Tautos mokykla
11 23. Ona Gruodytė – Leknickienė: kelias į tremtį, gyvenimas Sibire
Dr. Aldona Vasiliauskienė
Baltakarčių kaime (Sudeikių parapija) gimusi Ona Čičinaitė (1892–1972 12 16) nutekėjo į Musteikių kaimą, tapodama ūkininko (40 ha) Domo Sagadyno žmona. Ona ir Domas Sagadynai susilaukė keturių vaikų: Liudviko, Veronikos, Boleslovo ir Domicelės. Deja tėvas jaunylės dukros nebepamatė – ji gimė jau mirus tėveliui. O jis, krisdamas nuo arklio, susilaužė koją. Gana greitai koją ėmė gangrenuoti, o tuomet – 1922 metais išgydyti nebuvo galimybės. Ir Domas Sagadynas, palikęs tris vaikus ir ketvirtojo besilaukiančią žmoną, iškeliavo į Amžinybę.
Ūkininkai Gruodžiai
Našlė Ona žemę išnuomavo („ant pusės“) iš Šikšnių kaimo (šalia Musteikių) kilusiam Petrui Gruodžiui (1898–1978 12 23), o 1926 metais Petras atėjo užkuriomis. Ona su Petru susilaukė irgi keturių vaikų: Albino (1927 03 01–1974 02 02), Juozo (1929 03 19–2009 11 21), Onos (gim. 1933 m. birželio 16 d.) ir Stasio (gim. 1935 m. sausio 6 d.)
Tad šeima buvo gausi: augo aštuoni vaikai, dėmesingai globojami tėvų. Visi vaikai mokėsi ir baigė artimiausią Šikšnių pradžios mokyklą. Ją baigę, vieni mokėsi amato, kiti baigė kursus, o vienas lankė Utenos vyrų gimnaziją.
Onutė Gruodytė Sibire, Malyškine išeiginę dieną. Nuotraukos iš asmeninio Onos Leknickienės albumo
Vyriausias Liudvikas išmoko šaučiaus amato. Vasarą kartu su visais dirbo ūkio darbus, o žiemą viso kaimo žmonėms taisė batus, mokėjo ir pasiūti. Šeimos jaunyliams – Onutei ir Stasiui – iš senų tėvo batų pasiuvo vaikiškus batelius, su kuriais jie ėjo į mokyklą.
Boleslovas tapo siuvėju – „kriaučiumi“. Siūdavo jis ir vasarą. Tik per didžiuosius rugiapjūtės darbus patalkindavo.
Juozas, baigęs Šikšnių pradžios mokyklą, 1941 m. įstojo į Utenos berniukų gimnaziją.
Gruodžiai Sibire. Iš kairės Onutė, motina Ona ir Albinas
Albinas, Antalieptėje baigęs pienininkystės kursus, dirbo Vešeikių pieno punkte. Čia pieną separuodavo, o grietinę veždavo į Užpalių pieninę – ten sukdavo sviestą. Liesą pieną išsidalindavo patys pieno tiekėjai. Onutė talkindavo broliui – plaudavo separatoriaus lėkštutes.
Gruodžių šeima iš gatvinės ulyčios 1938 m. baigė persikelti į koloniją – „pasidalino iš rėžių“. Tvartas ir klojimas buvo pastatyti – perkelti anksčiau, buvo likęs tik gyvenamasis namas. Onutė prisimena laksčiusi po išlietus namo pamatus, prisimena kaip dengė namo stogą.
Pirmąsyk užėjus rusams ūkininkams Gruodžiams 1941 m. buvo duoti pusininkai – Lukošiūnai su keturiais vaikais – rusai jiems atrėžė 15 ha Gruodžių žemės. Visą vasarą Lukošiūnai gyveno Gruodžių namuose, pasisėjo vasarojų, pasisodino daržovių... Onutė prisimena, kad buvo labai linksma, nes namuose buvo daug vaikų, tad jie visi ne tik dirbo, bet ir žaisdavo.
Užėjus vokiečiams, Petras Gruodis Lukošiūnams pasakė: „Nesiruošiu nuskriausti, ką pasisėjai – nusipjausi“.
Antrą kartą užėjus rusams Petras Gruodis iš Sagadinų pasiėmė tą 15 ha – kaip pusininkas, savos žemės neturėjo, tad manė šitaip apsisaugos nuo Sibiro. Deja, ...
