Asmenybės
03 22. Vincas Krėvė politikos liūne (1920-1926)
Vladas Turčinavičius
Krėvės politinė vizija – didelė Lietuva. Baku eseras tampa tautininku
Jei patikėtum Mindaugo Tamošaičio nuomonei, kad Vincas Krėvė siekė valdžios grynai dėl asmeninių ambicijų, tai, regis, jis privalėjo Lietuvoje pasirinkti esančią valdžioje partiją – LSLDP, kurios ir ideologija jam buvo artima bei žinoma iš Baku laikotarpio. Juolab, Krėvei, kilusiam iš ūkininkų, galėjo imponuoti apsijungusi kairioji, ilgai buvusi valdžioje, Lietuvos valstiečių liaudininkų partija (LVLP). Populiaraus rašytojo autoritetas, net gi, šią partiją būtų sustiprinęs. Vadinasi, Krėvė į politinę veiklą įsijungė ir „ne asmeninių ambicijų vedamas siekė valdžios“, bet vedamas jam artimos ir tuomet besikuriančiai Lietuvai svarbios – didelės Lietuvos valstybės sukūrimo idėjos, kurią galima įžvelgti ir jo kūryboje.
Čia iškyla klausimas: ar gali objektyviai jaunas istorikas po 80-ies metų atsekti ir įvertinti rašytojo neoromantiko paskatas politinei veiklai, jeigu jis nėra skaitęs jo kūrinių ir nesusipažinęs su literatūrologų darbais, aprašančiais jo kūrybą? Istorikas, kuris vadovaujasi tik istorinėmis datomis, pragmatišku ir racionaliu mąstymu, niekada nesuvoks rašytojo romantiko, kuriam svarbiausia yra idėja. Čia ir slypi Tamošaičio šališkumo ir neobjektyvumo priežastis, juolab, jis klysta kai stengiasi, kaip psichologas, viską grįsti rašytojo charakterio bruožais, beje, taip pat silpnai pažintais ir tendencingai įvertintais. Jei Krėvė studijų Kijeve ir Lvove metais buvo kupinas revoliucinių griovimo, nevilties, prometėjiško maišto ir net agresijos (eilėraščių knyga „Frusta“ (1907) - kaip slogios atmosferos Rusijos imperijoje refleksija), tai grįžus į tėvynę, jį užvaldė Lietuvos kūrimo, statybos idėja.
Krėvė - rašytojas neoromantikas, studijavęs lyginamąją kalbotyrą, sanskritologiją, pažinęs senovės Indijos ir Persijos kultūras, parašęs dramas „Šarūnas“ ir „Skirgaila“, grynai orientalistinį romaną „Pratjekabuda“ bei išleidęs „Dainavos šalies senų žmonių padavimus“, Lietuvos valstietiškiems skaitytojams kėlė pagarbų pasididžiavimą, ugdė jų savigarbą ir lietuvišką savimonę. Krėvė, giliai pažinęs senąsias Rytų kultūras ir radęs jose bendrumų su lietuvių kultūra bei istorija, tapo kažkuo artimas Jono Basanavičiaus idėjoms, jo moksliniams tyrimams. Rašytojo mokytojas etnologijos moksluose Lvovo ir Kijevo universitetuose buvo prof. M. S. Gruševskis, turėjęs didžiulę įtaką jo idėjų, pasaulėžiūros susiformavimui. „Jų gyvenime daug paralelių: abu buvo eserai, masonai, indoeuropeistai, etnologai, kraštiečiai, abu tarybiniais metais tapo akademikais ir jokiose politinėse situacijose jiems neteko nusileisti iš mokslo elito viršūnių“ - rašo Laima Kastanauskaitė. Galima teigti, kad Krėvė dar studijuodamas Kijeve, jau tapo savotišku tautininku, jo credo - didinga senosios Lietuvos istorija vėliau romantiškai pavaizduota dramose ir padavimuose.
Apie tai kalba jis pats: „Kai aš pradėjau kurti, tai aš niekados negalvojau, kad aš dirbu dėl garbės arba pasižymėti kaip rašytojas. Bet man kilo noras tada atgaivinti tą senovės Lietuvą, o ypač kada man tekdavo susitikti dar universitete su kitų tautų studentais, kurie kalbėdavo apie savo didingą praeitį. Man tada kilo noras parodyti, kad mūsų praeitis yra didingesnė, negu kitų. Ir tada norėjau atkurti tą senąją Lietuvą, kuri viena ranka kovojo prieš visą Europą, kai šioji kryžiuočiams teikė pagalbą. Lietuva ne tiktai nesužlugo, nenusileido, bet sužlugdė tą kryžiuotį. O kita ranka Lietuva užkovojo didesnę pusę šios dienos Rusijos. Norėjau parodyti, kad kovose, mirtinose ir žūtbūtinėse, ji pasidarė didžiausia ir galingiausia valstybė, kad ji atrėmė Azijos minias, kurioms atsispirti negalėjo visa Europa. Aš galvojau, kad jeigu tie žmonės galėjo tai padaryti, jie turėjo būti milžinai siela. Ir aš norėjau atvaizduoti tų milžinų sielą – senovinę Lietuvą. Ne tam, kad aš čia pagarsėčiau, o tam, kad visi lietuviai, ypač jaunimas, pajustų savigarbą.“
TPP ideologas Antanas Smetona kartu su redaktoriumi Juozu Tumu „Vilties“ laikraštyje, tęsdami Basanavičiaus idėjas, kėlė lietuvių tautos atgimimo, kultūros, lietuvybės gaivinimo Lietuvos pakraščiuose, lietuvių teisių bažnyčiose ir kt. klausimus. Per šešerius metus „Viltis“ išvarė platų ir svarbų barą lietuvių visuomeniniame gyvenime, per šį laiką susikristalizavo vidurio srovės, būsimųjų tautininkų ideologijos pagrindai. Tuomet kai kitos partijos vykdė savo veiklą skaldydami visuomenę socialiniu ar religiniu pagrindu (skaldymas buvo ypač pavojingas dar tik beatsikuriančiai Lietuvai), tai vienas iš svarbiausių siekiamų „Vilties“ tikslų tapo tautos vienybės idėjos ugdymas. Krėvė, sukūręs herojiškus personažus Šarūną, Skirgailą, kurių tikslas tarnauti Lietuvai („Šarūne“ tauta idiliškai gyvenusi mažomis gentimis turėjo per kraują ir ašaras pereiti į vieningą ir didelę valstybę, o „Skirgailoje“ tauta patenka į pasaulėžiūros kryžkelę – senoji tikyba, kaip miela ji bebūtų, nebegali apsaugoti žūtbūtinėse grumtynėse valstybės), degė panašiomis idėjomis: atkurti vieningą, stiprią, su Vilniumi, Gardinu ir Klaipėda Lietuvą.
