Poezija
03.22. ŽOLĖMS IR MEDŽIAMS NESAUGU
Kęstutis TREČIAKAUSKAS
Išnyksta žvėrys, paukščiai, žuvys.
Žolėms ir medžiams nesaugu.
Tiktai aštrus žmogaus liežuvis
Kasdien kartoja: kaip smagu.
Greit asfaltuosim ąžuolyną.
Ir jūrą išdžiovinsim tuoj.
Gamta kvaila. Ji net nežino,
Koks stresas laukia jos rytoj.
DVI PUSĖS
Dvi pusės. Dvi nebūna teisios.
Tačiau kuri teisi, tu nežinai.
Bet jeigu tik į ginčą įsileisi,
Tu per trumpai pasauly gyvenai.
Gal nori jos abi tave apkvailint.
Ir tiesą ginanti - tik netiesos dalis ?
Kas patikės išvertusiaisiais kailį,
Neabejokit - visada suklys.
Yra net pareigos - apgaudinėti.
Ir Melo akademija padės.
O jei kvalifikuotai mus apgauti knieti,
Tai niekas jokio melo negirdės.
Bus kuo gudriau ir kuo gudriau sudėta
Į aukso dėžę Netiesos nuodai.
Jei tau atrodys tikra, negirdėta,
Tu jau ne protą - laisvę praradai.
LYG VISAI NEBŪTA
Atsakyk, klajūne vėjau,
Ko tada norėjau.
Ar jaunystėje mylėjau,
Ar tiktai žavėjaus.
Visos dailios, visos gražios.
Kurgi ta manoji ?
Gal tik sapnas, tik miražas,
O ne mylimoji.
Ir pradingo, ir nuėjo.
Lyg visai nebūta.
Ak, neklausk klajūno vėjo.
Buvo, žalia rūta.
TAIP VELNIONIŠKAI NORISI
Taip velnioniškai norisi staugti.
Noris kaukti tiesiog prieš mėnulį.
Tik neskubinkit, prašom palaukti,
Kol pastaugsiu, garbusis ponuli.
Jei pačiam tokio noro nekyla,
Dar nereiškia, kad tamsta ne vilkas.
Gal ir tamsta slapta palei šilą
Tikrą kailį esi nusivilkęs.
Ir įlindęs į žmogišką odą,
Saldžiabalsiškai vograuji šičia.
Nesistenk, man vis viena atrodo,
Kad ant snukio kas tu parašyta.
IR MES - NEGRĮŽĘ
Kai audrina jaunų dienų prisiminimai,
Tai užmarštis klastūnė stengias juos ištrint.
Ir širdį mausti keistas jausmas ima,
Kad ji lyg paukštė stengiasi išskrist.
Tenai, kur žavesys vaikystės tako,
Rasotas rytas, pirmas bučinys ...
Kur pirmą kartą nusivilti teko
Ir laistyt ašarom ištroškusias šaknis.
Akordai nesuderinto fortepijono.
Pageltęs dramblio kaulas prakilnus.
Ir mes - negrįžę iš ilgų kelionių.
Parodę tik švitruojančias kulnis.
