Tautos mokykla
01 10. Ar iš tikrųjų tik „likučiai“?
Gintautas Iešmantas
Mes turime silpnybę save sumenkinti. To nepasakysi apie akademiką Z. Zinkevičių, tačiau... Savo naujausios knygos „Lietuviai. Praeities didybė ir sunykimas“ pratarmėje žymusis kalbininkas tvirtina, kad „mūsų laikus pasiekė tik lietuvių tautos likučiai“. Radęs veikalo pradžioje tokį teiginį tikiesi, kad pabaigoje jis kaip apibendrinimas bus paremtas skaičiais, liudijančiais, kiek lietuvių būta tolimoje praeityje, sakysime, XV šimtmetyje, ir kiek jų gyvena šiandien. Žinoma, tokį palyginimą galima daryti turint galvoje tą pačią etninę erdvę.
Deja, autorius tokio sugretinimo nepateikia, dėl to pratarmės teiginys pakimba ore, net gali klaidinti. Mat Lietuvos didybės metais, Vytauto laikais, pagal Žalgirio mūšyje dalyvavusios kariuomenės skaičių lenkų mokslininko H. Lovmianskio nuomone lietuvių galėję būti apie 500 tūkstančių. Pridėjus mažąją Lietuvą tas skaičius dar padidėtų maždaug 90 tūkst. Vytauto mirties metais (1430) lietuvių buvę tiek pat. O kiek šiandien yra lietuvių?
1997 m. sausio 1 d. duomenimis Lietuvoje gyveno 3 mln. 24 tūkst. lietuvių tautybės žmonių. Nuo to laiko, veikiant masinei emigracijai ir nepakankamam gimstamumui, mūsų ėmė mažėti ir dabar Lietuvoje gali būti, ko gero, tik pustrečio milijono. Tiesa, ta pusė milijono niekur nedingo, gyvena išsibarsčiusi kitose šalyse. Bet esant ir tokiam grėsmingam mažėjimui negalima kalbėti apie „tautos likučius“. (Apie tai plačiau galima pasiskaityti mano knygoje „Blyksniai“, 150-153 psl.). Žinoma, būtų malonu, jei būtume gausėję tokiais tempais kaip, pavyzdžiui, lenkų tauta: nuo 1 mln. 220 tūkst. Jogailos laikais iki 38 mln. šiandien. Deja, galime tik atsidusti, istorija dėl susidėjusių aplinkybių mums buvo nepalanki.
Suprantama, jeigu turėsime omeny gyvenamąją erdvę ir karinę galybę, kurią įkūnijo Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, Z. Zinkevičius, kalbėdamas apie „likučius“, yra visiškai teisus. Tą liudija patirti dideli praradimai rytuose, pietuose ir vakaruose, išnyko arba buvo išnaikintos ištisos baltų gentys. Vis dėlto neturėtume tų dviejų dalykų – tautos gausumo ir valstybės didybės praeityje – tapatinti. Faktas, kad ne tokia gausi, kaip norėtų akademikas, tauta sugebėjo sukurti didžiulę valstybę, tik išryškina jos ypatingą ryžtą ir valią. Vėliau viską praradę, iš daugybės negandų ir išbandymų pakilome gyvi, nestokodami tikėjimo rytdiena, vėl turime savo valstybę, esame gausesni negu bet kada istorijoje ir dabar tik nuo mūsų pačių priklauso, kokie būsime.
Pateikti neatitikimai nesumenkina knygos reikšmės. Veikale įtikinamai nušviesta iš kalbininko pozicijų daugybė svarbių klausimų, plačiai atskleisti nutautinimo ir nutautėjimo skauduliai, apskritai giliai aptartas sunkus lietuvių tautos, jos kultūros kelias. Leidinys atrodo kaip solidi mokslo žinių sankaupa, viso autoriaus gyvenimo darbų suvestinė ir esmė, kuri itin svarbi ir reikšminga. Tiesa, knygos pabaigoje akademikas susitelkia daugiau prie politinių įvykių išvardijimo. Todėl gaila, kad nepasinaudota galimybe pasigilinti į dabarties kalbinės situacijos rūpesčius. O tai labai aktualu, nes ne viskas gerai ir gražu.
Atgal
