1990 metais sausio20 d.atkurta Lietuvos - Suomijos draugija, kurios pirmininku išrinktas doc. Stasys Skrodenis. Laikraščio „Suomija“ pirmasis numeris išėjo 1991-ųjų gruodžio pradžioje, tiesiai iš spaustuvės jis pristatytas į tuometinį „Draugystės“ viešbutį, kur buvo minima Suomijos nepriklausomybės šventė (iki Suomijos ambasados Lietuvoje atidarymo šiame viešbutyje gyveno ir pirmasis Suomijos ambasadorius  Lietuvai Taisto Tolvanen.). Taigi, šiemet sukanka 20 metų nuo Lietuvos ir Suomijos diplomatinių santykių atkūrimo ir laikraščio „Suomija“ pirmojo numerio pasirodymo.

Šiemet UNESCO kalendorius mini M. K. Čiurlionio mirties 100-ąsias metines. Vienas iš tam skirtų renginių – Kamerinės muzikos koncertų ciklas Vilniaus paveikslų galerijoje (buvusiuose Chodkevičių rūmuose). Šio ciklo rengėjai – viešoji įstaiga „Cantus firmus“. Antradienį ten įvyko naujos muzikinės-literatūrinės kompozicijos „Lėk, sakale!“ premjera. Vakare skambėjo lietuvių instrumentinės muzikos klasika: mūsų genijaus, dailininko ir kompoitoriaus M.K. Čiurlionio keturi preliudai: a-moll, b-moll, d-moll ir H-dur, noktiurnas cis-moll ir vienas paskyrimas, dedikuotas Marijai Moravskai. Juos atliko pianistė, tarptautinių konkursų laureatė Virginija Unguraitytė.

Pirmą kartą su legendiniu Širviu susitikome apie 1960 metus. Supažindino Andriuškevičius, jau spausdinęs savo eiles „Moksleivyje“, kas reiškė garsųjį respublikinės spaudos barjero peržengimą. Poetas vilkėjo žalią berankovį kariškio apsiaustą ir buvo tada dar visiškai jaunas vyras. Netoli „Vojentorgo“ Pylimo gatvėje (tada „Komjaunimo“), nedidelėje užeigoje. Pasakė: „Geri vaikinai“ ir, palikęs ant stalo neištuštintą raudonojo vyno butelį, išėjo.

…Valdžia gerai numatė, kad Lietuvos polonizacija duoda imperijai labai apverktinus rezultatus. Ji pastebėjo, kad visos aktyvesnės ir sąmoningiausios lenkų jėgos, kylančios prieš juos, yra daugiausiai kilusios iš Lietuvos žemės. Imtasi tad, senos politikos - "Divide et impera" (skaldyti ir valdyti) - Lietuvos kultūrinis likimas gal būt turėjo būti atpalaiduotas nuo bet kurios lenkiškos įtakos. Tam tikslui caro valdžios numatoma: 1. "Su saiku" prisiauginti lietuviškosios inteligentijos, bet tuo pačiu laiku sudaryti sąlygas jai surusinti. 2. Separatistinį Lietuvos nusistatymą, pasireiškusį dar 1401, 1413, 1499 ir 1569 m. atgaivinti ir sustiprinti. Uždraudus Lietuvai 1865 m. spausdinti tekstus lotynų raidėmis ir įvedus rusiškąsias raides, valdžia galvojo iš vienos pusės sutrukdyti atbundančios tautos siekimus, gi iš kitos - greičiau surusinti kraštą ...

Meno usnys, o apie Sigito Gedos likimo Dievą geriau nė negalvoti. Jo miręs paveikslas kaip ir akademinė kėdė tuščias ir kaip prakeiktas, bet kas bijo po jo į tokią sėstis ir užimti štai šią padėtį. Gastonas Leroux į rokais kėdes nesodintų nei knygnešių. Kokia nors opera pasivaidentų. Tokios neįsivaizduojamos vien Gedos knygų tirados ir griūtys, o juo labiau piramidės kelia baimę Vilniaus senamiestyje.

Vytautą Žemkalnį mes žinome kaip žymų architektą, inžinierių, vieną iš Valstybinės filharmonijos kūrėjų, žinome kaip karį, dalyvavusį daugelyje Nepriklausomybės karų mūšių. Ne visi jį žinome kaip rašytoją, rašiusį mums apie tai, kas kiekvienam lietuviui yra svarbu žinoti. Šį kartą pateikiu tik kai kurias ištraukas iš jo monografijos apie Vincą Kudirką. Rašinys yra nemažos apimties ir susideda iš keturiolikos skyrelių. Manau, kad tai padės geriau pažinti mums brangų Vincą Kudirką.

