Tautos mokykla
12 07. Tremtinė iš Utenos Skapiškyje: Ona Gruodytė – Leknickienė
Dr. Aldona Vasiliauskienė
Lietuvių jaunimas Sibire
Malyškino gyvenvietėje „učiastok“ buvo beveik 25 jaunuoliai: trys Sudavičiai, penki Niauros (4 mergaitės ir vaikinas), du Balaišiai, trys Nakučiai, trys Kniežai, dvi Puteikytės, trys Gruodžiai, du Vindigiai (latviai, grįžę iš tremties apsigyveno Lietuvoje), Irena Želvytė (geriausia Onutės draugė, dabar gyvena Klaipėdoje su kuria nuolat pasikalba telefonu). Tarp tremtinių buvo daug ir vokiečių šeimų. Jose nemaža mergaičių. Malyškine daugiau buvo mergaičių negu vaikinukų.
Į Malyškiną atsiųsdavo dirbti savaitei, iš Karkatajaus traktoristus su prikabinėtojais, kuriems turėjo talkinti vietinės merginos. Atsiųsdavo darbininkų ir iš kitur. Karkatajus nuo Malyškino apie 25 km., tačiau einant tiesiai per kalną galima nueiti per valandą. Tad ir iš Malyškino, ir iš Karkataujaus jaunimas ateidavo vieni pas kitus, tuo labiau, kad Karkatajuje gyveno vieni lietuviai.
Dvigubos vestuvės Sibire. Iš kairės: Onutė Gruodytė su vyru Juozu Leknicku ir Irena Želvytė su vyru Algiu Greibumi. Nuotraukos iš asmeninio Onos Leknickienės albumo ir dr. Aldonos Vasiliauskienės archyvo
Nižnyj Kačergate buvo padaryta šokių aikštelė ir jaunimas čia kas vakarą galėdavo šokti, tad daugelis ir norėjo važiuoti dirbti į Nižnyj Kačergatą. Nuo Malyškino per kalnus į Nižnyj Kačergatą ateidavo per 3–4 valandas.
Onutė prisimena, kad jos brolis Albinas su jaunimu nuėjęs į Serednią, užtruko šokiuose ir grįždamas namo nebepasivijo draugų ir pasiklydo, mat reikėjo eiti per kalną be tako. Tik po trijų dienų, eidamas pagal šaltinėlį, išėjo prie eigulio namo. Nakčiai, kad būtų šilčiau, įlįsdavo į drevę, net haliucinacijos ėmė rodytis. Komendantas paskelbė „trevogą“ aliarmą, kad pabėgo tremtinys... Šita klajonė neliko be pasekmių sveikatai – Albinas susirgo plaučių uždegimu, ilgai gydėsi ir pamažu atsigavo.
Vyresnio amžiaus žmones, atliekančius tremtį Malyškine, aplankydavo likimo draugai iš Čeremšankos, jaunimą – iš Karaktajaus. Onutė prisimena, kad vieną vasarą Balaišius aplankė gimnazijos draugai iš Lietuvos.
Leknickų namuose Skapiškyje su dukromis ir vaikaičiu. Iš kairės: Aldona Sabaliauskienė, Elvyra Leknickaitė, Ona Leknickienė ir Gediminas Leknickas
Rankdarbiai
17 val. baigus darbą, jaunimas užsiimdavo įvairia veikla. Merginos, susirinkusios viename bakare „mulinė“ siūlais siuvinėdavo staltieses, takelius, užvalkalėlius ir kitokius „mažmožius“: žiemą prie geležinės krosnies, o vasarą lauke (vasarą į lauką išnešdavo ir geležinę krosnį). Pasakodavo kas ką žinodavo, dainuodavo. Siuvinių neparduodavo, tad grįždamos į Lietuvą nemažai parsivežė. Siuvinėdavo lygiai, ukrainietės dažniausiai siuvinėdavo kryžiuku. Piešinėlius kūrė pačios: viena nuo kitos nusižiūrėdamos, savo prikurdamos. Siūlus susuktus „matkeliais“ bei lankelius siuvinėjimui pirkdavo Irkutske. Galėjo dirbti ir vakare, nes elektra barakuose šviesdavo iki 23 val., vėliau išjungdavo pastotę.
