres – ne dom i ne ulica, naš adres – sovietskij sojuz“ („mūsų adresas – ne namas ir ne gatvė, mūsų adresas – sovietų sąjunga“). Esama ir kitokių liaudiškų pašmaikštavimų, bet ne tame esmė. Svarbiausia – Tauta vos ne prarado savasties – jai buvo ištrinktos smegenys – kaip kad, prisipažinsiu, ir man būta... Dar gerai, kad išliko kažkas kadaise tėvo „įkalta“: „Lietuva bus laisva!“ Tada jo nesupratau – buvau per daug apkvailintas sovietinės propagandos – patiko knygos „Kaip grūdinosi plienas“, „Baltuoja būrė vienišoji“ ir kt. Kitokių neturėjau galimybės paskaityti, nes tėvai buvo jokios mokyklos nelankę, bet pilietiški, ypač tėvas mėgęs su kaimynu papolitikuoti prie kaimiško alaus ąsočio. Ir dar: man atrodė – nebus karų... Tačiau, mano „nelaimei“, Kinija pradėjo kariauti su tokia pat komunistine valstybe – Vietnamu. Tas faktas itin suglumino. Ir kiti dalykai vertė pradėti mąstyti savo galva. Ir vis prisiminti kad ir savamokslio „politiko“ tėvo žodžius.
Ėmus braškėti Sovietų imperijai, tėvo jau nebebuvo, tačiau mano sąmonėje atgijo jo dažnai kartotas posmelis: „Lietuviais esame mes gimę, lietuviais norime ir būt...“. Žinoma, žadino ir gyvenimo patirtis, įgyta laikui bėgant. Apskritai – buvo nusibodę, anot mano kolegos fiziko Ramučio, „tą š... virvę tempti...“
Pagaliau – tapome laisvi ir nepriklausomi. Tačiau netrukus buvome įvilioti, kaip dabar vis labiau aiškėja, į naują imperinį darinį – Europos Sąjungą. Įdomus istorinis paradoksas: į ją vedė tie patys „buvusieji ir nepražuvusieji“, in corpore su – nauju papildu – save laikančiais itin dideliais patriotais. Mat juos siejo tas pats materializmas, godumas. Beje, ir aš ilgokai buvau su jais. Pritariau ir Vytautui Landsbergiui, kai jis sumanė referendumą – dėl prezidentinio valdymo įvedimo, net rinkau parašus. Tada iškart nesuvokiau – kame reikalas, bet greitai pajutau kažką negera. A. a. Vytauto Kernagio dainos irgi vertė sunerimti. Vyresnieji prisimena, kaip nuo V. Landsbergio ėmė nusigręžti bendražygiai. Atrodo, paskutinis buvo Zigmas Vaišvila. Taigi V. Landsbergis liko lyg ir vienišas... O kas kaltas?
Ir taip kilo politinė krizė, kurią išsprendė rinkimai; po kurių į valdžią sugrįžo „buvusieji“. Žinoma, pagal „patriotus“ – vėl liko kalta Tauta... (V. Landsbergiui nebepatinka šį žodį rašyti didžiąja raide, nes, matyt, bijo H. van Rumpėjaus. Nors taip yra rašoma Lietuvos Respublikos Konstitucijoje – V.V.) Ilgainiui visi – nuo „kairės“ iki „dešinės“ – įprato, kaip sako žmonės, jaustis valdžioje – kaip „prie lovio“. Susidarė SISTEMA (2K plius Ko). Atseit, anot jų, Lietuvoje jau laikas įvesti dvipartinį valdymą – kaip JAV. Šios sistemos valdymo požymiai akivaizdūs: sužlugdytas vos pradėtas smulkusis ir vidutinis verslas (dingo nedidelės parduotuvės etc.), subujojo maksimos, babilonai ir kiti oligarchų valdomi gigantai – įsigalėjo laukinis kapitalizmas. Ir, kaip dabar matome, valdžia susiliejo su stambiuoju kapitalu, kurio dievas – Mamona. Nors su oligarchais bandė kovoti ir dabartinė Prezidentė Dalia Grybauskaitė... Deja,... Taigi – rezultatas: susidarė didžiulė socialinė atskirtis – visuomenė padalinta į dvi dalis: elitą ir runkelius. Nėra vidutinės klasės – pagrindinės valstybės atramos, lemiančios jos stiprumą ir saugumą. Valdantysis elitas viską žino, jam priklauso ir LR Konstitucijos kaitaliojimai, ir algų nusistatymas, ir t. t. Na, o jums, pavaldiniai, telieka tik ateiti prie urnų ir pabalsuoti už... sąrašinius. Tad argi ne verta prisiminti vieno, anais laikais, t. y., kai – „prie ruso buvo geriau“, šlovinto poeto žodžius: „atėjo Leninas visiems laikams...“
Bet ilgai tas tęstis negalėjo – kaip dabar matome, Tauta ėmė busti, supratusi apgaulę, panieką ir cinizmą.
