Tautos mokykla
12 13. Žinoti ar nežinoti (2)
Dr. Algirdas Kavaliauskas
Garbaus amžiaus Kalviškių kaimo (Visagino savivaldybė) gyventojas Kazimieras Jakutis, įdomiai papasakojęs apie lenkmetį, ką esu aprašęs savo vienoje Visagino istorijai skirtoje knygoje, jau tarybmečiu savo vaikus iš šių vietų išsiuntė į Kauno Lietuvą, nes nenorėjęs, kad jo vaikai, jo vaizdžiu išsireiškimu, gyventų rusyne. Žinoma, galima visose pusėse rasti įvairių epitetų, tik vargu ar surasite valstybę, kurios viešajame gyvenime valstybine kalba piliečiams būtų problema susikalbėti.
Visaginietis teisininkas Juozas Šaltenis rašė, jog gaila, bet dauguma sniečkiečių, kaip parodė apklausa, yra Lietuvos nepriklausomybės priešininkai, kurių veiklos ir ideologijos idėjinis pagrindas kol kas yra smurtas ir melas, demagogija. Daug šaukiama ir įrodinėjama, kad pažeidžiami kitataučių interesai. Tačiau nereikia būti kvalifikuotu teisininku, kad suprastum, jog ginti reikia ne jų teises ir interesus, o gelbėti juos nuo imperinio, bolševikinio mąstymo. Niekuo negalime pateisinti tų, kurie svajoja apie Sniečkaus politinę autonomiją, jo prijungimą prie Baltarusijos...
Iš kitataučių žiniasklaidos patyrėme, kad nemažai Sniečkaus lietuvių nepritaria nepriklausomybei, ir kitas nemažiau svarbus momentas – jie lietuvybės nelaiko vertybe. Anksčiau energetikų gyvenvietėje gyveno apie 6 proc. (yra skelbta ir 7 proc.) lietuvių. Pagal teisininko pasiūlytą metodiką skaičiavome ir nustatėme, kad iš to paties žmonių, laikančių save lietuviais, skaičiaus – tegul 6 proc, ar 7 proc. – 2 procentai nemoka, nesupranta lietuviškai, jiems svetimi tautos nepriklausomybės siekiai ir lietuvybės jie nelaikė vertybe. Gal buvo panašiai mąstantis dar koks vienas kitas lietuvis, bet jau tikrai nesakytina – daug lietuvių, Mieste specifinės problemos iškilo todėl, kad daugumą jo gyventojų sudaro iš kitur atvykę žmonės, sunkiai suvokiantys Lietuvos politinį gyvenimą ar net jo įbauginti. Atvykėliai anksčiau nėra turėję ryšių su Lietuva, o tai sudarė adaptacijos Lietuvoje problemų, nes buvusioje TSRS teikiant prioritetą rusų kalbai ir kultūrai, Visagine, matyt, turėjusi išsivystyti viena rusakalbių gyventojų kultūra – mažytė Rusija, kitaip tariant, kita nauja jos sritis. Ir štai didžiarusiško šovinizmo užmačios žlugo. Netikėtos jiems pasekmės, suprantama, kai ką ne tik supykdė, bet ir įsiutino. Dabar vieni sako: tai būtina žinoti. Kitų nuomone: tokių dalykų nereikia žinoti. Kam be reikalo pykdyti žmones. Tikrai? Be reikalo nežinoti?
Negi nereikia žinoti, kad Visagino spauda pateisino tarybinių kariškų (karių) veiksmus Vilniuje kruvinosios sausio 13 naktį. Žinoma „raudonojo Sniečkaus“ veikėja aiškino: nepulkite „Jedinstvos“, ji niekam nenusižengė, nes veikė pagal tarybinius įstatymus, kurie Visagine ir IAE galiojo... iki 1991 10 08, iki Lietuva iš TSRS perėmė savo žinion atominę elektrinę. Taigi, anot jų, po Kovo 11 d. dar ilgai Visaginas Lietuvai tiesiog… nepriklausęs. Rusakalbis miestas ieškojo galimybės prisijungti prie Baltarusijos arba, blogiausiu atveju, gauti autonomiją Lietuvoje, įteisinant Visagine antrą – rusų – valstybinę kalbą.