Petrė Kniežaitė – Daukšienė, o vėliau atvažiavusi Niauros marti iš pirktinės medžiagos siūdavo sukneles: vasarą perkelines kelnes, palaidines („biuskutes“). Žiemai kelnes siūdavo iš milo – lietuvaitės vatinių kelnių nenešiojo, nors šimtasiūlę nešiojo. Vasarą dėvėjo „kerzavus“ batus, žiemą – veltinius. „Tai ir neteko jaunystėje su batukais pavaikščioti“, apgailestauja Onutė. Į šokius eidavo su drobinėm baltom „tapkutėm“ (sportiniais bateliais), kurias po kiekvieno panaudojimo reikėjo švariai išplauti ir ištrinti kreida ar milteliais.
Ona Leknickienė su bičiulėmis, pedagogėmis prie parodos „Pažintis su Ukrainos kultūra“ ir arkivyskupo M. Reinio stendų. Iš kairės: Ona Leknickienė, Stasė Mažeikytė ir Irena Pavilonienė
Kartą savaitėje (dažnai reikdavo laukti ir dvi savaites) atveždavo kino filmą. Kokį filmą rodydavo, tą visi ir žiūrėdavo. „Buvo ir geresnių, ir visai niekalų“, prisimena Onute, „bet dažniausia apie karą“.
Vaikų ir jaunimo žaidimai
Tik atvežus į Sibirą, mažesni vaikai žaidė kvadratą. Paaugęs jaunimas vasarą žaisdavo tinklinį. Tinklas buvo ištempiamas vidury gatvės. Kai pritrūkdavo berniukų, pasikviesdavo Onutę.
Vaikinai mėgdavo lošti kortomis: „Vežimą“, „Durnių“ – azartiniai lošimai nebuvo paplitę. Onutė su rusiukais lošdavo šachmatais, tačiau rusai labiau mėgo domino žaidimą – jis tarp rusų buvo labai populiarus.
Malyškine Balaišiai turėjo akordeoną, rusas Makarovas – seną armoniką, tad ruselės prisiprašydavo jį pagroti. Vakarais jaunimas rinkdavosi šokiams, rengdavo sudėtinius balius, giedodavo gegužines pamaldas.
Šventės
Klausytis „mojavos“ susirinkdavo ir rusiokai, ir kaip Onutė pasakoja „Klausydavosi užsikabinę ant tvorų“. Į tremties pabaigą Malyškinan pradėjo atvažiuoti ir kunigas – žemaitis Julius Budrikis. Mišias jis aukodavo kapinėse.
Ona Lenkickienė su giminaitėmis prie Dievo tarnui M. Reiniui pastatyto koplytstulpio ir Rūpintojėlio Skapiškyje 2013 m. vasarą. Iš kairės: Janina Čeikaitė (Skrebienė), Ona Leknickienė, Genovaitė Čeikaitė (Bieliauskienė), Janina Grigaitė
Lietuvių jaunimas sveikindavo varduvininkus, pindavo jiems vainikus. Gegužės 22-oji – tapo kasmetinė susiėjimo diena. Visi prisimindavo savo išvežimo iš Lietuvos akimirkas, pasakodavo, pergyvendavo. Visų tėvai labai norėjo grįžti į Lietuvą, jauniems buvo lengviau – viskas atrodė kitaip.
Malyškine gyvenęs jaunimas buvo draugiškas. Čia buvo klubas – sueidavo šeštadienį ruseliai, šokdavo. Buvo vokiečių, atvežtų iš Pavlogio, ukrainiečių iš Lvovo, estų. Tačiau pastarieji nedraugavo su kitais tremtiniais, kalbėdavosi tarpusavyje tik estiškai, neišmoko rusų kalbos...
Onutė mėgdavo atsiskirti nuo bendraamžių ir išeiti pavaikščioti. Prisimena, kad vasarą būdavo labai daug gėlių: nuo saulės sugrįžimo kalnuose pradėdavo žydėti lelijos – jas vadino atžagarėmis, nes žiedų lapai buvo atsiraitę, augo ir morkinės spalvos lelijos. Prie barakų nebuvo mados sodinti darželius – gėlių buvo pilna laukuose, kalnų šlaituose ir to užtekdavo.
Tik nuvežus į tremtį, jaunimas, pasak Onutės, labai mėgo dainuoti, ypač nuėję į kalnus. Tik vėliau ėmė girtuokliauti. Bolšaja Rečka buvo suorganizuotas pučiamųjų orkestras, į jį buvo įtraukti ir lietuviai. Jei koks ministerijos atstovas iš Irkutsko atvykdavo skaityti paskaitos, tai Miško pramonės tarybinio ūkio direktorius būtinai pasirodydavo su savo orkestru.