Štai atsirado grupė patriotiškai ir tautiškai susipratusių žmonių, užsibrėžusių priversti valdžios elitą mąstyti. Juk ir LR Konstitucijoje parašyta: Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika (1 straipsnis); Lietuvos valstybę kuria Tauta. Suverenitetas priklauso Tautai (2 straipsnis); Niekas negali varžyti ar riboti Tautos suvereniteto, savintis visai Tautai priklausančių suverenių galių. Tauta ir kiekvienas pilietis turi teisę priešintis bet kam, kas prievarta kėsinasi į Lietuvos valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą, konstitucinę santvarką (3 straipsnis) ir kita – visko nesuminėsiu – kiekvienas pilietis gali perskaityti tą ploną knygelę. Čia, kaip žmonės kalba, ir V. Landsbergio „padirbėta“ – referendumui paskelbti reikia surinkti neįtikėtiną piliečių, turinčių rinkimų teisę, 300 tūkst. parašų! Kai Lietuvoje iš viso nebėra ir 3 milijonų gyventojų.
Pagaliau – pavyko surinkti net virš 320 tūkst. parašų. Tai pasiekta itin sudėtingomis sąlygomis: jokios viešos informacijos, tik kaskart prasprūstantys pasityčiojimai iš „šliužų“ ir „Kremliaus agentų“...Bet žmonės ne kvaili – sugebėjo skirti kas yra kas. Tuo įsitikinau iš aš, vienas iš Kremliaus agentų, Putino finansuotų. Tad verta prisiminti savo asmeninę patirtį renkant šiuos parašus daugiausia Panevėžio mieste, Aukštaičių – Danutės – Durpyno ir Ramygalos gatvių rajone.
Nesitikėjau, kad šis darbas man seksis, tad iš pradžių pasiėmiau tik du parašų rinkimo lapus. Vėliau – vėl po du ir t. t. Ir taip maždaug per 7 savaites pavyko surinkti 789 parašus (šis skaičius sudaro apie 80 proc. pakalbintų žmonių). Tad kokie tie mano patirti įspūdžiai – t. y. kaip elgėsi sutikti, mano „prigąsdinti“, žmonės? Beje, iš pradžių nusprendžiau daugiausia parašus rinkti lankydamasis gyventojų būstuose (tai buvo parašyta ir parašų rinkimo lapuose) – žmonės turės asmens dokumentus ir panašiai.
Pirmiausia trumpai priminsiu – ką pastebėjau visais jutimo organais rinkdamas parašus už prigimtines žmogaus – kaip piliečio – teises, būtent: neįtikėtiną nežinią apie šį referendumą, apie LR Konstituciją, kas sudaro valstybę, kad Žemė (valstybės teritorija) svetimšaliams neparduotina, savos istorijos nežinojimą, pagaliau – abejingumą ir baimę (netekti darbo ir t. t.), bet sutikta nemažai šviesių ir drąsių veidų. Teikiančių Viltį, abipusiu supratimu ir palinkėjimu vienas kitam – nepasiduoti. Štai keletas charakteringų vaizdelių.
Paspaudžiu skambučio mygtuką – duris atidaro pagyvenusi moteris. Prisistatau, paaiškinu apsilankymo tikslą, pabrėždamas, kad referendumo esmė ne tik žemės pardavimo klausimas (mat kai kas žinojo tik tokį dalyką). O ji iš karto: „Aš žemės neturiu, tad neturiu ką ir parduoti...“ Paaiškinu, kad žemės ir aš neturiu, o jei ir turėčiau – tai ji tik sąlyginai mano, o iš esmės – ji Lietuvos valstybės. Ją privalu ginti, kaip kad elgėsi mūsų tėvai ir protėviai. Tada, dažniausiai, man būdavo pasiūloma: „Prašau užeiti į vidų, bus patogiau.“ Taigi parašas ir yra. Dažnai ir ne vienas. Buvo ir tokių atvejų: vienas pasirašo, o kitas – „užteks ir vieno parašo nuo šeimos.“ Atsisveikiname – kaip bendraminčiai, palinkėdami Lietuvai sėkmės.