Onutės mokslai
Onutę su broliu Stasiu Šikšnių pradžios mokykloje mokė mokytojas Jeronimas Uborevičius – jis labai daug politikuodavo ir kaip mokytojas buvo neatsakingas. Vokiečių laikais vis laukdavo ruso, dažnai neateidavo į pamokas. O vaikai, nesulaukdami mokytojo, grįždavo į namus. Onutė prisimena, kad ji su broliu Stasiu, sugrįžę į namus, rasdavo mokytoją politikuojantį su tėvu Petru Gruodžiu. Onutė, būdama nedrąsi, prabėgdavo pro sėdinčius į kitą kambarį ir neiškišdavo nosies, o brolis Stasys, pasidėdavo knygas, nusirengdavo ir atsisėsdavo prie suaugusiųjų, klausytis jų pokalbių.
Baigus pradžios mokyklą toliau mokytis nei Onutės, nei Stasio nebeleido – Utena toli, be to, ten jau mokėsi brolis Juozas, mokslui reikėjo pinigų. Tad Onutė su broliu Stasiu ganė karves, dirbo kitus ūkio darbus, o jų netrūko.
Lietuvių jaunimas Malyškine
Prasidėjus antrajai sovietų okupacijai Sagadynai, bijodami išvežimo pasitraukė iš Musteikių ir slapstėsi. 1945 m. sausio 6 d. rusai nušovė Boleslovą Sagadyną. Veronika Sagadynaitė buvo ištekėjusi už Jono Skurkio, gyvenančio Šikšnių kaime (šalia Musteikių). Liudas Sagadynas buvo vedęs Konstanciją Rupinskaitę iš Velaikių, tad su žmona ir sūnumi Gediminu buvo išvykę į uošviją. Taip jie išvengė Sibiro, Sibiro išvengė ir Juozas Gruodis, mat mokėsi Utenos berniukų gimnazijoje.
Gruodžiai išvežami iš namų
1948 m. ankstų gegužės 22-osios rytą (prieš Švč. Trejybę) iš Užpalių atvykę skrebai pradėjo belsti į duris. Motina atsisakė atidaryti daužomas trobos duris ir pasiuntė juos į klėtį, kur miegojo vyras. Kol skrebai atsivedė prie trobos Petrą Gruodį, suspėjo pasislėpti namuose nakvojusi Onutės dukra Domicelė Sagadynaitė. Trobos palėpėje buvo gerai užmaskuota slėptuvė, į kurią buvo galima patekti išėmus lentą. Ten, nuo nuolatinių skrebų šeimininkavimų, visur, net stalčiuose „ieškant“ partizanų ir visą laiką kažką surandant sau naudingo bei reikalingo – slėpdavo maistą, drabužius, kitus vertingesnius smulkius daiktus. Domicelė pasislėpusi viską girdėjo, kaip šūkavo skrebai, kaip vaitojo motina. Bet vėliau, nebegalėdama klausyti širdį veriančio Onutės verksmo ir klyksmo, ji, matyt, nualpo, nes kai atsigavo buvo taip tylu, kad net ausyse spengė.
Merginos prie medžio plukdymo darbų Kačergate. Tolumoje matosi Sibiro (Kačergato) kalnai
Gruodžių šeimynos išveržti atvyko keturi skrebai. Vienas – civilis su popieriais, o kiti su šautuvais – šie gi sekiojo paskui kiekvieną – matyt, bijojo, kad kas nors nepabėgtų. Leido pasikrauti du vežimus, tad tremiamieji įsipylė grūdų, miltų, pasiėmė kiek turėjo lašinių, taukų (tais metais buvo ankstyvos Velykos, tad kiaulė buvo senokai skresta), įsidėjo drabužių, patalynės, įvairių rakandų. Skrebai pavarė kaimyną, kad jis grąžintų arklius su vežimais.
Iš Musteikių išvežė penkis Gruodžius: motiną Oną, tėvą Petrą ir tris jų vaikus: Albiną, Oną ir Stasį. Juozas Gruodis, kaip jau minėta, mokėsi Utenos berniukų gimnazijoje, vežimo metu jis buvo pabėgęs iš buto Utenoje ir pasislėpęs. Nei vieno iš Sagadynų tuo metu nesurado namuose, tad jie ir pasiliko neišvežti.
Tremiamuosius apvežė apie Musteikių kaimą. Važiuojant pro Vešeikius – paėmė Braukylas: motiną su sūnumi Juozu ir dukra Bronyte; patale gulintį visai sergantį tėvą paliko. Iš Svirpliškių kaimo paėmė Etmanavičių ir dvi seseris Puteikytes (jų broliai buvo pabėgę Kanadon). Vežė pro Užpalius, per Vyžuonos mišką į Vyžuonų miestelį. Čia visas kalnas buvo „nusodintas“ žmonių su n nešuliais. Onutė kalba, kad ir dabar kalnas neapaugęs. Liepė ir jiems išlipti, išsikrauti mantą, o arklius su vežimais grąžino su palyda. Visi sėdėjo ir laukė mašinų tolesnei nežinomai kelionei. Netiek ilgai laukė – prieš vakarą jau buvo nuvežti į Kupiškį ir „sulaipinti“ į gyvulinius vagonus.
