Asmenybės
07 01. Lietuviai noriai mokosi suomių kalbos
Su „Suomijos“ laikraščio redaktoriumi, Lietuvos - Suomijos draugijos nariu, Lietuvos ir Suomijos regioninio bendradarbiavimo klubo KARJALA pirmininku dr. Vygandu Čapliku kalbasi Regina Jasukaitienė
1990 metais sausio20 d.atkurta Lietuvos - Suomijos draugija, kurios pirmininku išrinktas doc. Stasys Skrodenis. Laikraščio „Suomija“ pirmasis numeris išėjo 1991-ųjų gruodžio pradžioje, tiesiai iš spaustuvės jis pristatytas į tuometinį „Draugystės“ viešbutį, kur buvo minima Suomijos nepriklausomybės šventė (iki Suomijos ambasados Lietuvoje atidarymo šiame viešbutyje gyveno ir pirmasis Suomijos ambasadorius Lietuvai Taisto Tolvanen.). Taigi, šiemet sukanka 20 metų nuo Lietuvos ir Suomijos diplomatinių santykių atkūrimo ir laikraščio „Suomija“ pirmojo numerio pasirodymo.
Kas sudarė prielaidas laikraščio leidimui?
Labai palanki aplinkybė laikraščiui leisti buvo ta, kad Suomijos Šiaurės Karelijoje įsikūrė Joensuu Donelaičio draugija. Ji tapo leidinio rėmėja ir informacijos apie savo kraštą tiekėja. Leidinio sėkmę užtikrino ir tai, kad pavyko pritraukti žymių žmonių, tiek iš Suomijos, tiek ir iš Lietuvos. Kaip antai, dienraščio „Karjalainen“ redaktorių Pekką Sitarį, pirmo suomių - lietuvių kalbų vadovėlio ir žodyno autorių Jormą Vartiainen, žymią rašytoją Kaari Utrio. Beje, ji net du kartus lankėsi Lietuvoje, čia išleista ir jos visoje Europoje žinoma knyga – pasaulio moterų istorija „Ievos dukterys“. Leidiniui taip pat talkininkavo LR Seimo narė Ona Suncovienė, VU prof. Dalija Tekorienė, suomių kalbų specialistai Dovilė Čaplikaitė ir Stasys Drakšas. Visi Vilniuje rezidavę suomių ambasadoriai mielai duodavo leidiniui interviu ar patys ką nors parašydavo, dalyvaudavo redakcijos renginiuose.
Kiek laiko ėjo „Suomija“?
Netikslu sakyti „ėjo“, todėl, kad jo leidimas tebuvo sustabdytas, mirus aktyviai laikraščio talkininkei, dailininkei Gražinai Didelytei. Ji parengdavo laikraščio maketą, kurį perduodavome „Panevėžio spaustuvei“. Nebuvo numerio, kuriame nebūtų dailininkės iliustracijų, sukurtų specialiai šiam leidiniui, būtent Suomijos tematika. Reikia paminėti, kad Gražina Didelytė sukūrė ir „Kalevalos“ ciklą, kuris buvo eksponuojamas Suomijoje.
Pavarčiusi keletą „Suomijos“ numerių, atkreipiau dėmesį į šio leidinio specifiškumą. Pavyzdžiui, ir tai, kad kai kurie straipsniai rašomi suomių kalba, o šalia pateikiamas vertimas į lietuvių kalbą. Sudomino ir reikalingiausių žodžių žodynėlis.
Mūsų laikraštis visų pirma orientavosi į tą skaitytoją, kuris domisi Suomija, jos kultūra ir mokslu. Man pačiam, kaip socialinių mokslų atstovui, buvo įdomu regioninis Suomijos padalinimas. Suomijoje kiekvienas regionas turi savo aukštąją mokyklą, kurioje buriasi inteligentija. Šioje šalyje nėra atskirties tarp sostinės ir periferijos, decentralizuota aukštojo mokslo sistema. Ir labiausiai nutolusiuose regionuose žmonėms vienodai pasiekiamas aukštasis mokslas, kultūra, menas bei medicina. Priešingai nei Lietuvoje, kai viskas sukoncentruota tik didžiuosiuose miestuose. Pavyzdžiui, tokie miestai kaip Alytus ar Marijampolė, turintys daugiau nei 30 tūkst. gyventojų, turėtų turėti savo aukštąją mokyklą. Mane ypač žavi suomių orientacija į žinių visuomenę. Šią tendenciją norėjome išryškinti ir savo laikraštyje. Suomių tikslas – žmonių auklėjimas per švietimą ir platų bibliotekų tinklą.
