Tautos mokykla
12 30. Prarasime žemę ir kalbą, nebus ir valstybės
Meno kūrėjas Juozas Elekšis
Nežinau kito himno, kur taip būtų akcentuojamas tautos vienybės būtinumas. Vienybės troškulį ypač ryškiai galima pamatyti per krepšinio rungtynes, kai sirgaliai galingai pabrėžia: „Vardan tos, Lietuvos vienybė težydi!“. Tauta be vienybės, negali išlaikyti savo identiteto ir nepriklausomybės. Visi okupantai pirmiausia stengiasi suardyti tautos vienybę, sumenkinti jos kultūrą, priversti pamiršti protėvių kalbą. Istorikai stebėdavosi, kaip keli šimtai konkistadorų įveikė galingas Amerikos indėnų imperijas. Į klausimą neseniai atsakė archeologija. Pasirodo beveik visi didžiuosiuose mūšiuose kritę inkų ir majų kariai žuvo nuo indėniškų ginklų. Tik maža dalis krito nuo ispanų šaunamųjų ginklų. Atėjūnai kažkokiu būdu mokamai įsijungė į vietinių žmonių konfliktus ir sunaikino galingas valstybes, jų kultūrą, išgrobstė turtus. Keistai atrodo Lietuvoje vis pasigirstantys pasisakymai prieš toleranciją. Beje žodis „tolerancija“, kaip ir „litas“ buvo išbraukti iš sovietinių žodynų ir žinynu. Sunku patikėti, bet yra žmonių, kurie ir dabar nepripažįsta tolerancijos būtinumo net kito lietuvio atžvilgiu. Vienybės stoka, mano nuomone, yra svarbiausia grėsmė. Gaila, kad nelikome krikščionimis nuo Mindaugo laikų. Būtume nepriklausę kaimynų vyskupijai. Popiežius tada buvo atleidęs mus net nuo dešimtinės. Vėliau Lietuvą puolė „krikštyti“ riteriai net iš Vokietijos, Čekijos, Niderlandų, Anglijos, Prancūzijos, Ispanijos, Italijos, Lenkijos, Vengrijos, Danijos, Škotijos, Portugalijos. Antrojo krikšto metu Lietuva priskirta jau ne Romos net ne Varšuvos ar Krokuvos, o nedidelei Gniezno arkivyskupijai. Siunčiamiems į Lietuvą kunigams, Gniezno arkivyskupas, prisakė bažnyčias padaryti lenkizmo centrais. Net Vilniaus katedroje, kurioje, pagal Jogailos privilegiją, turėjo būti lietuviškai mokantis kunigas, niekada nebuvo nei lietuviškų pamaldų, nei pamokslų. Nėra ko stebėtis - iš visų per šimtmečius čia dirbusių vyskupų tik du mokėjo lietuviškai. Beveik po dviejų šimtų Žemaitijos krikšto metų joje pabuvęs popiežiaus vizitatorius Pekulas Tarkvinijus konstatavo, kad čia buvo tik 5 lietuviai kunigai. Vienas iš jų nebaigęs mokslų, antras dirbo Vilniuje ir jį pavadavo lenkas. Visi kiti buvo lenkai. Tik vienas lenkas mokėjo lietuviškai, nors daugelis čia buvo dirbę ilgus dešimtmečius. Nė vienas iš Žemaitijos kunigų, išskyrus Krakių kleboną Mikalojų Daukšą, neatitinkąs kunigams keliamų reikalavimų. Ar galėjo priimti lietuvišką maldą kunigai, kurie nemokėjo lietuviškai? Net man teko sutikti senelių, kurie būdami lietuviai, meldėsi lenkiškai. Žmonėms būdavo sakoma, jog lietuviškos