„Kelionė“ į Sibirą
Apie 70 gyvulinių vagonų ešelonas visą sekmadienį stovėjo Kupiškyje, o pirmadienį pajudėjo... Vėliau išsikalbėjus su kitais tremtiniais, Onutė sužinojo, kad ešelonui pajudėjus, visuose vagonuose giedojo tą pačią giesmę: „Dievas mūsų prieglauda ir stiprybė“.
Kelionėje gaudavo „kipitoko“ (karšto vandens) ir retsykiais kopūstų sriubos su prasmirdusia žuvimi – jos nebuvo galima valgyti. Pervažiavus Uralą, buvo atidaryti gyvulinių vagonų langeliai, tad, aplenkiant kitą ešeloną, visi iškišę galvas rėkdavo: „Iš kur jūs?“ Taip jų ešelonas „lenktyniavo“ su kitu sąstatu iš Kretingos.
Pasiekus Krasnojarską buvo atkabinta dalis vagonų. O po dviejų savaičių kelionės, birželio 6 d. tremtinius išlaipino Irkutske. Iš Irkutsko mašinom nuvežė į Bolšaja Rečka, vietovę esančią prie pat Angaros, 8 km. nuo Baikalo.
Gruodžiai Sibiro tremtyje gyveno beveik 10 metų,m dribdami įvairius miško ruošimo darbus. Gyveno keturiose vietovėse – gyvenvietėse, vadintose „učastok“: Bolšaja Rečka, Strelka, Malyškinas (ilgiausiai) ir neilgai, prieš grįžtant į Lietuvą – Galausne.
Bolšaja Rečka
Gruodžiai Bolšaja Rečkoje pakliuvo į mažesnį baraką. Darbininkus išvarė miško darbams (t. y. medžio ruošimo darbams) į Malyškiną, esantį už 30 km. Pirmus metus, kai nebuvo duonos, Gruodžiai gaudavo siuntinių. Siuntė Liudvikas Sagadynas, Veronika Skurkienė, Petro Gruodžio broliai. Nedarbingiems duodavo 200 gr duonos – košės, o darbingiems – 600 gr.
Onos Gruodytės ir Juozo Lenkicko vestuvės Sibire. Iš kairės Onutės brolis Stasys, tėvas Petras, jaunoji Onutė, jaunasis Juozas Leknickas, Petrė Jokumaitė ir Albinas Gruodis
Strelkoje
Strelka – antroji gyvenvietė, kurioje teko gyventi Gruodžiams. Į Strelką juos nuvežė rudenį. Strelka – 3 km. nuo Malyškino.
Strelkoje Gruodžiai turėjo senos statybos baraką penkioms šeimoms, tai penki kambarėliai pertverti lentomis – vidury barako – geležiniai pečiai. Gyveno Kniežos (motina ir 7 žmonės – tėvo nebuvo), vidury – Lauciai (keturi žmonės), Nakučiai iš Svėdasų (4 žmonės: motina ir vaikai: Bronius, Jonas ir audėja Teofilė). Teofilė sakydavo: „Parvažiuosiu Lietuvon ir automatinėm staklėm visiems priausiu lovatiesių“. Žodį ištęsėjo, Onutė turi jos išaustų lovatiesių. Barake dar gyveno Sudavičiai (penki asmenys) ir Gruodžiai (penki). Onutė prisimena: „Geležinę krosnį kūreni, kūreni, kad būtų šilta, nustoji kūrenti ir staigiai atšąla“.
Atvažiavus Strelkon Onutė su kitu jaunimu kapojo medį – į tam tikro dydžio kaladėles „čiurkas“ (jas naudojo kaip kurą traktoriams). Nepilnamečiams tiesioginių darbų neduodavo – tik pagalbinius. Išeinant į darbą pietums motinos įdėdavo duonos ir pussaldės „jačmen“ kavos. Paaugliai, vos atėję į darbo vietą, iš karto visą suvalgydavo ir išgerdavo. O paskui, kaip prisimena Onutė, taip laukdavo darbo pabaigos, nes „žarna rijo žarną“.
Strelkoje gyveno tik vieną žiemą, po to, jau 1950 m. nuvežė į patį Malyškiną ir čia Gruodžiai baigė kentėti likusį tremties laiką.