Pasibaigus darbams Malyškine, daugelis išvažiavo į Nižnyj Kačergatą – ten didesnė upė ir kai pavasarį nuleidžia sniegą – ji labai pakyla. Tad, pasak Onutės, per dvi savaites reikėdavo suridenti rąstus, nes, nuslūgus vandeniui, upė „užsikimšdavo“ – rąstai nebeplaukdavo.
Malyškine buvo pradžios mokykla, kurioje mokė du mokytojai. Ją lankė ir jaunų lietuvių vaikų: Daukšos, Niaurienės marčios du vaikai, Sudavičius.
Malyškinant atvažiuodavo dirbti traktoristai iš kitų „učastkų“, prie traktoriaus būdavo ir prikabinėtojas ir dar viena mergaitė, kuriai reikėjo išvalyti, sutvarkyti kelią.
Naujos šeimos
Tarp daugelio traktoristų iš Karkatajaus į Malyškiną buvo atsiųsti trys skapiškėnai tremtiniai: Algis Greibus (netoli Skapiškio stoties, turėjo 28 ha žemės, tačiau sugrįžus į Lietuvą, itin sudėtingai atsiėmė savo žemę ir tik mišku), Romas Vilimas (iš Miškonių) ir Juozas Leknickas (iš Skapiškio miestelio Kalvarninkų gatvės). Romo Vilimo tėvą Feliksą Lietuvoje skrebai sušaudė beveik sūnaus akyse. Feliksas su sūnumi dirbo klojime, atėję skrebai išsivarė iš klojimo tėvą ir nieko nesakydami nušovė.
Traktoristai iš Karkataujaus darbo savaitės Malyškine metu buvo apgyvendinti iš sienojų pastatytuose 13-tos „liesosiekos“ barachuose – iš jo netoli į darbą. Onutė tuo metu dirbo sandėlyje, skersavo medžius
Viršininkas liepė Onai, kad ji eitų talkinti traktoristui Juozui Leknickui. Ona atsakiusi: „Nei viena neina ir aš neisiu...“ Mat jis, kai sugesdavo traktorius, tapdavo labai piktas ir bardavosi. Tačiau atsitiko taip, kad Juozas tapo Onutės vyru...
Ona Leknickienė su arkivyskupu Sigitu Tamkevičiumi SJ Ariogaloje
O Onutės geriausia draugė Irena Želvytė ištekėjo už Algio Greibaus, jos brolienės sesuo Teklė Jakumaitė – už Romo Vilimo. Taigi visi jauni vyrai skapiškėnai Malyškine surado nuotakas.
Onutė su Irena ištekėjo kartu – tą pačią dieną: 1957 m. vasario 17-ą buvo atvežtas kunigas. Tačiau ant torto buvo užrašyta „Vasario 16-oji“. Onutė sako: „Mes Sibire nebuvome tokie užguiti: Tarybų Sąjungą pajutome žymiai vėliau, kai jau grįžome į išsvajotą Lietuvą. Sibire visi buvom vienodi – taiga.... Ir tik Lietuvoje tapome priešais“. Teklė ištekėjo vasarą.
Ištekėjusi Onutė išsikėlė pas vyrą į Karkatajų, Irena – į Galausną. Ten išsikėlė ir Onutės tėvai su broliu. Brolis Albinas Gruodis 1955 metais vedęs Petrę Jakumaitę, gyveno atskirai Malyškine, vėliau persikėlė į Galausną. Ten kūrėsi gyvenvietė, buvo pastatyti barakai – nameliai dviem šeimom. Galausne Gruodžiai gyveno iki 1958 m. – iki sugrįžimo į Lietuvą.
1957 m. gegužės 29 d. gimė Onutės ir Juozo Leknickų pirmagimė – Aldona (Sabaliauskienė). 10 mėnesių ją parsivežė į Lietuvą. Baigusi tuometinį Šiaulių pedagoginį institutą, dirba Šiauliuose pradinių klasių mokytoja. Su vyru Algiu išaugino du vaikus: 1980 m. gimusią dukrą Laurą (Laurynienė) ir po metų gimusį Mindaugą. Laura, baigusi pedagogikos mokslus Klaipėdoje dėsto Šiaurės Vakarų verslo kolegijoje Šiauliuose (moko suaugusius). Lauros ir Kęstučio Laurynėnų šeima augina du vaikus: devynerių metų Marką ir pusantrų metų Elą. Antras Aldonos vaikas – 1981 m. gimęs sūnus Mindaugas. Mokėsi Šiauliuose, sukūręs šeimą (vedė Giedrę Vaišvilaitę), išvyko uždarbiauti į Airiją. Ten dabar dirba ir gyvena. Augina aštuonerių metų Sleidą ir bebaigiantį trejus metukus Keviną.
