Poezija
03.29. Prisikėlimas
Rita Bijeikytė – GATAUTĖ
Kiek žemėj nelaimingų, Viešpatie!
Kodėl?
O Jobas klausė
Viešpaties –
Kodėl iš įsčių
Dar išėjęs nepražuvau?
Klausiu vėl.
Kentėjimuose drąsą atrandu
Ir esmę.
Tariuosi su Dievu
Dieną, naktį.
Šešėliuose įžiūriu šviesą –
Sugrįžta rytas.
Skleidžias pirmas žiedas
Suvargusioj širdy –
Prisikėlimas.
Feniksas
Eini ...
O gal atrodo?
Keliais nubraižytais, žemėtais
Žole šliauži,
O lietus žliaupia ir vėjas
Drebina lyg skruzdę kelyje.
Čia žemėje skaistyklą praeini
Ir, dėkojimu priėmęs
atvirą smerkimą,
Beldies į žemę praradimų.
Eini,
O gal atrodo?
Iš tiesų skrendi!
Kaip paukštis Feniksas
Viršukalnėn pakilęs,
Žemėj duodi vaisių.
Laimė
Tai šansas kiekvieną dieną,
Nebūtinai gyvenimo saulėlydy
ar priešaušry.
Vartai atverti į rūmus Išminties ─
Mokais gyventi, kitą jauti kaip save,
Dėkoji už šansą...
Nuoskaudas pamiršęs,
Džiaugsmus, šviesius darbus dalini,
Dangaus akis regi:
Neieškodamas atrandi,
Atidavęs lieki amžinai turtingas.
Dangus ir žemė
Semiu iš šulinio žvaigždes,
O jų vis nemažėja.
Virš galvos atviras dangus
Regiu, jas beria, sėja.
Semiu, semiu ir man atrodo,
Kad aukštumos ir žemumos susilieja
Ir žiedų spalvos ...
Prie šulinio palinkus obelėlė
Man kužda: Kai Meilė sieloje užauga,
Dangus ir žvaigždės buveinę
Žemėj randa.
Dovana
Padovanojo storą ožką man
Iš keramikos
Su ragais atgal atverstais.
Už tai, kad ėjau, nesustojau
Gyvenimo perkūnijų
Pabjūrusiais keliais.
Bažnyčioj
Gal nebemokam Dievo liudyti
žmonėms,
O gal jiems Jo jau nebereika?
Jei aukso gabalą
Pasiūlytum,
Nedelsdami paimtų!
Nuliūdęs mąstė garsiai
Dievo tarnas.
Tikėjimas kur kas daugiau
Už auksą.
Gyventi !
Per atvirą širdį į atvirą jūrą
Teka upeliais skausmo diena.
Kas sustabdys kenčiančio gėlą,
Nesijausti vieniša, liūdna?
Per vieną širdį į visą tautą,
Iš lūpų į lūpas Geroji žinia
Neša paguodą, tikėjimo šviesą,
Gyvenimo viltį dienų vainike.
Tau devyniolika, o kažkam tik – septyniasdešimt,
Kiekvienas Dievui begalo brangus.
Suklupęs prieš kryžių, vėl kelias laimingas,
Skausmo jūrą perbridęs, išlieka ramus.
Velykų rytą
Šventą Velykų rytą
Erdvė prisodrinta laukimo
Per nuotolius, per maldą, per auką
Tarp čia ir ten pravėrė sieloje duris,
Devyniom spynom užrakintas,
Berželiais nusagstė visas kertes
Ir pažadino Meilę?
Ji siamiškai žalias akis atmerkė
Ir giesmei rytmetinei
Prasivėrė du rausvi žiedeliai.
Filantropė – Velykų bobutė
Kas ta Velykų bobutė?
Velykų rytą paklausė Jurgutis.
Atsibudęs anksčiau laiko,
Pastryksėjęs lyg kiškutis.
Tėtis mąstė gan ilgai,
Pagaliau atsakė:
Motinos paklauski!
Tradicija lyg botagėlis
Į praeitį gražino
Istorija tarp žmonių plito
Apie gražuolę Velykų fėją.
Miškingo šlaito kaime
Graži našlė gyveno.
Išmintinga ir daili
Tik nelaiminga, dievaži,
Net per šventes jautės viena.
Bet kartą... prieš šventas Velykas
Pridažė ji kiaušinių daug.
Visi netilpo net į rėtį,
Teko juos į krepšį dėti.
O paskui ...
Nusipraususi ir apsirėdžiusi
Pasikinkė ilgaausius,
Išskubėjo pas vaikus –
vargingus ir liūdnus.
Kam šypseną dalino,
Kam po margutį,
O žinia per kaimą skriejo
Apie gerąją Velykų feją.
Moralas būtų toks:
Niekad nenuleiski rankų.
Kitam pagelbėjant
Ir save gelbsti.
Šventų Velykų ženklai
Velykų medyje margučiai kybo,
Berželio lapų, švelnių žilvičių apgaubti.
Žaliasis samanų kalnelis rymo,
Akmuo didžiulis po medžiu ...
Tai simboliai − ženklai tradicijos šventų Velykų.
Štai mokytoja klausia:
Kas yra Šventos Velykos?
Tai − Kristaus prisikėlimas po mirties,-
Marytė tarė.
Jis nuridenęs akmenį nuo kapo,
Prisikėlė naujai gyventi, - dar pridūrė Gintarė.
Taip, - mokytoja tęsė -
Viskas žemėj laikina,
Tik simboliai - ženklai išlieka,
It veidrodis apšviečia
Ir pėdsakus giliai palieka.
Akmuo, margutis, zuikis,
Paukštelis, sraigė, drugelis –
Šventų Velykų simboliai!
Vaikams lyg saulė mokytoja klasėj
Spindulius šviesos pažėrė:
Kailinėlius zuikutis kasmet keičia,
Kaip Jėzus Velykų rytą pakeitė save,
Gyventi naujai nusprendęs,
Taip sraigė išlenda iš savo kiauto,
Drugelis − iš kokono,
Paukščiukas iš kiaušinio –
Nauja gyvybė gimsta.
Su saule kelkimės Šventų Velykų rytą,
Šaltu vandeniu nusiprauskim,
Rūbus švarius paimkim,
Ir paskubėkim − varpai jau gaudžia –
Visus į Šventovę eiti kviečia.
Atgal