Malyškine
Petras Gruodis nusivedė savo jaunesnius vaikus pas Malyškino „učastko“ viršininką Kozlovą, kad jiems, kaip darbininkams, išrašytų kortelę. Turint kortelę, buvo galima gauti duonos. Einant tėvas liepė pasitempti, kad vaikai atrodytų augesni. Viršininkas Kozlovas, kaip prisimena Onutė, buvo labai padorus žmogus, korteles jiems išrašė. O kai vyresnis brolis Albinas norėdavo gauti avanso ir nueidavo paprašyti, šis liepdavo padainuoti. Albinas traukdavo: „Stok ant akmenėlio“ ir gaudavo avanso, o sugrįžęs juokdavosi, kad avansą „užsidainavo“. Ir šiaip brolis Antanas, kaip pasakoja Onutė, mėgo dainuoti. Dainuodavo jis kartu su Feliksu Knieža, kuris gražiai vesdavo melodiją, o Albinas – pritardavo.
Vėliau Kozlovą pakeitė kitas viršininkas – Vasilijus Andrejevičius Proskūra. Jis buvo linksmas, mėgstantis jaunimą ir labai žmogiškas. Pasak Onutės, viršininką visi mėgo.
Malyškine Gruodžiai gavo namelį dviem šeimom: viename gale gyveno jie, kitame – Kniežai. Kiekviena šeima jau turėjo savo atskirą pečių. Nameliai – vagonėliai iki langų, kad išlaikytų šilumą, apipilti žemėmis.
Malyškine nedaug buvo lietuvių. Didžiausia Niauros šeima (tėvai, keturios dukros ir sūnus), tad kiti lietuviai pas juos ir rinkdavosi.
Malyškine, vaikai pjaudavo malkas (pjovė rankinėm dviejų rankenų „pielom“), kuriomis kurdavo krosnis „čiurkų“ džiovinimui. Džiovykloje buvo trys didelės krosnys – pečiai. Vaikai pjaudavo lauke ir sušalę bėgdavo šildytis į džiovyklą. Ona buvo viena mergaitė pjovusi malkas, pjovė poroje su Sudavičiumi.
Onutė Gruodytė Sibire. Malyškine prie medžio ruošos darbų
Kitais metais, patobulėjus traktoriams, „čiurkų“ beveik nebereikėjo. Onutė, sulaukusi 18 metų (išvežė 14-kos) kartu su Irena Želvyte (kilusi iš Darbėnų kaimo, Kretingos raj.) ėmė genėti nuleistus medžius. Genėdavo su aštriais kirviais. Medžius genėdavo tik iš trijų pusių, o traktoriui nutempus į sandėlį, jau kiti nugenėdavo apatinę medžio pusę. Kadangi sandėlyje buvo ženkliai mažiau darbo – tad dirbančias sandėlyje pakeisdavo su miške genėjusiomis medžius, stengdavosi, kad visiems būtų vienodas darbo krūvis. Sandėlyje reikėdavo medžius suskersuoti (supjaustyti pagal nustatytą ilgį), sudėti į rietuves, išmatuoti. Čia jau darbuodavosi elektriniu pjūklu. Pjaustyti reikėjo spėriai, nes traktorių buvo daug, ir jie vežė nesustodami. Visiems būdavo atokvėpio, kai bent vienas traktorius sugesdavo – o gesdavo dažnai. Už darbą pakrovėjams, traktoristams, pjovėjams buvo mokami nemaži pinigai, tačiau jie buvo jau beverčiai.
Onutė prisimena, kad ją su kitais tremtiniais savaitei išvežus darbams toliau nuo Malyškino, ji labai laukdavo darbo savaitės pabaigos – grįždavo išsiilgusi savo šeimos. Rasdavo mamą visada laukiančią: su šiltu maistu, sutvarkytais barako kambarėliais.
Onai Gruodienei nebereikėjo dirbti – nebevarė. Petras Gruodis pjovė mišką iki suėjo pensijinis amžius, vėliau – dirbo lengvesnį darbą. Pensiją (pradžioje ilgą laiką gavo tik 8 rublius) pradėjo mokėti sugrįžus į Lietuvą, tačiau ne iš karto.
Vyresnysis brolis Albinas su arkliais iš miško traukė medį, vėliau, išmokęs valdyti traktorių, su tėvu dirbo prie tiesioginių miško ruošos darbų: štabeliais veždavo iki Bolšaja Rečka – Angaros ir iš ten plukdydavo. Žiemą „stalinecai“ veždavo „liadiankos“ keliu. Iškertamas miškas – ir juos perkelia kitur. Jauniausias brolis Stasys, kad ir nebaigęs, išmokęs iš brolio, irgi dirbo su traktoriumi (grįžus į Lietuvą, jam, įgudusiam traktoristui, reikėjo dokumento, tad Dusetose lankė kursus).
