Asmenybės
04 05. Žodis apie Sigitą Gedą
Aleksandras Šidlauskas
Yra daug poetų, kuriuos skaitytojai yra seniai pamėgę. Tai Maironis, Salomėja Nėris, Bernardas Brazdžionis, Paulius Širvys, Justinas Marcinkevičius. Tačiau yra itin talentingų poetų, kurie kelią į skaitytojo širdį suranda ne iš pirmo karto. Šiuo atveju derėtų paminėti Vytautą Bložę, Gražiną Cieškaitę, Joną Juškaitį ir, savaime suprantama, Sigitą Gedą. Kodėl taip nutinka? Ar skaitytojas dar nebuvo ir nėra subrendęs sudėtingesnei poetinei struktūrai ir metaforizuotų asociacijų sklaidai, ar poetai rašo sudėtingu, modernizmo stilistikos kupina kalba. Matyt, negalima būtų kaltinti nei skaitytojų, nei poetų. Juk kiekvienas paukštelis gieda savo giesmelę, o poetas posmuoja pagal savo talento išgales, kurios ilgainiui ir parodo idealiuosius lyrinės poezijos potyrius. Žinia, ne poetas turi pataikauti skaitytojo skoniui, o skaitytojas turi „augti“ iki poeto kūrybos lygmenų.
Sigitas Geda – vienas talentingiausių lietuvių poetų, seniai pašlovintas ir literatūros mokslininkų pripažintas kaip naujanešys, aistros žmogus, kaip atraktyvios žemės pranašas ir didis lietuviško žodžio meistras. Jam buvo pavaldūs visi poezijos žanrai ir formos, subtilios jausenos ir mąslios protausenos. Ilgas buvo istorinis kūrybos kelias nuo K. Donelaičio iki Maironio, nuo H. Radausko iki M. Martinaičio. S. Geda tarytum sujungė skirtingas epochas, parodydamas žodžio galią ir jo semantinius užmojus. S. Gedos poezijoje esama tautosakiškumo ir švelniausio lyrizmo, groteskinių grimasų ir autoironijos pradmenų. Skaitai jo poeziją (ne vieną eilėraštį, o visą kūrybą), ir brauniesi per kalnynus, skrendi debesynais ir klajoji po lygumas. Tas lyrinis herojus – tai tikras piligrimas, mitologinis ir istorijų veikėjas – vis galvojantis apie gyvenimą ir mąstantis apie žmogų. Kas sudaro S. Gedos lietuviškumą? Kai kas netgi bandė tai paneigti, bet nepavyko, nes pristigo deramų argumentų. Ką beskaitysi, vis pajausi gimtosios žemės kultūros paveldo ženklus, istorinių (tikrų!) atminčių klodus, savų žmonių lemčių atspindžius. O poetinis universalumas – tai talentingo poeto duotybė, archetipiškumo siekis. Džiugina, kad šis poetas lazdijiškis kaskart ieškojo jotvingių šaknų ir pošaknių, gliaudė prūsų žemės riešutus, netiesiogiai kalbant. Plačiai, ne paviršiškai, o profesionaliai pažinęs gimtąją literatūrą, jis daug ką lygino, plėtojo, ieškojo. Iš kai kurių jo kritikos etiudų, galima būtų daryti išvadą kad, jei ne originali poezija ir itin gausūs vertimai, jis būtų galėjęs tapti kritiku pirmeiviu ir stovėtų šalia V. Kubiliaus ar V. Daujotytės. Netyčiomis pakliuvęs į sudėtingas savo gyvenimo peripetijas, jis sugebėjo apeiti dvasios rėvas ir fizines užkardas, vėl įnikdamas į poeziją. Galbūt į vaikų psichologiją, galbūt į gimtojo Snaigyno ežero geografinį skambesį. Kas jam šiandien gali ar galėjo prilygti jo minties aforistiškumui, filosofinėms pasaulio ir žmogaus įžvalgoms? Galbūt Vytautas Bložė ar Jonas Juškaitis, tačiau su kitokiomis išlygomis, kitais mąstymo ir regos rakursais.