Jei jau prakalbome apie Suomijos kaip šalies išskirtinumą, atskleiskite paslaptį – kuo dar ji Jus žavi.
Tai nėra jokia paslaptis. Lietuviai nuo seno žavėjosi suomių tauta. Kad ir tas faktas, jog suomių savanorių 1918 – aisiais buvo devynis kartus daugiau nei lietuvių, nors gyventojų skaičiumi mūsų šalys nedaug kuo skyrėsi. Suomija – vienintelė šalis, kuri išdrįso pasipriešinti naujai susikūrusiai sovietinei imperijai. Ji yra patriotizmo ir vienybės pavyzdys visai Europai. Suomiai nepriklauso NATO organizacijai, nes pasikliauja savo šalies gynybinėmis pajėgomis. Visi moksleiviai rengiami ginti savo šalį. Suomijos gynybinis modelis panašus į šveicarų visuotinės gynybos modelį. Iškilus grėsmei, visi kyla į kovą su priešu. Tokios šalies neįmanoma okupuoti. Dar vienas žavintis dalykas – tai Suomijos miškingumas. Net 71 %viso ploto užima miškai. Tai užtikrina švarų orą, gryną vandenį, neužterštą dirvožemį ir, be abejo, žmonių sveikatą.
Be to, suomiai jau yra likvidavę skurdą!Taigi, sumažinta socialinė piliečių atskirtis. Manau, kad tai aktualu ne tik Lietuvai, bet ir visai Europai.
Kaip suprantu, Jūsų redaguojamas laikraštis – stipriai orientuotas į ateitį: akcentuojama tai, ko lietuviai iš savo Baltijos kaimynų galėtų pasimokyti.
Visai teisingai. Suomija galėtų būti mūsų strateginis partneris. Turime daug bendro. Mus visada siejo bendras nepriklausomybės troškimas, o tuo pačiu ir nesikišimas į šalies vidaus politiką. Su suomiams būdingu santūrumu, tolerantiškumu ir pagarba žvelgiama į abiejų šalių draugystę. Tai atsispindi ir laikraštyje „Suomija“. Siekėme, kad plėtojamas bendradarbiavimas būtų naudingas Lietuvai. Todėl rūpinomės mokymo vadovėlių ir žodynų leidimu. Lietuva – medinių skulptūrų šalis, tad pakvietėme žymią suomių skulptorę Evą Riūnenen. Mums aktuali regioninė politika – surengėme su suomiais visuose istoriniuose Lietuvos kraštuose regioninės politikos seminarus su specialių leidinių parodomis. LR Seime įsteigėme parlamentinę grupę ryšiams su Suomija. Panašių iniciatyvų buvo nemaža, nes tai tikras, įdomus ir prasmingas bendradarbiavimas su mūsų šiaurės kaimynais.
Laikraštis tapo ne tik žinių apie bendradarbiavimą skleidėju, bet ir naujų iniciatyvų skatintoju. Skaičiau apie Ipolito Užkurnio 1995 metais Joensuu mieste pastatytą skulptūrą „Vaidila su kanklėmis“.
Ipolitas Užkurnys iš kareliškos, beveik puspenkto šimto metų senumo raudonosios pušies išdrožė Vaidilą, kuris suomiams labai priminė suomiškąjį Vainemeiną, veikėją iš epo „Kalevala“. Skulptūra buvo kuriama erdviame universalinės parduotuvės vestibiulyje. Ipolitui Užkurniui talkininkavo Joensuu Dailės mokyklos studentai. Čia buvo surengta ir jo kūrinių nuotraukų paroda. Vaidila su kanklėmis tapo dviejų tautų dvasinės kultūros simboliu.