Netikėtos jiems pasekmės, suprantama, kai ką ne tik supykdė, bet ir įsiutino. Surinko apie 2 tūkstančius visaginiečių parašų, reikalaujančių antrosios vietinės (kaip mįslingai skamba, ar ne?) rusų kalbos, kuriuos Visagino miesto meras persiuntė LR Seimui. Prie Lietuvos Piliečių Aljanso vadovų tekstų plušėjo ministrai, teisininkai. Juk jie ne šiaip sau rašė, o labai kilnia intencija – „siekiant sumažinti augančią socialinę įtampą, grąžinti Visagino gyventojams tikėjimą geresne ateitimi...“ Tada nieko neišėjo. Na, o dabar tikėjimą geresne ateitimi, rodos, įkvėpė Valstybinė kalbos kontrolės tarnyba. Gal ir ne visai taip, bet apie viską iš eilės. Dvikalbystės kaip ir autonomijos klausimai vis dar laikas nuo laiko Visagine eksploatuojami. Buvo reikalaujama parduotuvėse prie prekių paaiškinimų valstybine kalba, talpinti ir rusiškus tekstus. Verslininkai rado išeitį: neturi pinigų vertimui į rusų kalbą.
Šįmet Visagine lankėsi Valstybinės kalbos kontrolės tarnybos atsakingi specialistai: gal kažkas neapsikentęs rusinimu miesto viešajame gyvenime jiems signalizavo, gal jie patys pasiklausė internetu transliuojamų Tarybos posėdžių, tikrai nežinau, bet tie ponai sugalvojo už šalies mokesčių mokėtojų pinigus pasivažinėti ir atriedėjo į Visaginą. Ką neprašyti svečiai kalbėjo ir su kuo kalbėjo, nežinau, bet žinau, ką pagarsino vietinė televizija, ką girdėjo gyventojai, tad noriu perfrazuoti žinomą lakią frazę: Vilniaus atsakingi kalbininkai praleido progą pasėdėti sostinėje. Gal ir sutapimas, ką aš žinau, bet faktas: neseniai buvo svarstoma Visagino pirminės sveikatos priežiūros centro (poliklinikos) vadovo darbo ataskaita. Ir anksčiau svarstėme jo ir kitų vadovų ataskaitas valstybine kalba, visiems buvo aišku. Po Vilniaus kalbininkų apsilankymo tapo nebeaišku. Dabar Tarybos Socialinių reikalų ir sveikatos apsaugos komiteto pirmininkas pareikalavo, na, gal patarė gydymo įstaigose greta valstybine kalba teikiamos medžiagos teikti tekstą ir rusų kalba. Ir t.t., ir pan. Rodos labai aiškiai Konstitucinis Teismas išaiškino, kad viešame gyvenime turi būti vartojama valstybinė kalba. Tačiau, pavyzdžiui, savivaldybės papildomo ugdymo įstaigose 80 proc. paslaugų teikiama rusų kalba. Lietuviukams, nemokantiems rusiškai, pasiūloma ateiti išmokus rusų kalbą. Senoliai zirzia: vėl rusina vaikus. Ar ne per blogai galvojama? Nežinau. Matyt, aš kai ko tikrai nežinau, nes maniau, kad kalbame apie viešus dalykus. Bet jeigu tai ne vieši reikalai, tai tada, žinoma, nedera kištis į privačius reikalus. Matote, kaip svarbu žinoti. Ne tik žinoti, bet ir tą žinojimą suprasti.
Dabar suabejojau, ar KKT kai kurie specialistai skaito svarbius dokumentus, o gal jie neraštingi, dabar tai jau nieko nebenustebintų? Kai aš vienam įtakingam visaginiečiui pasakiau, jog su KKT vizitu siejamą paradoksą paviešinsiu, tai man pasiūlė nepraleisti progos nerašyti. Tikrai nepraleisčiau tokios progos, jeigu KKT nepraleistų progos...
Visaginas – dirbtinai sukurtas miestas, turintis specifinį traukos ir atgrasos arealą.
Atgal