Krėvės sukurti personažai ir idėjos visu dramatiškumu jam iškilo tikrovėje, kai 1920 m. gegužę jis grįžo į Lietuvą, kada vyko Nepriklausomybės karai prieš Rusijos bolševikus, o spalio – lapkričio mėn. ir lenkų gen. Liucjano Želigovskio karių siautėjimai, kurie baigėsi pusės Lietuvos - Pietryčių Dzūkijos (Vilniaus krašto – šis pavadinimas primestas okupantų, todėl nevartotinas) užgrobimu. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos (toliau LDK) atkūrimo idėjos ir Vilniaus krašto sugrąžinimas Lietuvai buvo svarbiausia „Šarūno“ kūrėjo politinė vizija, gal dėl to Krėvė priklausė Mykolo Riomerio įkurtai masonų ložei „Lietuva“, kurios tikslai buvo tie patys. Čia ir išaiškėja išvada, kad tautos vienybės idėja ir didelės Lietuvos valstybės vizija buvo svarbiausia priežastis, rašytojui dalyvauti politikoje ir susieti save su TPP ir tautininkų ideologija. Neatmestina, kad šiam Krėvės žingsniui galėjo turėti įtakos ir jo ryšiai su Smetona ir Juozu Tumu, nes „Vilties“ laikraštyje buvo spausdinami kai kurie pirmieji jo kūriniai, nors pagrindinis rašytojo žymiausių kūrinių skleidėjas buvo literatūros žurnalas „Vaivorykštė“ ir jo redaktorius, jaunystės laikų bičiulis, Liudas Gira.
Blanki demokratija vanagų apsuptyje
Steigiamasis Seimas, valdomas LKDP ir LSLDP koalicijos, pasišovęs įgyvendinti dideles laisves, priėmęs plačios apimties amnestijos įstatymą, sužadino priešvalstybinių gaivalų – komunistų veiklą, o paleisti iš kalėjimų jie veikė per profsąjungas. 1920 m. birželio 10 d. priimta Laikinoji Konstitucija deklaravo parlamentinę santvarką, tikybos, spaudos, žodžio, streikų, susirinkimų ir draugijų laisvę, o mirties bausmė naikinama. Dėl komunistuojančių sluoksnių sukeltų neramumų, Vyriausybė buvo priversta vėl įvesti karinę padėtį, nes Lietuvos visuomenė nebuvo pribrendusi naudotis laisvėmis.
Reikia pastebėti, kad 1920 m. sausio 16 d. Santarvės šalys panaikino Sovietų Rusijos blokadą, o vasario 2 d. Estija bei vasario 12 d. D. Britanija su Rusija pasirašė Taikos sutartis. Ir tik mūsų diplomatams reikalaujant (ir tuomet Lietuvos vyriausybės apgailėtinai vėlavo) koalicinė Vyriausybė vadovaujama Kazio Griniaus (LSLDP atstovo) pradėjo derybas su Sovietų Rusija dėl taikos, kurią pasirašė 1920 m. liepos 12 d.. Buvęs suverenas – Rusijos imperija, tapusi Sovietų Rusija, apibrėžė Lietuvos sienas lietuvių etnografinėse ribose su Vilniumi, Gardino ir Lydos sritimis, tačiau bolševikai Vilnių ir šias sritis išlaikė iki rugpjūčio 27 d., o pasitraukė tik tada kai buvo lenkų sumušti prie Vyslos. Po bolševikų armijos sutriuškinimo, Lenkija, įgavusi sparnus, ir toliau dėjo pastangas prisijungti Lietuvą, o viduramžiškų idėjų vedama (didelė ir stipri Žečpospolita yra geras skydas nuo Rytų barbarų) šias lenkų užmačias kurstė ir palaikė Prancūzija.
Neilgai trukus, po 1920 m. spalio 7 d. Suvalkų Taikos sutarties su Lenkija pasirašymo, stebint Santarvės šalių kariniams atstovams, jau spalio 8 d. gen. Želigovskio lenkų kariuomenė slapta perėjo šia sutartimi numatytą demarkacinę liniją ir 9 d. okupavo Vilnių. Lapkričio mėnesį Lietuvos kariuomenė ties Širvintomis ir Giedraičiais sutriuškinusi Želigovskio armiją, ėmė veržtis toliau siekdama išvaduoti Vilnių ir jo kraštą, tačiau Tautų Sąjungos karinės kontrolės komisijos pirmininkas pareikalavo nutraukti puolimą ir Lietuvos politinė valdžia – Kazio Griniaus vyriausybė pakluso. Tai buvo mūsų politikų klaida užtraukusi Lietuvai istorinę nelaimę ir pusės valstybės teritorijos netektį. Juk analogiška Karinės kontrolės komisijos pirmininko nota, Želigovskiui užėmus Vilnių, buvo pareikšta ir Lenkijai, tačiau ji nepakluso ir toliau puolė Lietuvą ir jokių jai sankcijų nebuvo taikyta, o net priešingai – Antantės valstybės ir toliau tenkino ir palaikė jos imperinę politiką. Toks Griniaus Vyriausybės nuolankumas, kai vyksta karas tarp buvusių vieno istorinio likimo sesių, kai su Sovietų Rusija Antantės ir naujai susikūrusios šalys jau buvo pasirašę Taikos sutartis, dabar atrodo išdavikiškai. Juolab stebina Vyriausybės neryžtingumas, kai dar 1919-08-28 buvo susekti ir suimti 435 POW, Lenkijos slaptos organizacijos, turėjusios tikslą ginklu nuversti Lietuvos Vyriausybę, nariai, kurių teismas kaip tik prasidėjo 1920 m. gruodžio 15 d. Žodžiu, Lenkija siekė pavergti Lietuvą iš išorės ir vidaus, o Lietuvos Vyriausybė, pabūgusi karinės komisijos reikalavimo nežygiuoti į Vilnių, neatsiėmė savo teritorijos, kuri pripažinta Lietuvai Suvalkų sutartimi (1920), bet ir pagal paskutinę, suverenių valstybių, Lietuvos ir Lenkijos, Liublino unijos sutartį (1569). Akivaizdu, kad Vyriausybės paklusnus atsisakymas susigrąžinti sostinę Vilnių ir Pietryčių Dzūkiją sukėlė kariuomenės ir šaulių sluoksniuose nepasitenkinimą.
