Poezija
04.05. PIRMOJI MEILĖ
Kęstutis TREČIAKAUSKAS
Atskriejęs vėjas atneša man aidą
Iš tolimos vaikystės, tolimos.
Ir vėl regiu aš brangų tavo aidą,
Ir ranką, kur iš tolo man pamos.
Ir rodos laikas leidžia vėl sugrįžti
Į tą auksinę dieną praeities,
Kai pabučiuot tave pritrūkęs ryžto,
Ir tavo meilei netekau vilties.
O greit likimas mus abu išskyrė.
Ir niekada nesuvedė keliai.
Bet pirmą meilės jausmą tau patyręs,
Lig šiol nešioju jį širdy giliai.
Todėl ir savo išrinktą mylėjau.
Lyg savo pirmą meilę - amžinai.
Nors tu žinoti šito negalėjai.
Ir ligi šiolei šito nežinai.
Tačiau kai vėjas atneša man aidą
Iš tų dienų vaikystės tolimos,
Dėkoju tau, kad man patirti leidai
Tą šventą jausmą meilės amžinos.
GAMTOS NAIKINTOJŲ SVAJONĖ
Idealu, kol buvo bakužėlės
Ir mėlynavo lyg dangus linai.
Dabar visur per daug miškų prižėlė.
Iškirst. Išpjaut. Nedelsiant. Ir plynai.
Tik horizontą tie miškai užstoja.
Per juos nematome tėvynės ateities.
Tik atsilikėliai už tuos miškus kovoja.
Bet nieko. Kojas greit ir jie išties.
Tada viens-du, ir mišką nušienausim.
Ir bus šviesi be miško Lietuva.
O mes kam nors kitam pasitarnausim.
Ot, bliamba, net neišneša galva.
Gal imsimės upes ištiesint? Arba jūrą
Kanalais ligi Vilniaus atvaryt?
Na, nieko, jeigu gerą planą turim,
Tai įgyvendinti galėsime jau ryt.
Juk "įsisavint" pinigus išmokom.
(Prisimenat tą "pliažą" miesto vidury ?)
Mes jau patyrę. Mes jau ne pirmokai.
Pasiūlyk "verslo planą", jei turi.
NET NORAS NEBEKYLA
Jau net šaipytis noras nebekyla.
Tik verkti. Ligi kraujo graužt pirštus.
Vis tampaliojame tą tūkstantmečio bylą,
Dėliojam pažymas, nešiojame raštus.
Bet niekas nejuda. Nė velnio. Nė iš vietos.
Nėra kaltų. Visai nėra kaltų.
Kiek milijonų pavogė pilietis ?
Nekaltas. Tai gal , tamsta, kaltas tu ?
Na, taip. Ėjai juk kartą "per raudoną".
Tai kas, kad gatvėj tuščia kaip kapuos.
Už tai tu valdišką kramtysi duoną.
Arba visai tau galvą nukapos.
Nusikaltai. Tai teks ir atsakyti.
Istatymas visiems. Tu patylėk.
Kur milijonai ? Ten - visai kas kita.
O tau bus šakės, tu pas advokatą lėk.
Atgal