Kitur vaizdas toks: atidaro duris vyras/moteris ir į mano kreipimąsi atsako: „Ko jūs vargstate, juk Lietuva jau seniai parduota ir išduota, viskas sugriauta, gyvename iš skolos, mano vaikai seniai mus paliko – jie Anglijoje ar Airijoje. Turbūt ir nebegrįš. Tebūna prakeikti seimas ir visi kiti, išvarę vos ne milijoną tautiečių kartais ir į nežinią. (Ypač kliūdavo – mūsų patriarchui.) Šiuo atveju vieni pasirašė, kiti – ne.
Dar vienas atvejis: pradaro duris jauna moteris, daugiabučio bendrijos pirmininkė; man dar nebaigus aiškinti ėmė vos ne šaukti: „Ko jūs čia be reikalo gaištate, ar neturite ką veikti, juk viskas jau seniai išparduota, Lietuva sužlugdyta, duktė seniai dirba Londone. Aš taip pat pas ją išvyksiu...“ Parašo nėra.
Ir dar, sakyčiau, pavojingas nutikimas, vos pravėrus duris: „Dar ką sugalvojai! Marš iš čia, nes kai spirsiu, tuoj nulėksi laiptais žemyn! Prisiminsi, kad turėjai reikalą su Lietuvos karininku!..“ Tad ir bėgau nuo įmitusio „asabos“, nes iš tikrųjų bandė vytis... (Vėliau vienas žmogus iš gretimo daugiabučio paaiškino, kad tas veikėjas yra žinomas, dažnai prisistato – kaip socialistas. Be to, jam truputį su galva netvarkoj.)
Ir dar: moteris praveria duris, nespėju paaiškinti, o ji: „Man viskas „dzin“, tokie dalykai šlykštūs! Politika manęs nedomina“ – ir užsidaro. Tąkart išėjęs iš laiptinės prie laukųjų durų sutinku skrybėlėtą vyrą, pašnekinu, o jis: „Užeinam į butą“. Užėjus matau tą pačią moterį. Ji iškart praplyšta: „Marš iš čia lauk, abu, kad čia nebūtų politikos!“ Parašų nėra.
Ir dar: atidaro duris jauna, maloniai nusiteikusi, moteris, išklauso ir sako: „Turiu žemės ir noriu parduoti tam, kas daugiau mokės. Tegul tai būtų ir koks užsienietis, bet man reikia gyventi. Suprantu, kad labai negražiai galvoju, bet... Atleiskit, kad tokia mano nuomonė.“ Atsakau: „Jūsų valia, bet man gaila jūsų“. Parašo nėra.
Apgailėtina, kad parašų rinkimo lape nebuvo aiškiai nurodyta, kaip pasielgti su neįgaliaisiais: čia turėjo būti nuoroda – pasirašo trečias asmuo. Kieno kaltė: referendumo iniciatorių ar šį lapą patvirtinusios Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK)? Tad taip ir mano prarasta apie 30 parašų, tarp jų žymių Lietuvos partizanų, kaip, pvz., 94-metį perkopusio savanorio-gynėjo A. M., laukusio – gal kas ateis tuo tikslu, ir pareiškusio man: „Kiek kraujo pralieta, o dabar kažkokie niekšai sugalvojo parduoti šventą Lietuvos žemelę...“ (dar parodė Sveikinimą 90-čio proga, pasirašytą aukšto pareigūno). Parašas yra, bet... vertelgoms – tai nė motais. Mat ne jis pats pasirašė... Ir t. t., ir pan.