Vincas Krėvė-Mickevičius Azerbaidžane, patyręs partijų veiklą dar tik gimstančios demokratijos sąlygomis ir matęs, kaip partijų ginčais naudojasi bolševikai - jie gandų bei spaudos propagandos būdu mulkina Baku visuomenę, o susidarius kritinei situacijai, naudodami karines priemones, užima valdžią. Matydamas sudėtingą padėtį Lietuvoje, Krėvė jau 1920 m. rugpjūčio mėnesį TPP laikraštyje „Tauta“ paskelbė politinę apybraižą „Bolševikai“, kurioje aprašė Rusijos bolševikų klastingus politinės veiklos būdus ir valdžios užgrobimą Baku mieste bei Azerbaidžane (2010 metais ši apybraiža išspausdinta Azerbaidžane rusų ir azerbaidžaniečių kalbomis sukėlė sensaciją).
Čia vertėtų pažvelgti į citatą iš Krėvės „Bolševikų“: „Šie faktai, gana aiškūs, kad suprastume kokios politikos prisilaiko didžiumiečiai (bolševikai – V.T.) ir kiek galime tikėti jų žodžiais, o ne darbais. Būnant Maskvoje, man prisiėjo susitikti su vienu gruzinu, kuris dabar yra komisaru Užkaukazėj, „tovariščiumi“ K-lakr. ir laikinai viešėjo „raudonojoje Maskvoje“. Aš jį buvau pažinęs dar prieš karą, bendrą darbą dirbdamas. Pasikalbėjome apie Užkaukazę ir aš paklausiau, kokios jis nuomonės apie didžiumiečių taiką su Lietuva (1920 m. liepos 12 d. sutartį – V.T.). Jo atsakymas buvo maždaug toks: [...] Bet didžiumiečiai gerai supranta, kad jų tvarka, jų valdžia galės gyvuoti Rusijoj tik tuomet, kada panaši tvarka bus ir kitose Europos valstybėse, daug turtingesnėse negu Rusija ... Spraga Europon yra Lietuva ir Lenkija. Bet nuveikimas Lenkijos yra abejotinas, o Lietuva, žinoma negalės didžiumiečių jėgoms pasipriešinti.
Jie, žinoma, nelaužys padarytos taikos, bet kas gi užgins susidaryti „Tarybų nepriklausomai Lietuvai“ Minske ar kitose vietose, kurios irgi vadinama „Litovskimi“. Tarybų Lietuva, žinoma, paskelbs savitarpinę kovą su baltąja Lietuva. Žinoma, turėdama mažai jėgų, ji kvies laisvanorius, kad jie padėtų išgelbėti darbo žmones, skurstančius baltoje Lietuvoje buržujų naguose, o jau bus Maskvos Tarybų darbas, kad tų laisvanorių nestigtų, „Raudonajai nepriklausomai Lietuvai“ nestigtų ir karo medžiagos. [...] Man prasitarus, kad proletariatui nepridera tokia veidmainiška politika, atrėžė „pridera“–nepridera –esą buržuaziniai prasimanymai. Tie, kas žūt-būt kovoja, neprivalo tų buržuazinių pripratimų laikytis...“
Ši citata rodo, kokios lemties tais trapios Nepriklausomybės metais galėjo sulaukti Lietuva, nes „demokratinės respublikos klestėjimas pareina iš vienos pusės nuo bendro demokratinių masių kultūringumo, o iš antros pusės – nuo šitų masių vadų kilnumo.“ Taip rašo Stasys Šalkauskis. Tuo metu Lietuvoje kaip tik ir stigo masių kultūringumo, pilietiškumo ir tautiškumo.
Humanitaras vadovauja karinei organizacijai
1919 m. susikūrė Lietuvos šaulių sąjunga – pusiau politinė visuomeninė-karinė organizacija, apjungusi atskirus partizanų ir savigynos būrius. Pirmuoju pirmininku buvo išrinktas bajoras Vladas Pūtvis-Putvinskis, gerai žinojęs riteriškų organizacijų esmę, tradicijas. Šauliai –atgimusios tautos naujieji riteriai, dvasios aristokratai. Šauliai skelbėsi esą tautos laisvės gynėjai, bet kartu pripažino, kad jie siekiantys naujos tautiškumo kokybės, naujos savasties. Jie vienodai vertino katalikybę ir pagonybę. Todėl kairiosios ir krikščioniškosios partijos (po Steigiamojo Seimo rinkimų ir iki 1926 m. gruodžio valdžiusios Lietuvą) į šaulius žiūrėjo nepatikliai. Kaip Pūtvis-Putvinskis yra pastebėjęs, kad šauliškumas yra pasaulinis reiškinys, labai senas, turintis savo organizaciją, istoriją, kultūrą ir yra slaptas bei savanoriškas.
Tai štai, 1922 m. liepą LŠS Centro valdybos pirmininku išrenkamas humanitaras Vincas Krėvė. Gali kilti klausimas: kodėl pusiau politinei visuomeninei-karinei organizacijai vadovaus rašytojas ir dar mažai susidūręs su paskutiniais įvykiais Lietuvoje bei iki 1920 m. negyvenęs tėvynėje? LŠS įkūrėjas Putvinskis, burdamas lietuvių bajorų ir valstiečių luomus, bandė miestus ir kaimus užkrėsti riteriškumo, karžygiškumo dvasia ir prikelti buvusią LDK. Panašios idėjos ir sukurti didvyriški herojai veikė Krėvės dramose ir padavimuose: rašytojas išaukštino kunigaikščius, karžygius, kurie vertybe laikė šlovę, įgyjamą kare, tarnaujant valstybei, valdovui –tai bajoriškosios kultūros požymiai. Populiaraus rašytojo idėjos buvo artimos karių ir šaulių sluoksniuose, kurie jautė nusivylimą neryžtinga kairiųjų ir krikščionių demokratų Vyriausybe, susigrąžinant Vilnių po Želigovskio sutriuškinimo. Krėvė, jau 1921 m. rudenį dalyvaudamas mitinguose, spaudoje, kritiškai pasisakė Lenkijos grobuoniškų veiksmų atžvilgiu, akivaizdu, kad tai turėjo įtakos išrenkant jį LŠS pirmininku.
