VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

Poezija

04.14. SIZIFAS

Kęstutis TREČIAKAUSKAS

 

Sizifai, kam tu tas eiles rašai,

Kurios lyg akmenys tik ant galvos tau byra ?

Gal pažodžiui, o gal tik panašiai

Kažkas įvertint bandė mano lyrą.

 

Neatsakiau. Tik plunksną į rankas

Paėmęs vėl ėmiau tuos akmenis ridenti.

O gal tas mano pastangas menkas 

Kas nors supras ? Gal jos padės gyventi ?

 

Visi juk stengiasi. Negaili pastangų.

Nors visos jos dažniausiai būna veltui.

Bet ar sustot galėtume ? Vargu.

O gal tai noras nuotaikai pakelti ?

 

Gal viskas skirta ne kitiems. Tik sau.

Nejau ir aš tam luomui priklausau ?

 

SENIAI REIKĖJO PASAKYTI

 

Seniai - šis žodis reiškia  tiktai laiką.

Senai atrodantis - tai reiškia senas.

Kodėl daug kas šių žodžių prasmę kraipo ,

Nors jau seniai, o ne senai gyvena.

 

Ir "metai tam atgal" - kodėl ne "prieš metus" ?

Kam sakom "vietoj to "? "Užuot" pamiršom ?

Kol žodžiais spardom į savus vartus,

Save skandinsime ir neišplauksime į viršų.

 

TIK NEPAMIRŠKITE VARDŲ

 

Svarbiau ne datos. Jos dažnai klaidina.

Vardai ir įvykiai už jas daug svarbesni.

Sunkias istorijos mįsles įminęs,

Tu jų esme, ne datom gyveni.

 

Tad nepamirškime vardų. Kas žuvo už tėvynę.

Kas kūrė ją. Aukojos labui jos.

Kas ją nuo pražūties, nuo sunaikinimo apgynė.

Paliko mums, nepiršdami naujos.

 

Viena vienintelė, kur skamba gimtas žodis.

Viena vienintelė, kur jos vardai šventi.

Tik čia Aušrinė kelią mums parodys.

Net kai suklystame, jinai mums pakanti.

 

AR GALIM DAR SUGRĮŽTI

 

Mes taip toli nuklydome. Ar galim dar sugrįžti ?

Ir ar atrasim kelią atgalios ?

Kur dingo mūsų polėkis ? Kur dingo mūsų ryžtas ?

Nejaugi žodis jau nebegalios ?

 

Išnyks juk tie, kur pragaištyn mus vedė.

Tik nesakykite, kad jie vieni kalti.

O tunelio gale šviesos neradę,

Ar bent suprasim - buvom apgauti.

 

NE LAIKU

 

Ar galime vadint žmogum ir motina,

Jei vaiko nebėra. Dėl jos kaltės.

Tai nesuvokiama. Baisu. Nedovanotina.

O Viešpatie, nejau nėra vilties ?

 

Išsaugot kūdikio nekaltą sielą.

Išplėšt gyvybę iš mirties nagų.

Nejau dar iš nakties neprisikėlę,

Jai net gyvybei gimti nesaugu ?

 

Užtenka vien tuščiai liežuviais malti.

Įžiebkim tikrą šviesą širdyse.

Visi atsakome, visi už šitą kaltę.

Nėra dviejų. Yra viena tiesa.

 

Juk mokame globot šuniuką, katę.

Kodėl nematom žūstančių vaikų ?

Tai mes kalti, kad prie mirčių pripratę.

Kodėl pamatome tai visad ne laiku ?

 

PRIEŠ EGZEKUCIJĄ

 
Tu nori pataisyt pasaulį margą ?
Atlikt klaidingo teksto korektūrą ?
Kam užsikrovei ant pečių tą vargą -
Jis jokios perspektyvos nebeturi.
 
Gali nors sprogt pusiau, tiesiog numirti.
Ne tiktai sistema tavęs neklauso.
Visi seniai jau pasiųsti į pirtį,
Palikę priešpirty ir smegenis, ir ausį.
 
Prieš egzekuciją švaručiai, numazgoti,
Paklusnūs avinai sustos į eilę.
Tuoj mėsininkas galvas ims kapoti.
Juk niekam, niekam avinų negaila.
 