Panevėžio vyskupas Jonas Kauneckas Klaipėdos universiteto freskų salėje kalbėjo: „Pritariu, iš širdies pritariu, kad dabar svarbiau kalbėti ne apie kun. J. Katelės laikus, o apie mūsų laikus. Ypatingai mūsų laikams reikia kun. J. Katelės dvasios, jo ugnies“.

Iš visos širdies sveikiname „Lietuvos Aido“ vyriausiąjį redaktorių Algirdą Pilvelį, jau vienuolika metų leidžiantį valstybės dienraštį. Atmintina 2000-ųjų metų balandžio 28 diena, kai Tėvynės sąjunga (Lietuvos konservatoriai) 40 proc. turėtų paprastų vardinių akcijų pardavė žurnalistui fotomenininkui Algirdui Pilveliui. Tokiu būdu anksčiau jo turėtos (39,6 proc.) ir tuomet įsigytos akcijos sudarė net 80 proc. akcijų paketo.

Pasaulis jau daugelį metų laukia tos atmintinos dienos - 2011 m. gegužės 1-osios, kai Vatikane bus baigtas buvusio Popiežiaus Jono Pauliaus II beatifikacijos procesas ir jis bus paskelbtas palaimintuoju. Pasaulis to laukia, ne vien katalikai, nes šio švento žmogaus nuopelnai siekia kur kas daugiau negu konkreti religija, siekia net daugiau negu pasaulis. Pagaliau tai būtų ne jo nuopelnų įvertinimas, o tik bandymas apibūdinti jo gyvenimą ir veiklą vienu žodžiu. Ir tas žodis yra „šventumas“, pasakantis beveik viską. Čia netgi netinka grynai žmogiški didybės apibūdinimai, nes tai yra vien žmogiška savybė, o šventumas yra tai, kas duodama Dievo to vertam ir galinčiam tai prisiimti.

Šiaurinė Olandijos provincija Frieslandija apsupta legendomis, pasakojimais, padavimais. Būdama ligoninėje susipažinau su Henk Jan Rinzema. Jo tėvai turi gėlių parduotuvę, pavadintą „Mata Hari“ vardu. Parduotuvė miestelio centre traukia praeivio akį intriguojančiu pavadinimu. Ant palangių egzotiškos gėlės – jūra gėlių: rožės, narcizai, hiacintai, laukinės orchidėjos, „rojaus paukštės“. Kalbuosi su parduotuvės savininke Afke Rinzema, kuri išduoda parduotuvės pavadinimo paslaptį: „Mata Hari“ malaizių kalba reiškia dienos akis arba saulė.

Balandžio 16 d., prieš prasidedant Didžiajai savaitei, Apaštalinėje nunciatūroje Vilniuje buvo surengtas priėmimas Popiežiaus šventės 2011 m. proga. Balandžio 16 d. visas katalikiškas pasaulis šventė Benedikto XVI gimtadienį, šią dieną Popiežiui sukako 84 metai. Priėmime dalyvavo Ministras Pirmininkas Andrius Kubilius, užsienio šalių ambasadoriai, Seimo nariai, vyskupai, bažnytinių sąjūdžių nariai, žiniasklaidos atstovai.

 Poeziją skaito ne kiekvienas žmogus. Juolab, kad poezijos pomėgiai nedidėja, o slopsta. Tai liudija knygynų lentynos ir bibliotekų skaitytojų formuliarai. Tačiau yra keletas šiandieninių lietuvių poetų, kurie ne tiktai aukštesnėse mokyklų klasėse nagrinėjami, bet jais domimasi, jie dažniausiai skaitomi. Tarp kitų toks poetas – Jonas Strielkūnas. Tai kuklus, ramaus charakterio žmogus, aukštaitis nuo Vabalninko, daugelio poezijos knygų autorius, ne vienos literatūrinės premijos laureatas, vertėjas iš slavų kalbų. Jį visi pažinojo, ir jis mėgo bendradarbiauti su suaugusiųjų auditorijomis bei moksleiviais.

 Yra daug poetų, kuriuos skaitytojai yra seniai pamėgę. Tai Maironis, Salomėja Nėris, Bernardas Brazdžionis, Paulius Širvys, Justinas Marcinkevičius. Tačiau yra itin talentingų poetų, kurie kelią į skaitytojo širdį suranda ne iš pirmo karto. Šiuo atveju derėtų paminėti Vytautą Bložę, Gražiną Cieškaitę, Joną Juškaitį ir, savaime suprantama, Sigitą Gedą. Kodėl taip nutinka? Ar skaitytojas dar nebuvo ir nėra subrendęs sudėtingesnei poetinei struktūrai ir metaforizuotų asociacijų sklaidai, ar poetai rašo sudėtingu, modernizmo stilistikos kupina kalba. Matyt, negalima būtų kaltinti nei skaitytojų, nei poetų. Juk kiekvienas paukštelis gieda savo giesmelę, o poetas posmuoja pagal savo talento išgales, kurios ilgainiui ir parodo idealiuosius lyrinės poezijos potyrius. Žinia, ne poetas turi pataikauti skaitytojo skoniui, o skaitytojas turi „augti“ iki poeto kūrybos lygmenų.