maldos esančios blogai išverstos, todėl netikros. Panaši padėtis buvo ir kitose vietose. Visų Jogailos įsteigtų 7 (Ukmergės, Maišiagalos, Nemenčinės, Medininkų, Krėvos, Balčių ir Ainos) parapijų žmonės visiškai ar dalinai sulenkėjo. Teko skaityti net dviejų žmonių prisiminimus, kaip būsimasis vyskupas Motiejus Valančius, klausydamas išpažinčių, garsia sušukdavo: „Kalbėk žemaitiškai“, nes žmonės nuodėmes vis dar bandydavo sakyti lenkiškai. Nutautėjusių dvarininkų ir užsispyrusiai nesimokančiu mūsų kalbos atvykusių kunigų lietuvybės sparnai buvo taip pakirpti, kad iki pirmojo pasaulinio karo Vilniaus, Kauno, Šiaulių, Panevėžio turguose, bažnyčiose skambėjo tik lenkų arba rusų kalba. Bažnyčiose paprastai giedota lenkiškai. Taip, matyt, ir susiformavo mada, kad giedoriai gieda kažkur aukštai prie vargonų, o bažnyčioje žmonės tyli. Tėvas 1906 m. bėgo Amerikon. Jį pribloškė tai, kad Tilžėje, Stalūpėnuose, Karaliaučiuje bažnyčiose giedodavo visi žmonės. Ir dar lietuviškai! Deja žmonių giedojimo bažnyčiose negalime įdiegti iki šiol. Gali išgirsti visus žmones dainuojant stadionuose, Dainų šventėse, vadinamuosiuose „ŠOU“ vakaruose, bet tik išimtinais atvejais, visi gieda atlaiduose, bažnytinėse procesijose. Bažnyčiose žmonės dažniausiai giesmių, it kokiame koncerte, tik klausosi. Pakirstas lietuviškos giesmės sparnas dar nėra pilnai sugijęs iki šiol. Didžiuojamės savo universitetu, bet ir jame nebuvo nei lietuvių kalbos katedros, nei kokio seminaro. Vietoj žadėtosios įsteigti katedros, atsirado... arabų kalbos katedra. Mūsų raštija gimė gretimoje valstybėje. Lietuvybę išlaikė tik mūsų kaimas, nors mes ir ilgai neturėjome savo rašto. Kai jis per prūsus atėjo pas mus, lietuvių mamos rašto mokė verpdamos prie ratelio. Mūsų proseneliams mokyklose ant kaklo kabindavo „gėdos“ lentas, jei jie prakalbdavo lietuviškai. Tokias pat lentas anglai kabino airių protėviams, jei šie sušnekdavo savo gėlų kalba. Airija ir Škotija yra puikus pavyzdys, kaip kultūrinė kova kartais yra veiksmingesnė už ginkluotą kovą. Airiai ir škotai dešimtmečiais ginklu kovėsi už savo laisvę. Net romėnai, nukariavę Angliją, nuo škotų atsitvėrė aukšta akmenų siena. Škotai juokauja, kad romėnai susidūrę su sijonuotais jų kariais kalbėję: „Jei taip kaunasi jų moterys, kai ateis vyrai bus blogai. Atsitverkime mūro siena“ Škotai net buvo užėmę Londoną. Vis dėl to narsūs kariai nebuvo lygus okupantams savo karine galia, kultūra, dvasia. Airiai ir škotai pamiršo savo kalbą. Airija jau 90 metų nepriklausoma, bet, nežiūrint visų pastangų, nebegali prikelti iš letargo savo senelių kalbos. Ją išlaikė taip atkakliai ginklu nekovoję, jų giminaičiai, mažiau skaitlingi velsiečiai.