GYVENIMAS TOKS DAIKTIŠKAS
 
Dievų daugybė. Bet tik vienas tikras.
Kaip ir Tėvynė. Kaip Mama. Vaikai.
Bet mes nebijome nei piršto jo, nei rykštės.
Dabar juk netikėjimo laikai.
 
Tiek metų kalė mums į galvą melą.
Tad tikim ne tiesa, o tuo melu.
Užkėlėm jį ant aukšto pjedestalo.
Ir degtine aplaistėm, ir alum.
 
Gyvenimas toks daiktiškas, besielis.
Visai nerūpi, kas po to, tenai.
Paliksi jį padūkęs ir pašėlęs,
Svarbiausia juk, kad sau pagyvenai.
 
Tiesa, yra kas idealais tiki.
Kam rūpi dabartis ir ateitis.
O tu sau gerk. Rūkyk. Ir neskaityki.
Kai pakratysi kojas, bus naktis.
 
SAPNŲ PASAULIS
 
Tikėjau, kad sapnais vaizduotė žaidžia.
Tačiau daugiau tikėt tuo negaliu.
Sapnų gelmė tikėti tuo neleidžia
Po jų apmąstymų ir įžvalgų gilių.
 
Sapnų pasaulis tikras. Kaip ir šitas.
Beribis. Su kvapais, su spalvomis.
Iš kur ateina jis - nelauktas, neprašytas ?
Gal tai Apvaizda kalba su mumis ?
 
Gal nori mums ką nors primint ? Įspėti ?
Arba parodyti kas bus ? Ar buvo jau ?
Lėkšta teorija nebegaliu tikėti.
Mąstau - kas aš ? Iš kur aš atėjau ?
 
JŲ POZICIJA
 
Pozicija jų vienoda.
Tikriausiai teko girdėti ?
Sukūrė mirtiną nuodą,
Bet rėkia: kuo mes čia dėti ?
 
Visur, kur jie "darė tvarką",
Praradę žmogaus orumą,
Ir šiandien gyvieji verkia,
Ar bailiai dairos iš krūmo.
 
Pasaulis jau daug prityręs.
Bet tokio dar neregėjo.
Tas noras paverst jį tyrais
Jau pasiekė apogėjų.
 
Bet taip suvyniota į vatą,
Kad daug dar jų pasekėjų,
Šlovinančių automatą.
O gal to kažkam reikėjo ?!
 
Dabar ne tvanu mus baudžia.
Ir ne Sodoma Gomora.
Bet turim patirtį skaudžią -
Numirt už Šėtono norą.
 
MONADA
 
Juk monada - tai kvintesencija Būties.
Dvi pusės. Dvi. Tačiau abi vienodos.
Viena juoda, kita balta. Jauties
Lengvai įveikęs šį slaptingą kodą ?
 
Apsirinki. Pažvelk į du taškus.
Bet vienyje dviejų spalvų nebūna.
Net jeigu vaizdas šis akivaizdžiai ryškus, 
Kad net galėtum kopti į tribūną.
 
Ir skelbt iš ten neegzistuojančias tiesas.
Sustok. Iš balto viskas juoda tampa.
O juoda irgi primena šviesas.
Bet esmę ne visiems suprasti tenka.
 
Viena spalva. Balta ji ar juoda.
Ji tapati. Ji visada vienoda.
Nesuvokimas - tik būties klaida.
Bet ji mums ir pasirinkimą duoda.
 
LAISVI GANYTIS PALEISTI
 
Mes žinom tai, ko manom, kad nežinom.
O be tikėjimo nėra kelių tiesos.
Tad džiaukimės, jei klaidą pripažinom.
Mes jau laisvi. Kiti dar tik vėpsos.
 
Kiekvienas pats save atrasti turi.
Tai ne kitų. Tai mūsų pareiga.
Nes Protas, tas, kur mus visus sukūrė
Nebesiims mus perauklėt jėga.
 
Laisvi ganytis paleisti į žemę,
Mes patys susikūrėm grandines.
Visi vergai kvailumą visad remia.
Todėl su jais ir stumiame dienas.
 
Tačiau baisiausia - protas užrakintas.
Į dėžę, ar makaulę - nesvarbu.
Nelaisvė valdo mus. Jinai nekinta.
Nes regisi maištaut - nepagarbu.
Atgal