Poezija
04.04. VALANDA PO VIDURNAKČIO
Kęstutis TREČIAKAUSKAS
Niekas neblaško.
Niekas netrukdo.
Dėkime tašką.
Kurkime ugnį.
Laikrodžiai eina.
Laikas - sustoja.
Už kokią kainą
Žmogų aukoja ?
Ko viskas verta ?
O gal neverta ?
Praranda vertę
Ne pirmą kartą.
Sėlina sutemos.
Viską užgožia.
Žvakės nebūtinos.
Pamirškim grožį.
Pamirškim šviesą.
Žvelkim į tamsą.
Jausmai atvėsę
Lyg šunys amsi.
Bet kol nekanda,
Galim kentėti.
Grįžkim į bandą.
Mes - nugalėti.
TADA JIE LŪKURIAVO
Nėra kriterijaus. Moralės mato vieno.
Ne genai. Įtaka ir pinigai.
Net jei sugedęs kraujas teka venom,
Apgins partinės mafijos draugai.
Nereikia net archyvuose kapstyti.
Tartum ant delno jų darbai juodi.
Nebūti žygdarbiai bus auksu išrašyti.
Jau šiandien tas fanfaras tu girdi.
Tada jie lūkuriavo. Bet dabar prie lovio
Jie jau pirmi. Prie jovalo pirmi.
Bet kai tauta jų žodžiais pasikliovė,
Jie prieštaraujančius išdegins ugnimi.
Jau šiandien skelbiasi, kad laisvę iškovojo.
Jie iš istorijos ištrins visus vardus.
Prikals į galvą netikrų pavojų,
Rengs savo garbei šlovint paradus.
TIK MEDŽIAI
O kaimas vis nyksta. Neliko gaidžių.
Ir šuo šalia vartų nelaukia.
Supuvo net kryžius. Kodėl taip geidžiu
Matyt gimtą trobą, ne lauką.
Juk metai užpustė takus ir kelius.
Tik medžiai iškilo į aukštį.
Ar jie prisimins mūsų sodus žalius ?
Mane, nesugrįžusį paukštį ?
PAMĄSTYKIM
Ir šiandien tyliai pasėdėkim, pamąstykim.
Ne visad žodis atveria kelius.
Juk apsirikome, suklydom jau ne sykį.
Tegul mintis už žodžio neužklius.
Laisvai tegul ji sąmonėj nušvinta.
Kaip meteoras skliauto pakrašty.
Ne žodžiais. Ne grandinėm surakinta.
O kaip veiksmai. Kaip polėkiai karšti.
Įprasminta mintis pavirs tikrove.
Didžiais darbais idėjų ateities.
Kas ja tikėjo-kūrė, o ne griovė.
Tad susitelkime. Ir dirbkim. Iš peties.
KEIKSMAS
Tik nusikeikiau. Nesusilaikiau.
Tas vienas žodis iš burnos išsprūdo.
Aptemo viskas. Tapo dar klaikiau.
Ir aš staiga tapau šlykščiausio būdo.
Aplinkui demonų susispietė būrys.
Sukilo įniršis, pagieža, beprotybė.
Pašokau ir bandžiau atvert duris,
Bet jie jas laikė žvėriškai įkibę.
Kaip gelbėtis ? Ir kas dabar padės ?
Nejau tas vienas keiksmas žūtį žada ?
Šaukiu: daugiau to niekas negirdės !
Ir keista - atima kažkas man žadą.
Bandau kalbėt, bet žiopčioju tiktai.
Kaip žvejo išmesta žuvis į krantą.
Ir akmenų kruša pabira iš aukštai.
O mano gestų niekas nesupranta ...