Tenka stebėtis, kaip mūsų kaimas nežiūrint lenkuojančio dvaro, bažnyčios pastangų, liko lietuviškas. Didelį vaidmenį čia suvaidino daina, mūsų kultūrinės tradicijos, žmonių atkaklumas. Daina buvo atsparesnė, nes ji visada skambėjo lietuviškame kaime. Nebuvo tokio autoritetingo pareigūno, kuris galėtų įsakyti dainuoti lenkiškai. Sunku būtų buvę įtikinti žmones, kad mūsų dainos kuo nors negeros, nors kai kurios ir vadintos pagoniškomis, buvo smerkiamos. Galime didžiuotis, kad mūsų žodynas gausesnis net už kai kurių didžiųjų tautų žodynus. Galime didžiuotis ir dainų gausumu. Muzikos akademijos archyve saugoma per 80 tūkstančių liaudies dainų ir jų variantų. Pirmą lietuvišką dainą su natomis Bridžius Gedkantas užrašė tik 1634 m. Labai populiarios dainos apie Dunojėlį. Manoma, kad kalbama ne apie upę, o vandenį. Osetinų mokslininkai teigia, kad „don, dun“ jų kalbos žodžiai. Tai vanduo. Vis dėl to negalima atmesti, kad ir mūsų mergužėlės ten ėjo semti vandenilio. Kilmingos Lietuvos merginos, kunigaikščiai kūrė ten šeimas. Be abejo jos išvyko su savo tarnais ir tarnaitėmis. Gana daug mokslininkų, taip pat garsėti pradėjusi Jūratė Statkutė de Rosales, teigia lietuvių protėvius ten net gyvenusius. Rimantas Matulis teigia, kad Vengrijoje prie Dunojaus yra didelis kalnas Piliš, o apie jį daugelio vietovių pavadinimuose taip pat įjungtas šis žodis. Vengrai nežino ką tai reiškia. Nustatyta, kad kai kurios karinės dainos pas mus išliko nuo kovų su kryžiuočiais. Taigi galėjo jos išlikti iš kitų laikų, kai jodinėjome prie Dunojaus, Dono, Doneco, Juodojo ir Baltojo Dunajeco? Be to kam ieškoti taip toli, jei ir Lietuvoje yra ežerų ir upių, kuriuos vadiname Dunojėliu (Apaščios intakas 44 km ilgio, Šventosios intakas Žemaitijoje 58 km.) Upelis Pievys prie kurio gimiau tik 16 km ilgio, bet jį visi žino, o didesnių Dunojėlių nepastebime. Tokie pavadinimai minimi ir baltarusių bei ukrainiečių dainose. Manyčiau dainose vėl drąsiai galime rašyti šį pavadinimą didžiosiomis raidėmis. Sunku suprasti, kodėl dainuojame: „Dunda, dreba serbų žemė Vakarų šalelėj“, kai joja mūsų kariai. Žinomas tik vienas atvejis, kai Kęstučio kariai dar prieš krikštą žygiavo į Berlyno ir Vroclavo apylinkes, kur gyvena serbai (dabar vadinami sorbais). Sunku net įsivaizduoti, kad taip ilgai galėjo išlikti pavadinimas mūsų dainoje, bet kitoje Serbijoje mūsų protėviai niekada ir nejodinėjo. Kartais tenka stebėtis kaip nutoldavome ne tik nuo savo šaknų, kultūros, papročių, bet ir pareigų. Lietuvos statutai įpareigojo bajorus ginti šalį. Deja, tai daryti vis labiau buvo vengiama. Galiausiai imta iš esmės naudoti samdomą kariuomenę. Žinome, kaip didvyriškai, visą mėnesį Biržų tvirtovę gynė 450 karių, nuo 10 – tūkstantinės švedų armijos puolimo. Deja ją gynė iš esmės samdyti totoriai ir karaimai. Nebuvo užpuldinėjamos švedų gurguolės ar kitaip bandoma padėti apsuptiesiems, nors bajorai galėjo surinkti 12727 raitelius. Per 7000 raitelių buvo galima surinkti kunigaikščių valdose. I655 m. rugpjūčio 8 d rusai be mūšio užėmė Vilnių, pagrobė Valdovų rūmų brangenybes, kurios buvo vertingesnės nei dabar eksponuojami Arkikatedros lobiai. Jonušas Radvila su savo kariuomene bandė sulaikyti į Vilnių žygiuojančius rusus, bet vėliau pasitraukė ginti savo tėvonijos Kėdainiuose. Tada Vilniuje išžudyta net 15 