Poezija
03.25. BET NETURIU ATSAKYMO
Kęstutis TREČIAKAUSKAS
Kankina klausimas. Bet neturiu atsakymo.
Ir nežinau, kas atsakyt galėtų.
Atrodo, kad visi apkurtome, apakome.
Tik vegetuojame. Ir nykstame iš lėto.
Išnyksime. Liks klausimas. Neatsakytas.
Bet ar rūpės atsakymą kam rasti ?
Jau žmonės bus kiti. Ir klausimas bus kitas.
Ir jį volios, tampys. Kaip sunkų rąstą.
SKAITAU
Skaitau. Knyga tokia protinga,
Kad net sugėdintas jaučiuos.
Nes mes begėdiškai aptingę.
Tartum gyventume svečiuos.
Kai viskas gatava. Paduota.
Netrūksta nieko. Nuostabu.
Bet gal pradėkim savo kvotą -
Kiek dar gyvensim be darbų ?
Juk ne svečiai mes - šeimininkai.
Ne išlaikytinių veislės.
Vien laukt, kad duotų mums - netinka.
Nes neužkimšime skylės.
O knygoje - auksinės mintys.
Tiktai skaitykim. Bus gerai.
Neleiskim sau nusiraminti.
Praturtins mus ne aitvarai.
Mes patys galim susikurti.
Ne Rojų - Dangų. Čia .Namuos.
Net nereikės maldų ar burtų..
Blogai, jei kas ranka numos.
IŠ VAISIŲ NEGALIU PAŽINTI
Kai atveriu duris. Į tuštumą ir tylą.
Vėl ima slėgti jausmas vienumos.
Pasaulis svetimas. Ir pats savęs nemyli.
Ir Sargas Angelas sparnu nebepamos.
Pasiklysti ieškojimuose savo.
Bet kaip sugrįžt atgal - nebežinai.
Koks slibinas į veidą mums alsavo.
Lyg amžini nuodingi kaminai.
Ir šiandien trokštame nuo teršiančio jų dūmo.
Nors skelbia - jų nėra. Jie nugriauti.
Iš kur tada tiek pykčio, tiek godumo,
O išsiblaivę - amžinai girti ?
Aš negaliu pažinti jų iš vaisių.
O juk turėčiau. Bet -nebegaliu.
Kur pasiklydęs eisiu ir nueisiu
Per tyrlaukį - be gairių, be kelių ?
YRA DAUGYBĖ PRIEŽASČIŲ
Yra daugybė priežasčių kažko nekęsti.
Yra daugybė priežasčių ką nors mylėti
Bet laiko upėje jie užmaršty nuskęsta,
Net tie, kur lieka bronzoje išlieti.
Ir juos visus nuvers nuo pjedestalo.
Nes naujos kartos kuria dievą kitą.
Ir pasodina jį prie savo darbo stalo.
Taip buvo. Taip ir bus. Tuo viskas pasakyta.
NUODĖMIŲ SVĖRIMAS
Sudėjau savo nuodėmes ir darbus.
Tačiau nusvėrė nuodėmių lėkštė.
Vadinasi, visi darbai nesvarbūs.
O nuodėmės kasdien tik augs, tirštės.
Užpildys visą sąmonę ir protą.
Kai nuskandins, į erdvę išsiverš.
Kiekvieną padarys niekingą ir kuprotą.
Svarstyklių lėkštę nuodėmės nusvers.
O mes manysime, kokie geri mes esam.
Kokie teisingi ir padorūs mes.
Nors vien šlykščius šėtono darbus tęsiam,
Kol sielą prarastą į Pragarą numes.
Neklyskime. Jis ne kitam pasauly.
Jis žemėje. Čia pat. Visai šalia.
Niekšybė vardas jo. Pavydas. Ir apgaulė.
Su beprotystės neapykanta gilia.
Tik me nematom jo. Neatpažįstam.
Nes tamsoje gyventi patogiau.
Saldu juk krūtį Bestijos pažįsti.
Užgert krauju, nuodais. O ko daugiau ?
Neįsižeiskite. Nors nepatiktų baisiai.
Įsižeidimas sielos nenuplaus.
Visiems patinka jų nuodingi vaisiai.
Nėra tarp mūsų - nei teisingo, nei kuklaus.