Sugrįžimas į Lietuvą
Leknickų ir Gruodžių šeimos į Lietuvą grįžo tuo pačiu traukiniu. Per savaitę pasiekė Skapiškį ir 1958 m. kovo 22 d. išlipo Skapiškio geležinkelio stotyje. Taigi Sibire Gruodžiai išbuvo beveik 10 metų (be dviejų mėnesių).
Onutės tėvai važiavo į Vilnių ir ten, sulaukę konteinerių iš Sibiro, išvyko į savo namus Musteikiuose. Sodyboje nebebuvo klojimo – jis nuverstas, klėtis – išvežta. Stovėjo tuščias, apleistas namas ir tvartas. Gruodžių namuose anksčiau buvo įsikūrusi kolūkio kontora, vėliau, jai išsikėlus, čia rodė filmus, paskui jis stovėjo tuščias.
Juozo Gruodžio likimas Lietuvoje
Vyriausias Onos ir Petro Gruodžių sūnus Juozas, baigęs Utenos vyrų gimnaziją, gerais pažymiais išlaikė stojamuosius egzaminus į Vilniaus universiteto Medicinos fakultetą, tačiau mandatinė komisija jo, tremtinio vaiko, nepriėmė. Juozo Gruodžio pasakojimas užrašytas knygoje „Matematikos aruodų turtintojai“ – Švenčionėlių kraštas. (Antanas Karmonas. Matematikos aruodų turtintojai. Utena: UAB „Utenos Indra“. 2011. P. 146–158). Šį tekstą, papildę ir patikslinę jį sesers Onutės Leknickienės pasakojimu čia ir pateiksime.
Juozas pabėgęs nuo vežimo, 1949 m. įsidarbino mokytoju. Dirbo Saldutiškio, Linkmenų, Švenčionėlių mokyklose. Dirbdamas baigė VPU Fizikos-matematikos fakultetą. Dirbant Linkmenyse mokytojas Juozas Gruodis buvo siunčiamas į kursus, grįžęs tapdavo matematikos lektoriumi rajono pedagogams. Daug metų vadovavo Švenčionių rajono matematikos mokytojų metodiniam būreliui, buvo mokinių matematikos olimpiadų ir abiturientų darbų vertinimo komisijos nariu. J. Gruodis dalyvavo profsąjunginėje ir saviveiklinėje rajono pedagogų veikloje. 1986 m. tapo vyr. mokytoju.
1962 m. vedęs Švenčionėlių lietuvių vidurinės mokyklos lituanistę Stasę Miglinaitę persikėlė į Švenčionėlius. Išaugino sūnų Alytį (gim. 1963 m.) ir dukrą Audronę (gim. 1966 m.).
Ona ir Juozas Leknickai Skapiškyje
Leknickai prieš tremtį gyveno Skapiškio miestelyje Kalvarninkų gatvėje didžiuliame senoviniame 18 m. ilgumo name: vienas namo galas 6 m., kitas – 6 m. ir priemenė – 6 m.
Namą sugrįžę tremtiniai rado labai apleistą, paramstytą sijomis. Viename namo gale (nuo gatvės pusės) gyveno Veronika Krasauskienė su trim vaikais, kitame – kamaroje Bukauskienė ir Bukauskaitė su dukra, o prie maltuvės esančiame kambarėlyje – kita Bukauskienės dukra – Emilija Baranauskienė.
Onutė sako: „Susikraustėm ant jų galvų“. Tačiau šeimininkai elgėsi draugiškai: visus apdalino iš Sibiro atsivežtom skarelėm... „Nuo sugrįžimo iki gegužės pabaigos – spraudėmės kartu, kol pavyko juos išrodyti“ – pasakoja Onutė Leknickienė.
Namas buvo labai apipelijęs. Kadangi lauke esančio rūsio durys buvo išvirtusios, tai bulves ir kitas daržoves laikė kambaryje. Nuo bulvių kambaryje susidarė pelėsiai: „Skučiau, skubiau, kol pagaliau sutvarkiau. Apipuolė blusos – dar blogiau, kaip į Sibirą nuvežus, nes čia sugrįžusių niekas nelaukė“, - kalba Onutė.