tūkstančių žmonių. Beje rusams vadovavo gediminaitis Aleksejus Trubeckojus. Karalius kariuomenę buvo pasiuntęs prie Gdansko. Siaubiant sostinę, bajorai liko sėdėti savo dvaruose. Senovės dokumentuose dažnai minima, kad prasčiokai šauktiniai kaudavosi geriau nei bajorai. Taip buvo ir sukilimų metu. 1863 m. sukilimo metu kazokai pievų miškelyje, netoli Katinėnų, apsupo 300 sukilėlių. Po dviejų valandų susišaudymo, pamačius, kad rusų ginklai geresni, nutarta prasiveržti. Nors žuvo 75 sukilėliai, jie pralaužė apsupimo žiedą ir net išsinešė sužeistą savo vadą. Rusams nelaisvėn pateko 9 valstiečiai ir 6 bajorai. Tik trys belaisviai valstiečiai buvo nesužeist. Bajoras sužeistas buvo tik vienas. Kodėl mūsų kalbą išgelbėjo kaimas? Mano nuomone, buvo dvi priežastys: nutautėjo mūsų elitas ir po karų ir marų miestus užvaldė kitataučiai. Miestus daugiausia nusiaubdavo svetimos kariuomenės ir maras. Iki maro mūsų miestuose gyventojų daugumą sudarė katalikai (lietuviai). Žydų buvo tik po kelias šeimas. Po maro katalikų arba neliko arba viena dvi šeimos. Žydų šeimų beveik nesumažėjo. Jos, matyt, labiau saugojosi, laikėsi higienos. Net nepriklausomoje Lietuvoje daugelio miestelių gyventojų didžiąją dalį (taip pat ir Vilniaus) sudarė žydai. Todėl mūsų atgimimo šaukliai ir buvo kaimiečiai, nors ir ten jau skverbėsi lenkomanija. Kai važiuojant rogėmis iš Varšuvos, Jonas Basanavičius užtraukė lietuvišką dainą, Vincui Kudirkai tai labai nepatiko. Tik vėliau ir jis susiprato esąs lietuvis. Net Žemaitijoe, Viekšniuose, ant mūsų tris garsius profesorius išauginusio gydytojo Antano Biržiškos durų taip pat kabojo lenkiškas užrašas. Kai Mykolas Biržiška per gyventojų surašymą 1897 m užsirašė lietuviu, jo motina, tikra žemaičių bajoraitė išrėžė: “Tai tu ne mano sūnus. Aš pagimdžiau lenką“. Tokie pavyzdžiai rodo, kaip giliai buvo įsigalėjusi pas mus svetima dvasia. Ne veltui Jablonskis apsiašarojo ir pabučiavo Višinskio išleista laikraštį „Vilniaus žinios“.
Mes amžiais būsime dėkingi kaimui už išsaugotą protėvių kalbą, papročius, dainas ir, nors ir verstines senovines giesmes. Deja mūsų lietuviškoje dvasioje dar liko baudžiauninko mentaliteto. Mūsų kaimiečiai turėjo bijoti pono, visokių valdininkų, net kunigo. Nuo sugebėjimo įsiteikti daug kas priklausydavo. Kažkoks sindromas liko iki mūsų dienų. Mes vis stengiamės kam nors įsiteikti. Nukrito sieną pažeidęs rusų lėktuvas. Gynybos ministras lekia pas jo žmoną su gėlėmis. Ta išvykdama vis vien iškoneveikia Lietuvą. Tik ištaria žodį Amerikos pasiuntinys apie tos šalies investicijų naudą ir puolame keisti įstatymus, net Konstituciją, kad Rojaus sąlygomis amerikiečiai galėtų privatizuoti naftos įmonę. Skubėjome uždaryti atominę elektrinę, ruošiamės pardavinėti žemę užsieniečiams. Vengrai jau pyksta, kad prie Balatono ežero kai kuriose gyvenvietėse vokiečiai sudaro daugumą. Nepatenkinti ir švedai, kad gražiausiose vietose savo vilas pasistatė taip pat vokiečiai. Jei turtingesni europiečiai nesugebėjo, tai kaip mes išsaugosime savo paežeres, jei nuosavybę paskelbėme šventa? Mūsų sąmonėje dar iki šiol trūksta savigarbos, savo tautos ir kalbos vertės pojūčio. Augau netoli Latvijos sienos. Visi ten gyvenę lietuviai mokėjo latviškai. Taip ir kalbėdavo susitikę. Retas kuris latvis galėdavo susigrabalioti lietuviškai. Du mano mokslo