Vincui Krėvei vadovaujant LŠS tapo dar populiaresnė, o tam pasitarnavo Šaulių sąjungos vaidmuo rengiant ir dalyvaujant Klaipėdos sukilime. Apie tai buvo išsamiai aprašyta, todėl dabar apsiribosiu tik kai kuriais faktais, bylojančiais apie Krėvės charakterį. 1922 m. lapkričio 20 d. slaptame Vyriausybės posėdyje, sprendžiant Klaipėdos sukilimo klausimą, buvo nutarta, kad „jei įvykiai iššauktų politinius nesusipratimus, pavojingus Lietuvos valstybei, iniciatoriai [...] (LŠS vadovybė – V.T) gali būti suimti ir patraukti teismo atsakomybėn [...] Vyriausybė kol kas negalinti Šaulių sąjungai suteikti paramos nei ginklais, nei lėšomis [..]“ Pasitarime Krašto apsaugos ministras Balys Sližys Krėvei išrėžė, kad jis „įsivaizduojąs esąs Šarūnas“ ir „jo sugalvota avantiūra“ pasibaigs nieku. Po tokių sprendimų kitokio būdo žmogus būtų apsiraminęs ir sėdėjęs pirmininko kėdėje, juolab kad tai buvo tik visuomeninės pareigos, bet ne Krėvė, „Šarūno“ ir „Skirgailos“ autorius. Matome, kad jam Lietuvos interesai buvo svarbiausi - šaulių pirmininkas visą atsakomybę prisiėmė sau ir pradėjo organizacinius Klaipėdos išvadavimo žygius. Jam iškilo klausimas: kas, kokios valstybės ginklais ir politiniu palaikymu galėtų paremti šį žygį? Kilo gana išmintinga, atitinkanti geopolitinę situaciją idėja, kad Klaipėdos reikalu galėtų padėti Santarvės valstybių nuskriaustoji Vokietija. Slaptose derybose su Vokietijos kariuomenės vadu Krėvei lengvatinėmis sąlygomis pavyko gauti ginkluotę, slapta atgabenti į Kauną ir apginkluoti šaulius bei savanorius. Kaip žinome, 1923 m. sausio 15 d. Klaipėdos kraštas buvo sėkmingai išvaduotas iš prancūzų karinės administracijos. Taigi galime teigti, kad Vincas Krėvė ne dėl asmeninių ambicijų tapo Klaipėdos sukilimo organizatoriumi, bet veikė tik dėl Lietuvos valstybės interesų, juolab gerai žinodamas, kad, nepavykus sukilimui, bus nuteistas.
Dabar pažvelkime į Tamošaičio teigimą, kad Krėvė „būdamas LŠS Centro valdybos pirmininku, savo iniciatyva mėgino supolitinti šią populiariausią šalyje nepolitinę ir karinę organizaciją. [...] Šaulių vadovas V. Krėvė, prisidengdamas patriotiškumu visuomenėje, siekė patenkinti savo asmenines politines ambicijas.“ Jau Putvinskis, kurdamas Šaulių sąjungą, teigė, kad tai pusiau politinė visuomeninė-karinė organizacija, turinti slaptumo požymių, jos veikla buvo apibrėžta 1921 m. įstatymu, tačiau ji nebuvo priskirta prie Krašto apsaugos ministerijos (tai įvyko tik 1929 m., Putvinskiui mirus).
Po 1922 m. spalio 10-11 d. rinkimų į I Seimą dėl visuomenės susiskaldymo: į palaikančiuosius krikščionis demokratus ir dėl Rusijos revoliucinių idėjų poveikio palaikančiuosius kairiuosius – liaudininkus, socialdemokratus, TPP atstovai kartu su Krėve neturėjo populiarumo visuomenėje ir į Seimą nepateko. Tačiau margas Seimas negalėjo sudaryti patvarios koalicijos, todėl prezidentas Aleksandras Stulginskis pavedė nepartiniam Ernestui Galvanauskui sudaryti Vyriausybę. Valstybės viduje susidarė nestabili padėtis, išorėje taip pat – Prancūzijos palaikoma Lenkija darė politinius žygius prisijungti Klaipėdos kraštą. Tik patriotiško ir ryžtingo, besirūpinančio Lietuvos interesais Premjero Galvanausko politikos dėka pavyko neutralizuoti Lenkijos spaudimą, ir Klaipėda 1923 m. vasario 16 d. buvo pripažinta Lietuvai de jure. Deja, šią Vyriausybę Seime palaikė tik 38 nariai iš 78, todėl ji negalėjo sėkmingai dirbti ir Prezidentui teko 1923 m. kovo 12 d. I Seimą paleisti. Rinkimai į II Seimą buvo paskelbti gegužės 12-13 d.
Esant nestabiliai padėčiai valstybės viduje ir prieš Lietuvą agresyviai veikiant istorinei jos sesei Lenkijai, turintis idėjų Krėvė, vadovaudamas Šaulių sąjungai, negalėjo likti nuošalyje. 1923 m. kovo 28 d. LŠS Centro valdybos posėdyje pirmininkas pranešė, kad Šaulių sąjungos prezidiumas gauna iš įvairių šaltinių nuomones, kad šauliai skirtingai ir nepalankiai vertina Seimo rinkimus, todėl prezidiume susidarė nuomonė, kad Šaulių sąjungai tikslinga dalyvauti Seimo rinkimuose su savo sąrašu. Beje, Seimo rinkimų įstatymo 33 straipsnis bylojo, kad „kiekviena partija ar kuopa [...] gali įduoti apygardos komisijai sąrašą tų asmenų, kuriuos siūlo Seimo atstovais.“ Krėvė, būdamas gana demokratišku vadovu, pasiūlė apsvarstyti šį klausimą Centro valdyboje ir būsimojoje Lietuvos šaulių konferencijoje. Valdybos nariai ir tuomet esantys Seimo nariais kairiosios LVLP atstovai Mykolas Sleževičius ir J. Staugaitis pasisakė prieš dalyvavimą Seimo rinkimuose su Šaulių sąjungos sąrašu, jiems pritarė ir V. Putvinskis. Be šių asmenų posėdyje dalyvavę valdybos nariai: V.Krėvė, A. Bružas, L.Vailionis ir S. Šilingas, pritardami atskiram LŠS kandidatų sąrašui, atskleidė kritišką situaciją Seime, kai besikivirčijančios lietuviškos partijos negauna daugumos ir Vyriausybės sudarymą nulemia tautinių mažumų ar komunistų atstovai, todėl taikdarišką vaidmenį galėtų atlikti išrinkti į Seimą patriotiškai nusiteikę LŠS kandidatai. Kadangi kiti du valdybos nariai A. Graurogkas ir A. Marcinkevičius aiškios nuomonės neišsakė – šis klausimas buvo paliktas spręsti Lietuvos šaulių konferencijai.