Panevėžio kapinėse, laidojant ilgametį Skapiškio kleboną kan. Povilą Varžinską. Iš kairės: Antanas Survila, Panevėžio vyskupas Jonas Kauneckas, Ona Leknickienė ir Bronė Adomavičienė
„Mums gyvenime reikėjo vis iš naujo kurtis: išvežus – tremtyje, o sugrįžus – Tėvynėje. Tačiau mes išlikome dvasiškai nesužlugdyti. Tie, kurie sovietmečiu mokėsi Lietuvoje, buvo sužlugdyti dvasiškai: nutolę nuo tikėjimo ir net dabar negali atsitiesti“ – pergyvena Onutė Leknickienė.
Kadangi buvo maža dukra, tai „Skapiškio“ kolūkio brigadininkas (pirmininkas Vladas Bieliauskas) tik retsykiais paprašydavo patalkinti kasant bulves ar su arklinėm kretamosiomis imant rugius.
1959 m. kovo 11-ąją gimė antroji dukra Elvyra, įsigijusi raštvedės specialybę gyvena Vilniuje ir dirba DnB Nord (norvegų bankas). Išaugino 1991 m. gimusį sūnų Gediminą (baigia ekonomisto studijas Mykolo Romerio universitete).
1963 m. birželio 12 d. gimė jauniausia Onutės ir Juozo Leknickų dukra Reginutė. Regina, baigusi prekybos kursus, gyvena Anykščiuose.
Jauniausiais dukrai Reginai pradėjus eiti į mokyklą Ona įsidarbino kolūkyje. Kaimynas Bronius Murka dirbo sandėlyje, tačiau sveikata jam neleido dirbti prie kuro, tad tvarkytis su kuru pavedė Onai. Ji įpildavo vairuotojams kuro ir pareidavo namo. 91 rub. atlyginimą dalindavosi per pusę. Po kurio laiko Ona perėmė visą atsarginių dalių sandėlį, trąšas ir ūkines – mažavertes prekes (patalynę, špagatą, pakinktus ir kt.), po kurio laiko pridėjo ir kombikormą. „Skapiškio“ kolūkio sandėlyje išdirbo 20 metų (iki 1990 m., pora metų dirbo jau išėjusi į pensiją).
Iš Rusijos Ona Gruodytė – Leknickienė už gerą darbą (kur siųsdavo, ten viską gerai atlikdavo), parsivežė ne vieną Garbės raštą. Skapiškyje mokytoja lituanistė Aliūtė Elena Markevičiūtė jai parašė eilėraštį:
Tremtiniai
Ant Angaros kranto sėdėjom
Veidus atgręžę į Vakarus
Saulė Uralan riedėjo,
Grimzdo į Baltijos patalus.
Ilgesio dainą dainavom –
Tėvyne mieloji, mieloji...
Kažin kas toli sudejavo,
Kažin kas širdy pakartojo.
Angara vandenis nešė,
Juodus ir šaltus gynė,
Karštą ašaros lašą
Skandino į gelmę ledinę.
Ant Angaros kranto sėdėjom,
Medžiuose vėjas jau ūžė.
Paskui į taigą išėjom
Verkti su kedrų viršūnėm.
Atėjus nepriklausomybei įstojo į širdžiai ir įsitikinimams artimiausią „Tėvynės sąjungos partiją“ (dabar tai „Tėvynės sąjunga Krikščionys demokratai), Skapiškio pirmininke buvo išrinkta buvusi mokytoja Aliutė Markevičiūtė, jos nariais tapo tremtinys Bronius Bickus, ji su vyru. 2013 metais pirmąsyk nuvažiavo į Ariogalą.
Ona Leknickienė kartu su skapiškiečiu tremtiniu Broniumi Bickumi ir kitais Kupiškio krašto tremtiniais dalyvavo 23-ame Lietuvos tremtinių, politinių kalinių ir laisvės kovų dalyvių sąskrydyje „Su Lietuva širdy“ Ariogaloje 2013 m. rugpjūčio 3 d. Taip pat Pagynėvio kaime (Ariogalos seniūnija, Raseinių rajonas) Paminklinio Kryžiaus, skirto to krašto žuvusiųjų partizanų atminimui, šventinimo iškilmės (šventino arkivyskupas Sigitas Tamkevičius SJ).
Onutė Leknickienė aktyviai dalyvauja Skapiškyje vykstančiuose renginiuose, talkina katalikiškoje veikloje.
Atgal