draugai vedė latves. Abiejų šeimos latviškos. Vienas net pavardę pakeitė į latvišką. Pažįstu kelias šeimas, kur viena sutuoktinis lenkas. Visų vaikai lenkai. Dabar, atrodo, jau anglėjame. Visos mišrios šeimos kalbama ta kalba. Jos mokoma net pradinėse klasėse. Negi mūsų anūkai kaip kokie papusai jau kalbės anglų kalbos slengu arba tiesiog angliškai kaip škotai, airiai? Visi šventai esame įsitikinę, kad esame aukštesnio lygio nei čigonai (romai). Tai kodėl jie gyvendami Lietuvoje daugiau nei septynis šimtmečius išlaikė savo, kalbą, papročius, o mūsų sukilėlių palikuonys, net tremtiniai po šimtmečio ir net mažiau, jau nekalba lietuviškai? Kodėl Dagestane mikroskopinės vieno dviejų kaimų tautelės taip pat išlaiko savo kalbą? Į Vilnių iš JAV buvo atvykęs lietuvių kilmės lenkas. Jis rūpinosi, kad Lukiškių aikštėje būtų pastatytas paminklas Popiežiui Jonui Pauliui antrajam. Katedroje vyko koncertas. Sukviesti žymiai stipresni lenkų kolektyvai iš Lenkijos. Lietuva atstovauta žymiai kukliau. Nors koncertas buvo vedamas lietuvių ir lenkų kalbomis, dominavo lenkiška dvasia. Net popiežiaus nuncijus pirma pasisveikino lenkiškai. Sutrikę lietuvaičiai į šį pasveikinimą atsakė kažkaip nedrąsiai. Vėl pasijutome jaunesniais broliais. Mūsų bažnyčios hierarchai kukliai lankstėsi prieš svečią. Nuncijui be abejo taip pat niekas nedrįso pasakyti, kad čia Lietuva, čia lietūs lyja. Dabar daug ką pateisinam sovietų okupacijos įtaka. Taip. Gyvenom nepasitikėjimo valstybėje. Net Gagarinui pirmą kartą pasaulyje pakilus į kosmosą nebuvo pranešta apie avarinio susileidimo galimybę, kad jis nesugalvotų nusileisti kokioje Amerikoje. Ar ne laikas nebepasitikėti vieni kitais, kaltinti oponentus visomis žemiškomis nuodėmėmis? Negi tik žaidžiant krepšininkams begalime susiimti rankomis?
Mes didvyrių žemė. Visada buvome geri kariai. Net tris kartus sukilome prieš carinės Rusijos okupaciją, ilgiausia priešinomės rezistencinėje kovoje, žemaičiai vieninteliai sukilo prieš to meto galybę Švediją. Gėdingos netektys ne tik mūšiuose, bet ir derybose patirtos dėl mūsų vadų kaltės. Tai atsitiko ir sovietinės agresijos metu. Mūsų vadai nutarė, kad priešintis tokiai armadai negalime. Liuksemburgas turėjo tik 1, 5 tūkstančio ginkluotų lengvais ginklais vyrų, o vokiečių galybė tada buvo didesnė nei sovietų, bet jų kariai be jokių bereikalingų pasitarimų drąsiai priešinosi visą dieną.
Dėl pavojų kalbai ir žemei reikia šaukte šaukti. Tai didžiausios tautos vertybės. Net tikėjimą pakeitus, tauta lieka. Vyresnieji žmonės prisimena — tuometinės Čekoslovakijos okupacija prasidėjo nuo Sudetų krašto. Kai vokiečiai supirko daugumą žemių, čekai krašte tapo mažuma. Ekskursijų gidai pasakoja, kaip fašistai iškasė protėvių kapinėse pasilaidojusį žmogų ir iškilmingai išmetė iš „vokiškos“ žemės. Visi žinome Airijos dalį Olsterį, kuris priklauso Anglijai, nes, praradus daugumą žemių, airiai čia besudaro tik 40 proc. gyventojų. Tokių mažų šalių, kur daugumą sudaro ateiviai, yra daugiau. Antai Mauricijuje dominuoja išeiviai iš Indijos, Singapūre — iš Kinijos. Vos 17 proc. gyventojų savo šalyje besudaro ir Rusijos globojami abchazai. Taigi žemių pardavimas užsieniečiams mažose valstybėse nėra jau toks nepavojingas rinkos žaidimas. Dar pavojingesnis mažoms tautoms svetimų kalbų ir papročių spaudimas.
Atgal