Tremtinių „ūkis“
Kai duonos buvo laisvai galima nusipirkti, nebereikėjo siuntinių. Be to, Gruodžiai, kaip ir kiti lietuviai tremtiniai, ėmėsi auginti paršiukus, vėliau, apie 1952 metus įsigijo karvę, ją laikė šešerius metus – iki išvykimo į Lietuvą. Iki Bolšaja Rečka eidavo pėsčiomis, iš ten „gruzo taksi“ (mažutės palutarkos) pasiekdavo Irkutską. Ant nugaros prisitaisydavo specialius maišus „terbas“ paršiukui. Paršiukus pirkdavo kelis kartus, nes juos pjaudavo nedidelius. Vasarą reikėdavo eiti takais, nes ten, kur buvo „liadianka“ - šlapia.
Sibiro gyvenvietė Kardonas
Tarp kelmų, kur nėra medžių, su kastuvu pasisodindavo bulvių, su kauptuku apkaupdavo. Onutė pasakoja: „jei septynis kibirus pasodini – prisikasi septynis maišelius ir jų mūsų šeimai pilnai užtekdavo“. Sėdavo morkas. Rusai sodino ir agurkus. Juos sodindavo į duobeles, pridėtas mėšlo, kad būtų šilčiau...
Apie birželio vidury pjaudavo žolę. Miške sudėdavo į stirtas ir aptverdavo, o žiemą važiuodavo parsivežti „liadianka“ karvutei šieno. Kol neturėjo savo karvutės pieno pirkdavosi toje pačioje gyvenvietėje iš seniau čia gyvenančių rusų. Kai lietuviai įsigijo iš vietinių žmonių karvių, tai Malyškine karvių buvo apie 50. Karves ganė piemuo, kas dieną gaudamas po litrą pieno, be to, karvių šeimininkai piemeniu mokėjo ir pinigais. Piemuo dažnai turėdavo pagalbininką. Prieš išgindamas į miškus karves, pasakydavo kur ganys, tad jei kas norėdavo pasimelžti, galėdavo susirasti.
Gruodžiai kieme pasistatė namelį – tvartelį karvei ir paršiukui. Žiemą, kai šviesdavo saulutė, atidarydavo tvartelio duris ir karvė išeidavo į lauką pagromuliuoti saulutėje.
Sibire nebuvo atodrėkių: pradėjus šalti – viskas užšaldavo ir taip iki pavasario: sniegas buvo purus, tai jį iš kiemelio išsišluodavo, o kad sniege nereikėtų graibyti malkų, susikalė lentinę pašiūrę – malkinę. Pradėjus šalti – užsišaldydavo ir pieną: į indelį pripildavo pieno ir įstatydavo į jį balaną. Pienui užšalus, su ta balana iškeldavo sušalusį gabalą ir dėdavo į maišą. Taip prikrovus pilną maišą šaldyto pieno, jis buvo pakabinamas ant barako išorinės sienos, kiek galima aukščiau, kad nepasiektų šunys. Tokiu pačiu būdu buvo šaldoma mėsa, uogos. Tad barakai buvo apkabinėti įvairiausiais maišais, maišeliais, nes jokių sandėliukų nebuvo.
Vasarą pieną ir grietinę su bidonėliais nešdavo į šaltinį.
Onutė pasakoja: „Malyškinan atveždavo miltų kepyklai – vasarą traktoriai traukdavo slides – roges. Sudilus joms, nuleisdavo naujus medžius, tik priekis būdavo truputį aptašytas, kad neįsibestų. Miško buvo daug ir niekas jo netausojo“...
Gruodžiai nusipirko „baterijinę“ radiją, sugaudavo radijo bangas net iš Amerikos – tačiau labai sunku buvo girdėti – didžiulis trukdymas.
Nors vyresnieji tremtį labai pergyveno, tačiau jaunimas alsavo jaunatve: burdavosi maldoms, dainoms, šokiams, kūrė šeimas ir į Lietuvą sugrįžo naujos šeimos su ten Sibire gimusiais vaikais... Ir Onutė Gruodytė Sibire ištekėjo už Juozo Leknicko, susilaukė dukrelės Aldonos ir kartu su vyro tėvais sugrįžo ne į savo gimtinę Musteikius, o į vyro tėviškę Skapiškį.
Atgal
