Jei meilės jausmo niekad nepatyrei, Tai gal tuščiai ir gimta, ir gyventa. Šis laimės jausmas begaliniai tyras, Nes meilė mūsų amžinoji šventė.

Atrodo viskas, viskas ištuštėjo - Galva, širdis, pasaulis, kambarys ... Net ir skurdi mintis į galvą neatėjo. Tai gal aš išprotėjęs juokdarys ?

Toks nuostabus saulėlydis pro debesį. Paveikslas. Pilnas kerinčių spalvų. Tikriausiai juo pasaulis visas stebisi. Juk taip didinga, paslaptinga ir žavu.

Iš motinos įsčių atsinešiau Širdies siautulingą plakimą, Pripildytą gėrio nektaro, Saulėtekių kerinčio žaismo, Tikėjimo taurę, pripiltą

Sizifai, kam tu tas eiles rašai, Kurios lyg akmenys tik ant galvos tau byra ? Gal pažodžiui, o gal tik panašiai Kažkas įvertint bandė mano lyrą.

Atskriejęs vėjas atneša man aidą Iš tolimos vaikystės, tolimos. Ir vėl regiu aš brangų tavo aidą, Ir ranką, kur iš tolo man pamos. Atskriejęs vėjas atneša man aidą Iš tolimos vaikystės, tolimos. Ir vėl regiu aš brangų tavo aidą, Ir ranką, kur iš tolo man pamos. Atskriejęs vėjas atneša man aidą Iš tolimos vaikystės, tolimos. Ir vėl regiu aš brangų tavo aidą, Ir ranką, kur iš tolo man pamos.

Niekas neblaško.  Niekas netrukdo. Dėkime tašką. Kurkime ugnį.

Ir vėl žiedadulkėmis nubarstytas takas. Kai kam ir šienligės sukeltas čiaudulys. Kai rytą vėl ugninė saulė teka, Viltingai klausi: o kada palis ?

Visi melagiai. Arba juokdariai. Todėl net tarptautinę dieną turim. Kiek tu šunybių ar kiaulysčių pridarei ? Kiek melagienų per gyvenimą sukūrei ?

Kiek žemėj nelaimingų, Viešpatie! Kodėl? O Jobas klausė Viešpaties –

Dar pasidžiaukime Verbom, šventom Velykom, Kol leidžia uždarytiems nors šį tą. Ar žmoniškai gyvent vilties dar liko, Sukudakuos mums vištgaidis - višta.

Velykų varpai virš pavasario klonių Prikėlė gyvybes naujam atgimimui. Šventovėse glaudžias palaminti žmonės, Malda prisilietę prie Kristaus likimo.

Kankina klausimas. Bet neturiu atsakymo. Ir nežinau, kas atsakyt galėtų. Atrodo, kad visi apkurtome, apakome. Tik vegetuojame. Ir nykstame iš lėto.

Išnyksta žvėrys, paukščiai, žuvys. Žolėms ir medžiams nesaugu. Tiktai aštrus žmogaus liežuvis Kasdien kartoja: kaip smagu.   Išnyksta žvėrys, paukščiai, žuvys. Žolėms ir medžiams nesaugu. Tiktai aštrus žmogaus liežuvis Kasdien kartoja: kaip smagu. Išnyksta žvėrys, paukščiai, žuvys. Žolėms ir medžiams nesaugu. Tiktai aštrus žmogaus liežuvis Kasdien kartoja: kaip smagu.

Gyvenimas nepanašus į lyriką. Nors gražbylystėmis mes tikim per dažnai. Atrodo,  išsiskyrėme akimirkai, Bet jau nesusitiksim amžinai.

Lietus ar vėjas , bet eini važiuoji Per šlapdribą, per pūgą... Patyręs nepriteklius ir ligą... Viltis meti į skaidrią būtį, Į knygų puslapius pagavias mintis.

Iliuzija - ne vizija. Fantazija - ne planas. Darykite reviziją - Pasmaugs bacilų klanas. Iliuzija - ne vizija. Fantazija - ne planas. Darykite reviziją - Pasmaugs bacilų klanas. Iliuzija - ne vizija. Fantazija - ne planas. Darykite reviziją - Pasmaugs bacilų klanas. Iliuzija - ne vizija. Fantazija - ne planas. Darykite reviziją - Pasmaugs bacilų klanas. Iliuzija - ne vizija. Fantazija - ne planas. Darykite reviziją - Pasmaugs bacilų klanas.

Nesveikai per sveikas, Tobulai netobulas, Kogi šiandien vaikosi Pasaulinis globusas.

Minim kovą, kai Kovą už Laisvę Tauta Baigė Pergalės džiaugsmo daina. Jos Garbė, jos Gyvybė ir vėl atkurta. Ir pasauly ji vėl ne viena.

  Norėčiau tik trumpam sustoti Ir atsigręžti atgalios, Bet traukinys palieka stotį, Jau tuoj jis per laukus šuoliuos.