Dabar – dėl mano „neesminių klaidų“, padarytų parašų rinkimų lapuose. Nors, atrodo, labai atidžiai pasirašančius stebėjau, bet vis tik jų rasta... Ačiū Dievui, tik keturios. Dviem atvejais nurodyta: nėra asmens dokumento numerio arba jis neteisingas. Patikrinus, būta vienos klaidos – gale vietoje 5 įrašyta 0. Na, o moteris nežinanti, kaip tai atsitiko. Kitame – teko perrašyti tą patį numerį, nes iš tikrųjų klaidos nebūta. Trečiu adresu toks dalykas: neteisingas dokumento numeris arba jo nėra, gi moters pavardė įrašyta VRK – Plutulienė, vietoje tikrosios – Purtulienė. Ir ką daryti?– galvojame abu. Parašo teisingą pavardę – gal praeis... Ketvirtas atvejis: jauna moteris pasirašo iš naujo, teigdama, kad neturėjo būti klaidos. Juk ir aš stebėjau, kad būtų teisinga. Štai, tau boba ir Devintinės. Kaip tokiu atveju pasiteisinsi, jei neturi kopijos? Jas daryti buvo griežtai uždrausta. Matyt, pagal maXimą, – „apie viską pagalvota.“
Tad toje odisėjoje taip pavargau – vos ne insultą pripažino Panevėžio respublikinėje ligoninėje. Ačiū už pagalbą gydytojai Agnei Petrauskienei ir visam I-ojo neurochirurginio skyriaus personalui. Jie buvo atidūs visiems pacientams, ne tik man. Miela Agnė net ranką paspaudė atsidūrus palatoje ir išvykstant po gydymo seanso. Ir taip – su kiekvienu! Štai kam – vieta LR Seime!!!
Ligoninėje teko matyti dvi LRT laidas: „TV forumą“, kurį vedė Edmundas Jakilaitis, Rūtos Janutienės laidą „Nuoga tiesa“. Pastebėsiu, E. Jakilaitis nelygintinas su tendencinga R. Janutiene – nes ši... daug kas supranta, ką ir aš norėčiau čia pasakyti, bet... Ta proga palaikau iš kantrybės išvestą Pranciškų Šliužą: mat „karo metu (juk karai vykdavo daugiausia dėl žemių užgrobimo – V. V.) tokius išdavikus, kaip agresyvūs oponentai, šaudo.“ Kas to nežino ar nenori žinoti? Apskritai paaiškėjo, kad už VRK teko dirbti referendumo iniciatoriams ruošiant metodiką. Na, o apie mūsų valdžios aplaidumą laukiant 2014 m. gegužės 1-osios – neverta ir kalbėti!
Pabaigai pacituosiu vieno pažįstamo, su kuriuo ir bendrauta, ir dalintasi knygomis, pamokymą, atsiųstą elektroniniu paštu: „Jūsų kelias veda tiesiai į Rusijos glebi. Iš kuo gi gyventum ir pensijas gautum, jei ne ES pagalba. Atsipeikėkit, kol ne vėlu, ir gerbkite žmonių teises, kaip demokratijos pagrindą, kuri mums siūlo vakarų pasaulis. Pagarbiai, ne teisininkas partizano savanorio sūnus A. P.S. Prašau tokiu kliedesiu nesiųsti.“ (rašyba netaisyta – V. V.). Mat tai buvo atsakymas į mano nusiųstą medžiagą iš poros VRM posėdžių.
Vadinasi, toliau Tauta yra skaldoma ir priešinama. Atrodo, tarsi reikėtų LR Konstituciją visai pakeisti. Kitaip sakant, anot globalistų-kosmopolitų, niekuo nesiskiriančiu nuo Kremliaus internacionalistų, padaryti Lietuvą viena iš būsimos federacinės valstybės – JEV, analogiškos JAV, provincijų. Su bendra valdžia, teritorija, valstybine kalba. Aišku, anglų, kuria visur už Lietuvos ribų kalba mūsų Prezidentė. „Užmiršusi“, kad lietuvių kalba ES yra lygiavertė.
Taigi „karas“ dėl Tautos prigimtinių teisių apgynimo dar nesibaigė. Bus dar visko, nes oponentų pusėje beveik visa sunkioji artilerija, pradedant valdžia ir nebaigiant parsidavusia žiniasklaida. Tačiau – pagyvensim ir pamatysim, kuo visa tai baigsis. Juk viltis miršta paskutinė.
P.S. Atliktas nemažas darbas, daug kas patirta. Svarbiausia – su daug kuo nuoširdžiai pasikalbėta, susipažinta. Ir gatvėje, vieni kitus atpažinę, pasisveikiname, kartais trumpai pasidomime, kaip sekasi. Ir vienas kitam tariame – AČIŪ, kad Lietuva išliktų lygiaverte su ES didžiosiomis valstybėmis.
Atgal
