Asmenybės
04 30. Aš – krikščionis katalikas
Algirdas Pilvelis
Pasaulis jau daugelį metų laukia tos atmintinos dienos - 2011 m. gegužės 1-osios, kai Vatikane bus baigtas buvusio Popiežiaus Jono Pauliaus II beatifikacijos procesas ir jis bus paskelbtas palaimintuoju. Pasaulis to laukia, ne vien katalikai, nes šio švento žmogaus nuopelnai siekia kur kas daugiau negu konkreti religija, siekia net daugiau negu pasaulis. Pagaliau tai būtų ne jo nuopelnų įvertinimas, o tik bandymas apibūdinti jo gyvenimą ir veiklą vienu žodžiu. Ir tas žodis yra „šventumas“, pasakantis beveik viską. Čia netgi netinka grynai žmogiški didybės apibūdinimai, nes tai yra vien žmogiška savybė, o šventumas yra tai, kas duodama Dievo to vertam ir galinčiam tai prisiimti.
Nereikia stebėtis tikru Jono Pauliaus II kultu Lietuvoje, nes savo apaštališkosios kelionės metu, kai jis lankėsi pas mus, pasirodė, kas ir koks jis iš tikrųjų yra. Pamatėme ne visame pasaulyje žinomą religinį veikėją, kilusį iš Lenkijos, bet šventą žmogų. Todėl galime pasakyti, kad mums, lietuviams, jis „priklauso“ nė kiek ne mažiau negu lenkams: jis mus mylėjo ne mažiau negu savo tautą, o lenkų tauta gali tik didžiuotis, kad davė pasauliui šį šventą žmogų, tačiau „nuosavybę“ į jį prarado. Lenkai galėtų tik sakyti, kad tai „tebūnie mūsų tautos dovana visam pasauliui“.
Neįtikėtina, kaip žmonių širdys visoje Europoje ir visuose žemynuose jautriai atsiliepdavo į jo meilės kvietimą. Visai kaip Lietuvoje! O juk čia jis tebuvo vos vieną kartą... Kita vertus, kada dar vyskupavo Lenkijoje ir jau buvo netgi kardinolas, mes ne ką apie jį težinojome. Tik kai Vatikane jis buvo paskelbtas Kristaus vietininku, mes per tokius atstumus pajutome sklindančią Šventąją Dvasią, nors Roma labai toli nuo Lietuvos.
Savo 61 apaštališkosios kelionės metu, atvykęs į Lietuvą, jis pabučiavo mūsų žemę, parodydamas didžiulę pagarbą lietuvių tautai. Kai jis kalbėdavo, nė vienas iš tų šimtų tūkstančių žmonių, kurie klausėsi jo apaštališkojo žodžio, net gaidelės nepajuto jokios arogancijos, kuri būtų galėjusi dvelktelėti iš vieno žymiausių pasaulio žmonių tokioje nedidelėje valstybėlėje. Nes jau gebėjo dievišku žvilgsniu išmintingai žvelgti į visus žmones...
Jono Pauliaus II fenomeno paslaptis
Daugeliui jo biografų, ar bent bandančių tokiais būti Jono Pauliaus II gyvenimas yra neperprantamas fenomenas. Jie niekaip neįstengia suvesti visų linijų tarp to prieškarinio jaunojo intelektualo Karolio Voitylos ir Popiežiaus Jono Pauliaus II.
O iš tikrųjų tai vis „pagaudavo“ jaunojo Vojtylos kuklumas. Būdamas labai religingas jaunuolis, uoliai praktikuojantis katalikas, jis pasižymėjo, kaip dera tikram krikščioniui, nepaprastu kuklumu. Ir tai jokiu būdu negalėjo būti fariziejiškas „nusižeminimas“. Tuo metu jis apie religinę „karjerą“ rimtai netgi negalvojo. Tikriausiai būtų buvęs menininku, nes turėjo poetinių ir filosofinių gabumų. Tas jo kuklumas atsirado vien iš meilės jį supusiems žmonėms, iš baimės pažeminti ką nors ir menkiausia arogancija. Buvo nepaprastai jautrios širdies, gailestingas. Kartu jam buvo būdinga neįtikėtina filosofinė mąstysena. Skaitė Šv. Kryžiaus Jono raštus, vėliau savarankiškai ėmėsi Šv. Tomo Akviniečio, vieno Bažnyčios tėvų ir vieno didžiausių pasaulio filosofų, veikalų studijų. Vėliau tai taps jo studijų seminarijoje, daktaro disertacijos ir mokslinių darbų temomis. Jo filosofiniai straipsniai, neotomizmo studijos greitai taps žinomi ne vien Lenkijoje. Žmogus, apdovanotas tokiu intelektu, pasižymi nepaprastu kuklumu...