Kas bent kartą girdėjo S. Gedos prakalbas, kalbas ir ištarmes, tas negalėjo nesižavėti oratoriniu talentu, minties skvarba, skoningais palyginimais, akcentuotais kalbos ritmais. Jo šneka buvo skubri, kriokliškai besiveržianti daugiau iš pasąmonės kertelių negu iš buitinės tikrovės vaizdinijos. Klausytis visuomet buvo įdomu.
Pastarąjį dešimtmetį visi su įdomumu ir dome skaitome vis dar „Šiaurės Atėnuose“ spausdinamus jo tekstus: dienoraštį, pastabas, užrašus, pastebėjimus, eseistines frazes, skiautinius. Tai skvarbus dienų paveikslas, pilnas žmonių ir įvykių, atminčių, citatų ir daugelio susitikimų properšų. Samprotauju subjektyviai ir eseistiškai, sąmoningai nieko nepacituodamas, nes neįmanu tarp gausybės knygų ir rinkinių išrinkti ir išsirinkti būdingiausią posmą, kai kiekviename eilėraštyje pilna talento žybsnių, žodžio niuansų. O stilius ir eilėdara urmais įvairuoja, kinta, kad retuomiais netgi skaitytoją pribloškia. Poetą dažnai „išduoda“ didis apsiskaitymas, savotiškas tikrovės suvokimas ir intymus susivokimas savo asmenybės jausminėse pagavose. Keliauti kartu su poetu yra nepaprastai saugu, tikra ir nevienadieniška.
Tobulai įvaldęs verlibro eilėdarą, S. Geda sugebėjo žodžiui rasti pačią tinkamiausią vietą tiek sakinyje, tiek posme. Plačios autoriaus refleksijos atspindi gyvenimo įvairovę, pasaulio unikalumą, žmogaus mąstymo galių didybę. Nuo daiktiškumo eita iki simbolio, kuris praplečia poetinius laukus, įgalina ne tiktai kalbėti, bet ir mąstyti. Žavėjimasis mitologija ir senąja Lietuvos istorija paliko ryškų pėdsaką kaleidoskopiniuose eilėraščių cikluose. Dažnąsyk poetas kalba gaivališkai, improvizaciškai, šluodamas šalin ir autoritetus, ir patį save, nes poetinis ieškojimas jam buvo alfa ir omega. Esama manifestinio kalbėjimo, epochų jungčių, sakralinių įvaizdžių, savaimingai suskamba gausios aliteracijos.
Sigitas Geda – jautrus gamtos vaikas. Į gamtą jis žiūri ne valstiečio akimis, bet pranašiškai įžvelgia medžio, vandens, ugnies, žemės, akmens pavidalus, kurie į eilėraštį įplaukia ir spontaniškai, ir cikliškai, ir atsitiktinėmis formomis. Tuo poeto kūryba išsiskiria ne tik iš lietuviškosios, bet ir iš europietiškosios poezijos konteksto.
Sudėtingo žmogaus būtis dar sudėtingesniame šiandieniniame pasaulyje - tokia S. Gedos poezijos universalija. Poetas yra vienas produktyviausių poezijos vertėjų. Jam pakluso J. Bobrovskis ir J. Brodskis, G. Traklis ir Č. Milošas, Narekacis ir Dantė, Vijonas ir Š. Bodleras, V. Šekspyras ir Koranas, M. Cvetajeva ir F. Lorka. Tai didelė biblioteka. Dėl tų poezijos vertimų būta prieštaringų nuomonių, bet retai kas iš poetų ryžtasi šitokiems vertimų užmojams. Poetas – daugelio premijų laureatas, yra išverstas į anglų, vokiečių, švedų ir norvegų kalbas. Jo kūrybą nagrinėjo lietuvių ir kitų kraštų literatūrologai. O neseniai V. Daujotytės išleista monografija „Tragiškasis meilės lankas“ parodo įvairiapusišką S. Gedos gyvenimą ir kūrybą. Tai nepaprastai jautriai parašyta knyga. Praėjo virš dviejų metų nuo poeto mirties (2008 m. gruodžio 12 d.). Lietuvių poezija neteko didžio talento, pakėlusio gimtosios poezijos „kartelę“ beveik į nepasiekiamą lygį. Neliko poeto, bet liko gausi poezija ir dar gausesni vertimai.
Atgal