Kovo 18 d. minėjome garsios visuomenininkės, politikės, rašytojos ir filantropės Gabrielės Petkevičaitės – Bitės (1861 – 1943) gimimo 150-ąsias metines. Ta proga visą mėnesį Panevėžio bibliotekoje, Kraštotyros muziejuje, J. Miltinio dramos teatre vyko jubiliejiniai renginiai - spektaklis, knygos pristatymas, konferencija ir kt. - skirti tam, kad iš naujo susipažintume, prisimintume trapią, ligotą, bet savo dvasia stiprią moterį – asmenybę, savo darbais prisidėjusią statant tvirtus valstybinius, tautinius ir žmogiškuosius jaunos valstybės pamatus.

2007 metais, leisdamas „Mažąją rinktinę“, moto pasirinkau Kristaus žodžius: mano karalystė ne iš šio pasaulio. Skaitydami šį rašinį pamatysite, kad tai nebuvo atsitiktinis faktas.

Nauja LTS vadovybė kvietė visoje Lietuvoje organizuoti Tautininkų sąjungos skyrius, jei susiburia nors 10 asmenų grupė. Per metus Krėvė atsiskleidė kaip geras organizatorius, nes 1925 m. birželio 26-27 d. įvykusiame antrajame LTS suvažiavime, apžvelgdamas Sąjungos veiklą, akcentavo apie įsteigtus 14 LTS skyrių, o tų metų pabaigoje jau veikė 19 skyrių su 297 tautininkų nariais. Tai buvo pasiekta, siunčiant iš Kauno į provinciją tautininkų lektorius, kurie skaitė paskaitas ir ragino vietinius tapti tautininkų sąjungos nariais. Suvažiavimas Sąjungos pirmininku perrinko prof. Vincą Krėvę-Mickevičių, o į valdybą po metų pertraukos išrinko ir Smetoną. Suvažiavimas nurodė politinės veiklos kryptis – ruoštis 1926 m. Seimo rinkimams, o propagandos tikslas – kritikuoti krikščionių demokratų bloką, kuris nuo 1924 m. vienas tevaldė šalį. Krėvė siūlė įsteigti specialų laikraštį valstiečiams, kad juos būtų galima išplėšti iš LKDP įtakos, bet tam stigo lėšų. Krėvės pastangomis pasiekta tai, kad į III Seimą pirmą kartą pateko trys tautininkų kandidatai, deja, buvusiam Tautininkų sąjungos pirmininkui vėl nepasisekė tapti Seimo nariu – jis sąraše buvo įrašytas ketvirtuoju.

Jei patikėtum Mindaugo Tamošaičio nuomone, kad Vincas Krėvė siekė valdžios grynai dėl asmeninių ambicijų, tai, regis, jis privalėjo Lietuvoje pasirinkti esančią valdžioje partiją – LSLDP, kurios ir ideologija jam buvo artima bei žinoma iš Baku laikotarpio. Juolab, Krėvei, kilusiam iš ūkininkų, galėjo imponuoti apsijungusi kairioji, ilgai buvusi valdžioje, Lietuvos valstiečių liaudininkų partija (LVLP). Populiaraus rašytojo autoritetas, net gi, šią partiją būtų sustiprinęs. Vadinasi, Krėvė į politinę veiklą įsijungė ir „ne asmeninių ambicijų vedamas siekė valdžios“, bet vedamas jam artimos ir tuomet besikuriančiai Lietuvai svarbios – didelės Lietuvos valstybės sukūrimo idėjos, kurią  galima įžvelgti  ir jo kūryboje.

Aleksiejus Bogoliubovas – technikos mokslų daktaras (1966), profesorius (1972), Ukrainos Mokslų akademijos narys korespondentas (1969). Apdovanotas Tarptautinės mokslo istorijos akademijos prestižiniu A. Koyrė medaliu (1971). 1997 m. jam suteikta M. Krylovo premija, 1996 m. – Ispanijos ordinas „Už pilietinius nuopelnus“ (už darbą apie architektą Augustiną Betankūrą). A. Bogoliubovas – mokslo ir technikos nusipelnęs veikėjas (2001), dalyvavęs Vilniuje, minint Vilniaus universiteto 400 metų jubiliejų, pasakęs kalbą.