Tautos mokykla
10 25. Lietuvos karaliaus ir didžiųjų kunigaikščių titulai
Vytautas Baškys
Spalio 25 d. minime Konstitucijos dieną. 1992 m. Lietuvos piliečių referendume priimtame pagrindiniame mūsų šalies įstatyme pabrėžiama – Lietuvių tauta prieš daugelį amžių sukūrė Lietuvos valstybę – Lietuvos valstybę kuria Tauta.
Lietuvos gamtinė ir istorinė būtis visais amžiais paliečia jautriausias mūsų gyvenimo sritis. Kalbėdami apiepraeitįsavo valstybępajaučiame per jos valdovus.Paveldėti karaliaus, kunigaikščių ir didžiųjų kunigaikščių ir kiti titulai rodovalstybės valdymo formą, struktūrą, suvereniteto lygmenį.
Šių metų spalyje prieš pat karaliaus Mindaugo vardadienį Mokslų akademijos salėje susirinkę į seminarą kai kurie mokslininkai, politikai bei kariškiai su pakiliu nusitekimu svarstė – ar galime savo didžiuosius kunigaikščius taip pat vadinti karaliais? Klausimas ne tik retorinis.Istorijoje pats ryškiausias mūsų valstybės valdovo titulas yrakaralius, kurio vainikavimo diena žymi tautos valstybingumo tarptautinio suvereniteto įgijimą.Tačiau literatūroje paprastai oficialusis karaliaus titulas nesiskiria nuo valstybių valdovams teikto pagarbumo titulo pavadinant juos karaliais.
Karaliaus Mindaugo paminklas Vilniuje. Lauryno Baškio nuotrauka
Istoriniuose šaltiniuose tokiu Lietuvos valdovu pirmas karaliumi yra pavadintas didysis kunigaikštis Ringaudas. Livonijos eiliuotoje kronikoje karaliui Mindaugui sakoma – tavo tėvas buvo „didelis karalius“. Karaliais vadinti ir Žiemgalos valdovai Viestartas, Nameisis, kuris net su Livonija ir popiežiaus legatu vedė derybas dėl valstybės politinio pripažinimo. Vėliau karaliais pavadinami ir kiti didieji kunigaikščiai.
Taigi, ar galime karaliais vadinti didžiuosius kunigaikščius kurie valdė platesnį nei karaliaus Mindaugo kraštą? Pirmiausia idėjinė nuostata – Tėvynę mylime ne todėl kad ji didelė, o todėl kad sava. Norint suvokti karaliaus titulo istorinę svarbą reikia vertės orientyro, išeities taško ar palyginimo. O tai verčia atsigręžti į viduramžius, į teisinį karaliaus ir valdovo pagarbos titulo reglamentavimą.
Viduramžių Europoje karaliaus titulo teisinės normosbuvo suformuotos besikuriančiose nacionalinėse karalystėse. Priešinantis Šventosios Romos imperijos viešpatavimui vietos karalių valdžią rėmė teisininkai (legistai). Pasitelkus Romėnų teisę prieš imperiją, bažnyčią, vidaus anarchiją buvo sukurta garsioji suvereniteto teorija – karūna kaip aukščiausioji valdžia įtvirtino valdovo subjektyvią teisę valdyti valstybę. Karaliaus valdo, kunigaičiai nusilenkia karaliui – kaip pridera.
Dvasininkija, pralaimėjusi pretenzijas į pasaulinį viešpatavimą, kompromiso keliu pasiekė išskirtinę teisę vainikuoti valdovus. Joks kraštas ir jokie vietos, teritorinės galios veiksniai negalėjo patys spręsti savo valdžios organizacijos karališko titulo principu. Kita vertus karūna buvo neatsiejama nuo krikščionybės užkariavimų, tačiau Lietuva karūną įgijo kiek kitomis aplinkybėmis. Besiveržianti totorių-mongolų orda sudrebinusi Vakarus privertė daryti išimtis. Vokietijai pavedama tarpininkauti organizuojant gynybą. Livonijos magistras Andrius fon Štirlandas lankosi Vilniuje. Lietuvos diplomatai vyksta į Romą.