1923 m. kovo 29 d. įvyko šaulių konferencija, joje dalyvavo 200 atstovų iš įvairių Lietuvos vietovių. Krėvė, pradėdamas konferenciją, nurodė, kad Lietuvai gresia pavojus, jei į būsimą Seimą bus išrinkta daug tautinių mažumų atstovų, komunistų, nes lietuviškoms partijoms nesusitarus, mažumų atstovai drauge su bolševikais, faktiškai nulems Lietuvos likimą. Jis kalbėjo, kad Seime reikia turėti patriotiškų atstovų, kurie valstybinius reikalus laikytų aukščiau partinių ir nebūtų partijų vidine drausme verčiami balsuoti net prieš savo nusistatymą, kaip tai atsitinka su partijų atstovais. Tokie kandidatai galėtų būti tautoje populiarios Šaulių sąjungos atstovai. Vykstant diskusijai, o M. Sleževičiui bei Rapolui Skipičiui kategoriškai pasisakius prieš ir argumentuojant, kad šauliams dalyvaujant Seimo rinkimuose su savo sąrašu bus pažeisti šaulių organizacijos principai (slaptumas, savanoriškumas), o tai gali suskaldyti vienintelę organizaciją, po kuria, pavojingu valstybei metu, gali burtis įvairių įsitikinimų žmonės, konferencija slaptu balsavimu priėmė nutarimą - su atskiru LŠS sąrašu rinkimuose į II Seimą nedalyvauti. Taip LŠS pirmininkas demokratiniu būdu sušvelnino išreikštą šaulių sluoksniuose nepasitenkinimą Seimu ir atsakė į kilusią idėją dalyvauti Seimo rinkimuose atskiru šaulių sąrašu.
Todėl Tamošaičio interpretacija, kad „V. Krėvė, prisidengdamas patriotiškumu visuomenėje, siekė patenkinti savo asmenines politines ambicijas“ yra visiškai atmestina, nes jo nuostatos ir veikla rodo, kad jam virš visko buvo svarbiausi Lietuvos valstybės interesai. Tai patvirtina dar ir šie faktai: 1923 m. lapkričio 15-18 dienomis vykęs LŠS visuotinis suvažiavimas patvirtino senąją Centro valdybą ir antrajai kadencijai, kaip demokratiškas ir geras organizatorius vėl buvo išrinktas Krėvė. Kas dėl jo politinių ambicijų tenkinimo, tai TPP sąraše rinkimams į II Seimą jis buvo įrašytas ketvirtuoju – po politinių įžymybių: Smetonos, Voldemaro ir Martyno Yčo - Krėvės asmenybė, kaip populiaraus rašytojo ir LŠS pirmininko (po Klaipėdos sukilimo dar labiau išpopuliarėjusio), puošė šios partijos sąrašą. Galima prielaida, jei „Šarūno“ autorius būtų įrašytas pirmuoju TPP sąraše, tai dėl savo populiarumo būtų patekęs į Seimą. Šiuose rinkimuose Krėvė ragino pažinti bolševikus ne iš žodžių, bet iš darbų ir savo straipsniuose „Trimite“ agitavo šaulius pasisakyti prieš bolševikus. Todėl II Seime nebuvo išrinktas nė vienas bolševikas, nors I Seime jų buvo penketas. Deja, ir šį kartą, gegužės mėnesio II Seimo rinkimuose nebuvo išrinktas nė vienas TPP kandidatas, o pažangiečių tokį nepopuliarumą visuomenėje atskleidžiau aukščiau. Beje, šios partijos prastai agitacinei idėjų sklaidai padėjo ir tai, kad ji jokių struktūrų Lietuvoje nebuvo sukūrusi, o rėmėsi tik grupe inteligentų ir jų leidžiama spauda.
Krėvės vizija – susigrąžinti Vilnių
Krėvė žinojo visuomenės ir kariuomenės bei šaulių sluoksniuose sklindantį nepasitenkinimą Griniaus vyriausybės nuolankia Lenkijai ir Antantei vykdoma politika. 1921 m. ši Vyriausybė Briuselyje vedė derybas pagal Belgijos ministro Pauliaus Hymanso projektą dėl federacijos sudarymo su Lenkija. Visuomenė šioms deryboms priešinosi, rengdama Kaune mitingus (1921 spalio mitinge dalyvavo ir kalbėjo Krėvė), ir Griniaus vyriausybė 1922 m. vasarį buvo priversta atsistatydinti.
Krėvė su Smetona ir Voldemaru puoselėjo planus rengti analogišką Klaipėdai sukilimą Vilniuje ir susigrąžinti Lenkijos okupuotą Lietuvos sostinę su Lydos ir Gardino sritimis. LŠS pirmininkas, siekdamas šio tikslo, tikėjosi pagalbos iš Sovietų Rusijos, todėl kartu su pažangiečių bendražygiais vedė derybas su šios šalies ambasada. 1923 m. balandžio 2 d. Kaune vyko mitingas, smerkiantis Ambasadorių konferencijos Vilniaus pripažinimą Lenkijai. Mitingo dalyviams sustojus prie LŠS būstinės, šios vadovybė šūkiu: „Tas kelias – kovos kelias“ nurodė Vilniaus susigrąžinimo kelią.
