Poezija
04.28. SAULĖLYDIS
Kęstutis TREČIAKAUSKAS
Toks nuostabus saulėlydis pro debesį.
Paveikslas. Pilnas kerinčių spalvų.
Tikriausiai juo pasaulis visas stebisi.
Juk taip didinga, paslaptinga ir žavu.
Ir nejučia pagaunu keistą mintį -
Kodėl lig šiolei laukdavau aušros ?
Mąstau. Ir negaliu nusiraminti -
Tai ne pradžia. Tai pabaiga paros...
Diena išeina. Naktį pasitinka.
O jeigu saulė jau nepatekės ?
Nors gaubia sutemos, liūdėt netinka.
Nuo šiol širdis jomis pasitikės.
Auksinis vakaras. Ramybės pakylėtas.
Lyg išėjimas. Kur vieni sapnai.
Gyvenimo saulėlydis. Ir žingsnis lėtas.
O gal tu jį, gal jau nugyvenai ?
ACHILO KULNAS
Achilo kulno neišgydys joks chirurgas.
Silpna vieta neturi išimčių.
Tiktai suvokim tai. Ir nebekelkim turgaus.
Kitaip sulauksim dar daugiau kančių.
Nėra nė vieno atsparaus silpnybei.
Narkotikai. Ar seksas. Pinigai ...
Kiekvienas ant ko nors, deja, užkibo.
Jei rasit šventą - mes nebe draugai
Šėtonas tiktai Kristaus nesugundė.
Tai Evangelijos paliudyta tiesa.
O žmogui nuodėmę įbrunka per sekundę.
Achilo kulną gydo dausose.
Bet tai ne Evangelijos tiesa. Tai mitas.
Humaniška tikėjimo prasmė.
Silpnybė daug tvirtesnė nei granitas.
Tokia žmogaus ir prigimties dermė.
KIEKVIENAS SAVO LIZDĄ TURI
Kiekvienas paukštis savo lizdą turi.
Žvėrelis - olą, guolį. Tai gamta.
Kodėl žmogus nesąmonę sukūrė ?
Nejaugi jo žūtis jau nulemta ?
Nereikia vėzdo virš šeimos iškelti.
Nebus šeimos - neliks ir jos namų.
Kodėl į galvą bandoma įkalti,
Kad tiktai ją sugriovus, bus ramu ?
Gal kaip gegutės tikimės perėti ?
O gal mėgintuvėly gims vaikai ?
Ar mes suprantame - ko norime norėti ?
O gal tai tik beprotiški laikai ?
KO LAUKTI ?
Kas dieną laukiame ko nors. Gal draugo ?
Gal giminės ? Gal laikraščio ? Gal laiško ?
Atrodo, kad laukimas viltį saugo,
Kol vieną dieną tampa nebeaišku.
Ko laukti?Jei ko laukti nebelieka.
Nei artimų, nei pašto, nei skambučio ...
Atrodo, laikrodis, ir tas jau atsilieka.
Ir aš. Lyg užmirštas, nereikalingas būčiau...
NESĖDĖK !
Bėga laikas kaip padūkęs,
Bet nesisuka galva.
Visad padeda puodukas
Su garuojančia kava.
Tiktai persistengt neverta.
Saikas mums ir čia padės.
Tik blogai, kai žmonės verkia,
Nepakilę nuo kėdės.
Ne kava žvalumo duoda -
Džiaukis, dirbk ir daug judėk
Net išgėręs visą puodą,
Būtum liurbis. Nesėdėk !
SAVIKRITIKA
Visų gana lengvai atsikračiau.
Bet pats savęs vis negaliu atsikratyti.
Nors čia didžiausią grėsmę pamačiau.
Jos masto negali net apsakyti.
Juk nepataisomas kvailys esu.
Užuot sau krovęs kapitalą, vis kovoju.
Už tiesą. Kam ji reikalinga iš tiesų ?
Apie save visai nepagalvoju.
Visi kiti juk gudresni tikrai.
Pirmi prie lovio, pareigų ir iždo.
Jie rėkia mums: gyvenkite dorai.
Nevokite. Neterškit savo lizdo.
Ir vagia. Grobsto. Netgi iš burnos
Ištraukti bando paskutinį kąsnį.
Nors neplušėjo. Ir nedirbo nė dienos.
Tai kurgi kvailį rast už mus didesnį ?
Atgal