Karaliaus kaip valstybės tarptautinės teisės subjekto autoritetas priklauso ne vien nuo pavadinimo. Lietuvos didieji kunigaikščiai gerai suprato Mindaugo karalystės, karūnos ir karūnavimo reikšmę ir to siekė. Bet istorijos nepakeisime – Gediminas atsisakė, Vytautui nepavyko, o nesant vainikavimo ritualo – metraščiuose ar popiežiaus laiškuose nurodytas valdovui karaliaus pavadinimas tėra epitetas, kuriuo išreikta pagarba. Todėl kilęs užmanymas kunigaikščius karūnuoti karaliais tėra naivus užmanymas, kurį galima paaiškinti tarpukario Lietuvoje garsintu didžiuoju kunigaikščiu Vytautu, kuomet teritoriniu matmeniu siekta kelti atkuriamos Lietuvos valstybės autoritetą. Suvereniteto požiūriu tai buvo tik propagandinė priemonė, kaip sovietmetyje buvo leista Žalgirio mūšiu reikšti vienybę su slavais.
LDK laikmečio tautos galiomis nepamatuotą teritorinę plėtrą istorikas Z.Stakauskas yra įvertinęs buvus primestai iš šalies. Lietuviai žūsta žūtbūtinėse kovose su Rytų klajūnais, tauta nyksta ir traukiasi iš istorijos bei žemėlapio, prie Vorsklos žuvo tautos vidinės galios, o mes demonstruojame stiprybės simbolį. Per tai suvokiame, jog ne literatūriniai ar propagandiniai žymenys teikia istorinį prestižą, jog noras XXI a. karūnuoti kunigaikščius yra keistas, lyg siekis įsiteikti slaviškų valstybių interesams.
Valstybės suverenitetas buvo ir tebėra politinė ir teisinė vertybė. XX a. pradžioje atkuriant Lietuvos valstybę buvo atsisakyta teritorinių jungčių su slavų žemėmis pagal LDK geopolitinę orientaciją, valstybės teritorija buvo formuojama etnografiniu principu daugmaž karaliaus Mindaugo karalystės ribose. Lietuvos geopolitinius interesus imta saugoti nuo kitų valstybių, nuo buvusių jų valdovų, turinčių lietuviškos kilmės paveldo ir tuo reiškiamų pretenzijų.
Karaliaus Mindaugo titulas ir karūna amžiais puošia ir garsina Lietuvą.Romos popiežius Klemensas IV bulėje Mindaugo autoritetą, jo nuopelnus Europos civilizacijai yra išaukštinęs įvardindamas jį „šviesiuoju karalium“. Mindaugas, Karalius Mindaugas, yra Lietuvos istorijos ir likimo mazgas.Jo valdymo laikmetis susietas su valstybės iškilimu tapo auksiniu Lietuvos istorijos puslapiu, kuris dabar žymimas karaliaus Mindaugo karūnavimo – Valstybės diena.
Tačiau sutelkiant dėmesį į ritualinius vėlesnių valdovų titulų pasažus iki šiol nesustyguota mūsų valstybę reprezentuojantis istorinis ir teisinis jo autoriteto įprasminimas. Tai Valdovų rūmai, kurie stovi ant karaliaus Mindaugo statytų rūmų pamatų, tačiau apmaudžia neteisybe pagarba reiškiama tik bendriniu „Valdovų rūmų“ pavadinimu. Įsisenėjusi aktualija – įsteigti aukščiausią valstybės apdovanojimą karaliaus Mindaugo ordiną. Rūpi ir daugelis kitų su karaliaus Mindaugo autoriteto įprasminimo Lietuvos kultūriniame kraštovaizdyje klausimų.
Aptariant kai kurias neišspręstos Lietuvos valstybės praeities problemas pagrįstai raginama saugoti garbingą mūsų Tautos praeitį, kurią šios temos požiūriu galima pajausti XVI a. Jono Radvano Lietuvio retorika: „Šičia stovėjošventieji karaliai lietuvių kilimo / Švietė aukštai ryškiais spinduliais lietuvių karalius / Mindaugas, jam ant galvos karūna lotynų gulėjo“.
Atgal