„Dar 1923 m. pradžioje Smetona, Voldemaras, Krėvė apsisprendė rengti perversmą ir pagalbos 1923 m. vasario pradžioje kreipėsi į SSSR pasiuntinį, [...] kad SSSR sulaikytų Lenkiją, neleistų jai pulti Lietuvos perversmo metu ir po jo,“ – rašo istorikas Zenonas Butkus. Krėvė, norėdamas, kad SSSR paremtų Lietuvą išvaduojant Vilnių, „siūlė sovietų pasiuntiniui I.Lorencui užmegzti slaptus ryšius tarp Lietuvos ir SSSR karinių organizacijų. [...] Smetona ir Voldemaras vis pabrėždavo, kad jie patys, turėdami savo organizaciją kariuomenėje, nuvers tuometinę krikščionių demokratų valdžią labai lengvai, iš karto.“ Akivaizdu, kad toks aktyvus LŠS pirmininko ir TPP vadovų veikimas išreiškė šaulių ir karinių sluoksnių nepasitenkinimą Seimų valdžios vykdoma prisitaikėliška politika, kuri buvo privedusi prie Pietryčių Dzūkijos (Vilniaus krašto) netekimo. Šios nuotaikos ypač sustiprėjo po 1926 m. III Seimo rinkimų, kai valdžia perėjo tik kairiesiems ir dėl komunistuojančių sluoksnių aktyvumo bei demonstracijų gruodyje realiai išsiveržė kariniu perversmu.
1923-1924 metais Krėvė aktyviai dalyvavo politikoje, rašydamas LŠS žurnale „Trimitas“ kritinius straipsnius Vyriausybės vykdomai politikai bei karštai patriotinius, skirtus šauliams ir visuomenei, lyg ruošdamas juos Vilniaus žygiui. „Trimite“ skelbti straipsniai: „Kuriuo keliu?“, Nr.173; „Tėvynė pavojuje!“, Nr. 175; „Gelbėkim savo tėvynę!“, Nr. 176, išreiškė kitokį nei valdžios požiūrį į Lietuvos užsienio politiką, ugdė demokratiškumą ir patriotiškumą visuomenėje. Pradžioje jo vedamieji pasižymėjo emocionaliu patosu, aktyviu raginimu „remti savo valdžią sunkioje kovoje už Lietuvos nepriklausomybę ir duoti jai moralios paspirties, atsisakyti nuo pražūtingo Antantės mums pasiūlymo.“ Kituose straipsniuose LŠS pirmininkas atskleidė lietuvių visuomenėje buvus prolenkiško nusistatymo piliečių, kurie yra „antinacionalinė jėga – mūsų kapitalistai, mūsų bankininkai, lietuviai ir žydai be skirtumo, jų vienas dievaitis, kuriam pardavė savo sielą, pinigas. Apiplėšę visą Lietuvą, prisikrovę milijonus dolerių, jie jaučia, kad jiems ankšta Lietuvoje [...]. Tokia sritimi galėtų būti Lenkija, jeigu prie jos prieiti – o prieiti į ją galima tik Lietuvos nepriklausomybę pardavę [...] taigi jie ir stumia prie derybų su lenkais.“ Toliau Krėvė mini, kad dar yra silpno būdo lietuvių, kurie susidūrę su didžiųjų valstybių (anglų, prancūzų) diplomatų raginimais „susitaikinti ramiu būdu su lenkais“ - ir tai yra įmanoma, bet tik tuomet, kai lenkai pripažins Lietuvos nepriklausomybę ir atsižadės Vilniaus visiems laikams. Antibolševizmas, o dėl Lenkijos agresyvumo atsiradęs antilenkiškumas bei Antantės valstybių kritika dėl jų beatodairiško Lenkijos užmačių palaikymo, buvo esminis 1922-1924 m. „Trimite“ Krėvės politinių straipsnių tonas. Aišku, jis kaltino ir Lietuvos vyriausybę aklu patiklumu Antantės valstybėms, ragino savo politiką nukreipti į Vokietiją ir Sovietų Rusiją - kaip potencialias pagalbininkes, atgaunant Vilniaus kraštą, nes „rusų pavojus – tik priešų gąsdinimas, o lenkų pavojus yra įvykęs ir realus“. Šios valstybės oficialiomis notomis Tautų sąjungai protestavo prieš Pietryčių Dzūkijos (Vilniaus krašto) pripažinimą Lenkijai.
Demokratiškai išrinktų Seimų sudarytos vyriausybės nevengė naudoti diktatoriškų priemonių, kai TPP vadovai juos kritikavo dėl užsienio politikos ir nenuosaikaus žemės reformos vykdymo. Per 1922-1924 metus valdžia uždarė šiuos pažangiečių laikraščius: „Lietuvos balsą“, „Tėvynės balsą“, „Krašto balsą“ ir „Vairą“.
Galima daryti išvadą, kad anuomet susidariusi arši kova spaudoje tarp valdančios koalicijos ir opozicinės Tautos pažangos partijos galėjo būti atsakas į Vilniaus krašto netektį ir Krėvės bei TPP vadovų ryžtą susigrąžinti šį kraštą Sovietų Sąjungai padedant. Tačiau tai ir liko tik iliuzija, nes Sovietų bolševikams buvo svarbiau, pasinaudojant Vilniaus konfliktu, valdyti Lietuvą ir laikyti ją kaip placdarmą tolesnei ekspansijai į Vakarus bei antilenkišku barjeru, ginančiu visą Pabaltijį nuo Lenkijos agresijos.
