Poezija
03.16. Vydūnui
Rita Bijeikytė - Gatautė
Lietus ar vėjas , bet eini važiuoji
Per šlapdribą, per pūgą...
Patyręs nepriteklius ir ligą...
Viltis meti į skaidrią būtį,
Į knygų puslapius pagavias mintis.
Eini, važiuoji ir pėdsakus palieki,
Tavo žvarbus gyvenimas įgauna naują prasmę, rimtį...
Kai su tavim drauge mes einame, važiuojame,
Nebaisūs vėjai, plikšala, lietus.
Eikim
Paukštis, staiga pajutęs vanagą,
Klykia iš tolių aplinkui visiems.
Braška medžių šerdys ir šakos
Per audrą paklaikusią ginasi.
Gina save vabalėlis mažiausias,
Jūra trūnėsius išmeta į krantą.
Nejaugi, žmogau, tavo balsas
Liks kurčias tarp brolių šį kartą?
Nejaugi, mes gimėm, kad vėl išeiti,
Užmiršus giliausius jausmus, troškimus?
Per ryšį su meile, per maldą, eikim,
Kas Dievui brangiausia ir teikia jėgų.
Atgal
