Tautos mokykla
12 03. Kalba be kalbos kultūros virsta žargonu
Žodis konferencijos „Lietuvių kalba šiandien“ diskusijoje (Vilnius, 2013 09 19)
Arnoldas Piročkinas
Lietuvių kalbos šiandieninei būklei nusakyti visų pirma reikėtų neišleisti iš akių to fakto, kad po II pasaulinio karo vakarietiškos civilizacijos šalyse dominavęs bene Cicerono suformuluotas principas „Salus populi -suprema lex“ („Tautos garbė -aukščiausias įstatymas“) užleido ar baigia užleisti vietą nuostatai „Salus personae -suprema lex“. Tautai, valstybei, apskritai kolektyvui lieka tik pareiga tenkinti individo poreikius, užtikrinti jam saviraiškos sąlygas. Veikiai tie poreikiai virto įgeidžiais. Kaip ryškiausią jų pavyzdį derėtų nurodyti atvirai nesivaržantį, gėdą praradusį homoseksualų sąjūdį, kuris gresia užlieti ir Lietuvą.
Ne be hipertrofuoto asmens teisių į saviraišką poveikio Lietuvoje susidarė dvasinė būklė, kurią žymi aktorė Elvyra Žebertavičiūtė apibūdino tokia skaudžia išvada: „Dabar aštuoniolikmečiai - prarasta karta. Kadangi nebuvo kas tą Baltijos kelio ugnelę kūrena, labai trūksta ir meilės Tėvynei, atsidavimo, patriotizmo kad ir blogomis sąlygomis, bet savo krašte dirbti ir auginti vaikus“ (Respublika, 2013 09 07, p. 7).
Beatodairiškos individo saviraiškos išugdytas atsainumas dėl tautai brangių praeities dalykų keroja Lietuvos istorijos moksle, filosofijoje, literatūrologijoje. Istorikai nesidrovėdami skelbia, kad 1918 metais ir vėliau Lietuvos veikėjai buvę visai neįžvalgūs, atstūmę išganingą Juzefo Pilsudskio idėją atkurti senąją Žečpospolitą, ir kad 1923 m. Lietuva okupavusi Klaipėdos kraštą. O filosofai, filosofės puolė tretiruoti XIX a. iškiliuosius veikėjus Joną Basanavičių ir Vincą Kudirką, visą nacionalinį atgimimą.
Su perdėta asmenybės teise reikėtų sieti taip pat kurias ne kurias lietuvių kalbos mokslo ir praktikos tendencijas. Pirmiausia čia norėtųsi paminėti originaliųjų svetimvardžių, ypač asmenvardžių, diegimą lietuvių kalboje. Kada aukštą postą užimantis kalbininkas, VU Filologijos fakulteto dekanas doc. dr. Antanas Smetona pareiškia, kad originalių, nesulietuvintų pavardžių, turinčių lotyniško pagrindo abėcėlę, rašymas -„Tai pagarba asmeniui“ (Vakarų ekspresas, 2013 05 09), turime ne ką kita kaip keliaklupsčiavimą snobui individui, o kartu ir panieką savo kalbai. Tuo visiškai nepaisoma, kad, Jono Jablonskio žodžiais tariant, „Kalba yra visų didysis tautos, jos pačios pasistatytasis paminklas“ (JR, IV, p. 190).
Tas pats individo interesų primatas išreikštas mūsų konferencijoje ką tik perskaityto profesorės habil. dr. Marijos Liudvikos Drazdauskienės pranešimo teiginiu, kad „svetimų vardų transliteravimas lietuvių kalboje galėtų būti svarstomas, bet tik griežtai svarstant profesionaliai nustatyto tiksliausiai kiekvieno konkretaus vardo tarimo principą“ (pabraukta mano. – A.P.). Taigi profesorės nueinama dar toliau už doc. A. Smetoną: reikalaujama ir tiksliai išsaugoti svetimos kalbos tartį. Ar tai įmanoma? Pranešime pateikiama nemaža pavyzdžių, kada šis griežtas tikslumas pažeidžiamas, kai svetimvardžiai transliteruojami. Todėl transliteravimas esąs atmestinas principas. Tačiau į tai galima astakyti kontraargumentu: juk rastume spaudoje daugybę atvejų, kai originalia rašyba pateikiama svetimvardžių su aiškiomis klaidomis. Tad tokie klaidingi parašymai leidžia paneigti ir atmesti autentiškosios rašybos principą. Abiejų principų pažeidimo atvejai tėra ne kas kita kaip rašančiųjų nepakankamo kalbų mokėjimo padaras -menkos kalbinės kultūros padaras. Jų pasirinkimą lemia iš tikrųjų visai kiti dalykai.
Su pernelyg branginama asmens teise reikšti savo individualią pažiūrą siejasi pastarajame dešimtmetyje išryškėję ambicingi užmojai menkinti lietuvių kalbos kultūrą ir jablonskinę tradiciją. Jablonskinės kalbos kultūros principų nuvertinimas, o gal ir visiškas atmetimas varomas ir teoriškai (dr. Loretos Vaicekauskienės rašiniai „Naujajame židinyje-Aiduose“ ir kt.), ir praktiškai. Juk mūsų nepaprastai išaugusioje periodikoje, solidumu besipuikuojančiuose dienraščiuose ir savaitraščiuose iš esmės neliko vietos kalbos reikalams. Štai jau kelinti metai prekybos firma „Iki“ savo reklamoje moko mūsų žmones „mylėti“ maistą (t.y. mėselę, pienutį ir vynelį su degtinėle). Tačiau tai „meilei“ reikštis niekas nesiryžta trukdyti -net etatiniai kalbos sargai.
Ir kultūra, irkultivuoti -tos pačios šaknies žodžiai. Tad kur nėra kultivavimo, ten negali būti nė kultūros. Kalba, kaip ir žemės naudmenos, turi būti nuolat intensyviai kultivuojama. Nekultivuojamos žemės naudmenos virsta dykra, o nekultivuojama kalba -žargonu. Beje, kurie ne kurie mūsų modernistai kalbininkai ragina „turtinti“ lietuvių bendrinę kalbą žargonizmais. Kalbos kultūros menkinimas ir abejingumas jai sparčiai veda prie tokios padėties, kad kalba gali atsidurti čigonų kalbos lygyje. XIX a. aštuntajame dešimtmetyje J. Jablonskio mokytojas Marijampolės gimnazijoje lenkas Plevinskis lietuvių kalbą taip ir kvalifikavo kaip „cygański język“. Kalbos kultūra negali kada nors baigtis. Atvirkščiai, šiandien ji, kad kalba įstengtų atremti vis stiprėjantį globalizacijos poveikį, nukreiptą prieš kalbos savitumą, turi augti ir į plotį, ir į gylį. Ji privalo ir įžvalgios teorijos, ir veiksmingos praktikos. Šių dalykų kaip tik ypač pasigendame dabartiniame kalbos vyksme.
Apie lietuvių kalbą būtų galima pasakyti kur kas daugiau, negu skiriamos diskusijoje penkios ar šešios minutės. Bet tam trūksta mums, kurie dar rūpinamės kalba, laiko... Ir visuotinio, sutariamo noro...
Atgal