Populiarusis humanitaras palieka šaulius
Labiausiai LŠS pirmininko straipsnius kritikavo valdančiųjų valstiečių liaudininkų laikraštis „Lietuvos žinios“ savo straipsniuose: „Isterija“, „Netikras Šaulių S-gos kelias“, „Mūsų mažyliai“ ir kt., tačiau neturint pakankamai argumentų pereita prie V. Krėvės ir A. Voldemaro charakterio bruožų kritikos ir asmeninių ambicijų. O LVLS lyderis Sleževičius atvirame laiške apkaltino LŠS pirmininką šaulių būrių telkimu savo tikslams: „Jūs raginate būrių atstovus būti pasirengusius, kada ateis laikas, čia pat iš pradžių iškoneveikę, išjuodinę liaudininkus, išvadinę juos žulikais ir Lenkam parsidavėliais, kuomet tų pat liaudininkų akivaizdoje drauge su Jumis (jie) posėdžiauja toje pat Šaulių Sąjungos Centro Valdyboje.“
Šie straipsniai „Trimite“ sukėlė nepasitenkinimą LŠS Centro valdybos bei Seimo nariui, valstiečiui liaudininkui J. Staugaičiui, kuris 1924 m. vasario 22 d. valdybos posėdyje apkaltino Krėvę, teigdamas: ar pirmininkas turėjo teisę reikšti savo nuomonę ir kritikuoti valdžią, jeigu Šaulių sąjunga subsidijuojama Krašto apsaugos ministerijos. Po septynių dienų, vasario 29 d., įvykusiame Centro valdybos posėdyje, kuriam pirmininkavo Vinco Krėvės pavaduotojas Stasys Šilingas, dalyvavo: sekretorius A.Bružas, pirmininkas V.Krėvė, nariai: J.Bruvelaitis, A.Smetona, R.Skipitis, dr. Raulinaitis, M.Krupavičius, dr. J.Staugaitis, M. Sleževičius, P. Leonas, L. Valkaitis ir štabo viršininkas P. Klimaitis, vyko diskusijos apie iškeltus Krėvei kaltinimus. Šaulių sąjungos Klaipėdos skyriaus vadas J. Bruvelaitis pasakė, kad Krėvės straipsniuose keliami turintys pagrindą svarbūs klausimai. Pirmininką ginantis A.Bružas pareiškė, kad nėra įstatymo ar Centro valdybos nutarimo, kuris draustų Šaulių sąjungos pirmininkui rašyti straipsnius šaulių leidinyje ar reikalautų atsiklausti valdybos, nes ji pati jį išrinko. L. Vailionis pasakė, jog šie straipsniai tik sustiprino Lietuvos nepriklausomybę. Krėvė, atsakydamas į kaltinimus, pabrėžė savo orientaciją į Vokietiją ir Sovietų Sąjungą ir prabilo apie J. Staugaičio prolenkiškumą: „Jei D-as Staugaitis mano, kad reikia dėtis su lenkais, tai taip turėtų atvirai savo tokį nusistatymą ir spaudoje reikšti.“ Pirmininkaujantis S. Šilingas, palaikydamas kalbėjusiųjų nuomones, pasiūlė balsuoti Krėvę išteisinantį nutarimą: „Šaulių sąjungos CV-a apsvarsčiusi Dr. J. Staugaičio pareiškimą ir turėdama omenyje, kad Profesoriaus V. Krėvės-Mickevičiaus straipsnių spausdinimas „Trimite“ neišsilenkia iš tvarkos, kuri buvo nusistačiusi iki šiol redaguojant „Trimitą“ [...]. Nors už pirmininką balsavo penki CV nariai, prieš – du bei trys susilaikė ir taip jo veiksmai buvo išteisinti, tačiau Krėvė įsižeidęs pareiškė, „kad mano pirmininkavimas Šaulių sąjungai nenaudingas, nes ir prieš ją, ir prieš mane leidžiama provokacinių žinių: galbūt todėl, kad esu laikomas aršiu lenkų priešu. Aš pareiškiu, kad nuo Centro Valdybos Pirmininko ir mano pareigų atsisakau. Po to, manau, niekur nebus kalbų, kad aš noriu tapti Vincu pirmu.“. Apie jo pasikarščiavimą byloja A. Bružas: „Paskubomis, trenkęs durimis, drauge su A.Smetona išėjo iš posėdžio, palikęs net kepurę.“
1926 m. birželio 17-19 d. vykusiame visuotiniame Šaulių sąjungos suvažiavime vėl dalyvavo Vincas Krėvė ir buvo išrinktas Centro valdybos nariu. Nors tuo metu jis jau vadovavo Lietuvos universiteto Humanitariniam fakultetui ir jo laikas buvo apribotas fakulteto organizaciniais reikalais, tačiau rašytojo sugrįžimas sietinas su kairiųjų valstiečių liaudininkų ir socialdemokratų vyriausybės susidarymu po 1926 m. gegužės III Seimo rinkimų, kuriuose tris vietas gavo ir Tautininkų sąjungos nariai: Smetona, Voldemaras ir kun. Vladas Mironas. Vyriausybė, vadovaujama Mykolo Sleževičiaus, pasirašė su Sovietų Sąjunga nepuolimo ir neutraliteto paktą, kurį ratifikuojant Seime aktyviai palaikė tautininkai. Regis, Krėvei bendraujant su nauja Vyriausybe vėl atgijo viltis daryti žygius dėl Vilniaus susigrąžinimo (iki tol valdžioje buvusi LKDP buvo nepalanki šiai idėjai), o Šaulių sąjunga vėl turėjo būti šios idėjos varikliu. Apie tai byloja ir tas faktas, kad 1927 m. gruodžio 17 d., jau po perversmo ir atėjus į valdžią jo buvusiems bendražygiams, Krėvė galutinai pasitraukė iš LŠS Centro valdybos nario pareigų, suvokęs, kad viltys atgauti Vilnių visiškai sužlugo - „dėl žalingos Lietuvos šaulių sąjungos taktikos šiuo Vilniaus faktinio atsižadėjimo momentu“, nes perversmo metu bei po to buvo tikėtasi, Sovietų Sąjungai padedant, surengti Vilniuje sukilimą ir išvaduoti Pietryčių Dzūkiją su Gardino ir Lydos sritimis.
Anot Petro Vaičiūno pasakojimo, švenčiant visoje Lietuvoje Vinco Krėvės literatūrinio darbo dvidešimtmetį, o „Trimitui“ neišspausdinus kažkieno parengto apie jo kūrybą straipsnio – šis nedėmesingumas rašytoją taip įžeidė, kad jis net grąžino Šaulių sąjungos ženklą ir medalį Krašto apsaugos ministerijai – taip Vincas Krėvė atsisveikino su šia garbinga organizacija, kuriai buvo pasišventęs ir pasiekęs Lietuvai istorinės reikšmės rezultatų.