O Joensuu miestas atsidėkodamas 2005metais Vilniuje pastatė skulptūrą „Gegutė“.
Karelijos auksinė gegutė yra Šiaurės karelijos regiono simbolis. Ji minima karelų pasakose, dainose, padavimuose. Tikima, kad gegutė išburia gyvenimo trukmę, teikia paguodą kenčiantiems. Šios skulptūros autorė Marjo Riihela. Skulptūroje panaudoti akmenys, anot autorės, simbolizuoja ne tik paukščio kiaušinius, bet ir draugystės simbolius.
Pavarčiusi „Suomijos“ numerius, radau įdomių suomių ir lietuvių tautų sąsajų. Buvo įdomu prisiiminti ar sužinoti apie žmones, puoselėjusius abiejų šalių kultūrinius ryšius. Štai Adolfas Sabaliauskas – Žalia Rūta...
Adolfas Sabaliauskas, slapyvardžiu Žalia Rūta, buvo vienas iš aktyviausių Lietuvos – Suomijos draugijos kūrėjų 1927 metais. A.Sabaliauskas (1873 – 1950) buvo aušrininkų dvasios poetas, kuris pirmasis iš originalo kalbos išvertė suomių epą „Kalevala“, išleistą 1922 metais. Dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą jis susipažino su žymiu suomių folkloristu prof. A.R.Niemiu, su juo artimai bendravo, padėjo Suomijoje išleisti svarbius veikalus iš lietuvių tautosakos. Lietuvos - Suomijos draugija buvo surengusi konferenciją, skirtą šiam etninės muzikos ir kultūrinių ryšių su Suomija puoselėtojui.
„Suomijoje“ nuolat minimas Plokščių miestelis Šakių rajone. Kaip jis susijęs su Suomija?
Plokščiuose carinės priespaudos metais gyveno Lietuvos šviesuoliai Sofija ir Petras Kriaučiūnai. Tuo metu Plokščiai buvo laikomi Lietuvos tautinio ir kultūrinio atgimimo centru. Čia ne kartą lankėsi žymiausi to meto tautinio atgimimo veikėjai Vincas Kudirka, Jonas Jablonskis, viešėjo Antanas Baranauskas, Juozas Tumas-Vaižgantas, Povilas Višinskis. Į Plokščius mokytis lietuvių kalbos atvykdavo kitų šalių kalbininkai. Taip 1894-ais į Plokščius atvyko jaunas suomių slavistas Jooseppis Mikkola su žmona Maila. Anksčiau ketinusi tapti muzikologe, po apsilankymo Plokščiuose Maila galutinai apsisprendė tapti rašytoja. Susipažinusi su Vincu Kudirka, ji susižavėjo šia Lietuvai atsidavusia asmenybe ir parašė romaną „Dvi meilės“.
Per šiuos 20 laikraščio „Suomija“ gyvavimo metų nuveikta labai daug, šiame interviu nebūtų įmanoma suminėti visų iniciatyvų, renginių, seminarų, susitikimų. Džiaugiamės, kad šio laikraščio redaktorius dr. Vygandas Čaplikas Lietuvos vardo Tūkstantmečio paminėjimo metais – 2009- už ryšių su Suomija plėtrą ir stiprinimą buvo apdovanotas Suomijos Baltosios Rožės Garbės Riterio ordinu.
Kokie šio laikraščio redakcijos ateities planai?
Be jubiliejinio numerio išleidimo, turime dar iš Jormos Vartiaineno gautą kompiuterinį tekstą parengti suomių - lietuvių pasikalbėjimų leidiniui. Gruodžio mėnesį jau minėsime klubo „Karjala“ penkmetį, plėtosime ryšius su naujai įsteigta J. Sibelijaus draugija. Leidinio „Suomija“ laukia įdomaus archyvo paviešinimas, G. Didelytės kūrinių, skirtų suomių epui „Kalevala“, išleidimas, kelionių į Suomiją organizavimas ir t. t. Suomiai – veiklūs, kryptingi ir naujų iniciatyvų žmonės, tad iš jų reikia mokytis ir mums, bet tai sunkiausia...
Atgal