Kaip pasakoja Vaičiūnas, Krėvė, būdamas LŠS Centro valdybos pirmininku, griežtai tvarkęs organizacijos reikalus, ugdęs drausmę ir kovojęs su lėšų švaistymu. Net atleidęs iš pareigų aukštą LŠS pareigūną Antaną Žmuidzinavičių, kuris, nuvykęs į Ameriką rinkti Šaulių sąjungai aukų, rūpinosi tik savo paveikslų parodomis.
Krėvė - Tautininkų sąjungos kūrėjas
Grįžkime į 1924 metus, kai Krėvė paliko LŠS pirmininko postą, tačiau savo politinės veiklos nenutraukė. Jau tų pačių metų rugpjūčio 17-19 dienomis Šauliuose įvyko reorganizacinis TPP ir Ekonominės politinės žemdirbių sąjungos suvažiavimas, įkūręs naują politinę organizaciją - Lietuvių tautininkų sąjungą (toliau LTS). Jos pirmininku buvo išrinktas rašytojas prof. Vincas Krėvė-Mickevičius, o vicepirmininku – buvęs krašto apsaugos ministras Antanas Merkys. Kaip rašo istorikas Juozas Jakštas: „Įsikūrusi Lietuvių tautininkų sąjunga galėjo didžiuotis išsirinkusi pirmuoju pirmininku klasiką rašytoją V.Krėvę-Mickevičių.“ Buvęs TPP vadovas Smetona buvo išrinktas tik garbės pirmininku, o Voldemaras net nepateko į Centro valdybą. Šie faktai rodo, jog Krėvės populiarumas buvo labai išaugęs ir nustelbė buvusių TPP vadų populiarumą. Žvelgiant iš dabarties, galima teigti, kad buvusių vadovų neišrinkimas net į Centro valdybą, pasėjo grūdą, iš kurio išaugo nesantaikos želmenys tarp trijų autoritetų.
Po nesėkmių Seimo rinkimuose siekta, pasitelkiant mylimo rašytojo ir veiklaus LŠS pirmininko autoritetą, populiarinti naują politinę organizaciją ir pritraukti į ją kuo daugiau žmonių. Net pavadinimu Sąjunga pabrėžiama, kad ji turi apimti ne kokią lietuvių tautos dalį, bet visą tautą, visus jos sluoksnius. Iš tiesų tai buvo nauja kokybė, nes Krėvė įkuria ir naują politinį organą - savaitraštį „Lietuvis“, kurio redaktoriumi pakviečia literatą Petrą Vaičiūną. „Lietuvis“ pradėtas leisti 1924 m. lapkričio 14-ą, jau antrame numeryje išspausdina naujus LTS įstatus, o programą patalpina trečiajame numeryje, kurios autoriais pasirašo prof. V.Krėvė-Mickevičius ir vicepirmininkas Antanas Merkys. Pabrėžtina, kad programos pirmas punktas atspindi Krėvės politinius tikslus: „Tautininkų sąjungos tikslas – tautiška kultūra, ugdoma laisvoje nepriklausomoje, demokratiniais ir teisės pagrindais tvarkomoje Lietuvoje su Klaipėda, Vilniumi ir Gardinu.“ Programoje neaptinkama jokių autoritarinių apraiškų, ypač pabrėžiamos demokratinės teisės: „tautinės mažumos naudojasi Lietuvos teritorine ir kultūrine autonomija. Valstybinė kalba yra lietuvių kalba [...] įstatymais turi būti apsaugota, kad bažnyčia nebūtų partijų verčiama ir naudojama politikos įrankiu. [...] kad visuomenė galėtų rinkti į Seimą ir atskirus žmones, nerišant jų su partijų kandidatų sąrašais. Už nusavinimą valstybė turėjo pinigais savininkams atlyginti. Pirmiausiai žeme aprūpinami savanoriai ir pasižymėję kovose kariškiai, paskui – mažažemiai ir tie bežemiai, kurie turi lėšų ūkiui įsikurti. [...]neturintiems lėšų, bežemiams, tai valstybė turi suteikti jiems lėšų.“
Savaitraštis „Lietuvis“ buvo „visuomenės, politikos ir literatūros“ leidinys, spausdinęs politikos, ekonomikos, literatūros, poezijos ir net muzikos bei teatro temomis. Pirmajame numeryje išspausdintame atsišaukime „Lietuviai tautiečiai“ atsispindėjo Krėvės vizijos apie LDK, „kad Lietuvių tauta, kuri tą galingą valstybę sukūrė, buvo dora; teisybė ir teisingumas buvo gerbiami, valstybės apsauga ir įstatymai visiems buvo lygūs“, o dabartiniais „seimų laikais“ ir valdant partijoms Lietuvoje viešpatauja „ne įstatymai, ne teisė, teisybė ir teisingumas, bet labiau nuožiūra, neteisybė“. 1925 m. pradžioje Krėvė paskelbė vedamąjį straipsnį tarptautinės politikos tema, kuriame aptarė Sovietų Sąjungos ir Anglijos karo galimybes. Kaip ir anksčiau „Trimite“, taip ir dabar ragino Lietuvos valdžią užsienio politikoje orientuotis į Sovietų Sąjungą ir Vokietiją, neigiamai vertino Vakarų Antantės valstybes, teigdamas, jog anglai siekia apsaugoti tik savo kolonijas, o ne Europą. LTS pirmininkas rašė: „Caro valdžia ėjo senais, nukrypusiais keliais, siekdama Rytų kraštų ginkluota pajėga ir kiek galima stengdamasi pasiekti Indijos rubežių. Bolševikai čia, kaip ir visur, ėmė ieškoti naujų kelių ir jų priemones anglai skaudžiau pajuto, negu caro valdžios pastangas. Ginklu Anglams nugalėti jie pasirinko agitaciją ir ne komunistinę, kaip anglų spauda stengiasi išpūsti. Bolševikai eina Anglų kolonijosna tautiniais obalsiais – nepriklausomybės obalsiais, atsipalaidavimo iš anglų išnaudojimo bei vergovės.“ Šios Krėvės įžvalgos atspindi ano meto geopolitinę situaciją, o panegiriką Sovietams galima vertinti kaip diplomatiją, vedant su jų pasiuntinybe derybas dėl pagalbos susigrąžinant Lenkijos okupuotą „Vilniaus kraštą“ bei duoklę už finansinę pagalbą tautininkų spaudai, kurią skirdavo Maskvos pasiuntinys Kaune.
Atgal