Jam net minties šešėlis nešmėkštelėdavo, kad galėtų būti kažkuo už kitus reikšmingesnis! Kartu su draugais eidavo į stadioną žiūrėti futbolo rungtynių, ir tas jaunuolis, tiek dėmesio skiriantis filosofijos ir teologijos skaitymams, draugams teatrodė „labai mielas, lengvai bendraujantis, labai geros širdies vaikinas“.
Ir tapęs kunigu (o tą savo šventą misiją jis pajuto karo metu, patyręs ir suvokęs, kaip karo žiaurumai prieštarauja Dievo valiai, kaip baisingai žmogus piktnaudžiauja savo laisve, kiek nelaimių tai atneša ir kiekvienam artimajam - argi tikram krikščioniui ne visi pasaulio žmonės artimi?), jis tarnystę Dievui suprato ne kaip kokį išskirtinumą, juoba „karjeros galimybę“ ar „prieglobstį nuo šio pasaulio“, bet kaip vienintelę galimybę priartinti pasaulį prie dieviškojo kūrybinio plano.
Pirmiausia jis toli gražu ne visada buvo linkęs pritarti tuometinio Lenkijos komunistinio režimo politikai. Ir tai jau turėjo griauti bet kokias kopimo laiptais aukštyn galimybes. Juk kas pykstasi su valdžia, tam tenka daug vargo išsrėbti... Tik jis niekada negynė tikinčiųjų interesų formaliai, jis visada apeliavo į žmoniškumą. Jis apgynė bažnyčią Nova Hutoje, tai yra rinkdavo tikinčiuosius tiesiog statybų aikštelėse, ir valdžia, norėjusi pastatyti „komunistinį miestą be religijos“, turėjo nusileisti. O jau vėliau, tapęs kardinolu, Vatikane buvo sutinkamas su didžiule pagarba.
Šio švento žmogaus filosofija, atrodė, buvo labai paprasta. Šiandieną jis laikomas vienu žymiausių krikščioniškojo personalizmo atstovų ir kūrėjų, vienu didžiausiu neotomizmo autoritetų. Jis skelbė, kad žmogus yra ir dvasinė, ir kūniška būtybė. Ir dėl savo dvasinių gebėjimų gali atsiverti dieviškumo transcendencijai. O žmogaus vertingumas ir laisvė yra Dievo dovanos. Jo požiūris visiškai skyrėsi nuo pseudodarvinistinių „mokslinių“ koncepcijų, nuolat iškraipomų pagal kiekvieno politinio režimo polinkius. Jo filosofijoje visų pirma vyrauja dieviškumo ir žmogiškumo harmonija, jam žmogiškumas reiškiasi kaip dieviškumo siekis. Žmogaus vertė ir laisvė - tai lyg dovanos ateičiai, kurią žmogus, kiekviena individualybė įtvirtina doroviniais poelgiais bei artimo meile, visiškai nepriklauso nuo jokio diktatoriaus, jokio režimo malonės. Dar niekada Bažnyčios mokymas nebuvo taip „atskirtas“ nuo valstybės! Bet tai buvo ne pažeminimo, o didybės atskirybė. Žmogaus dieviška prigimtis ir vertė iškilo aukščiau bet kokių politinių ir materialinių vertybių.
Jono Pauliaus II enciklikas galima laikyti nuodugniais filosofiniais traktatais apie žmogaus prigimtį ir visuomenės santykius. Taip jos ir traktuojamos daugelio šiuolaikinių filosofų ir, be jokių abejonių, tapo šiuolaikinės filosofinės minties lobynu.
Taip pat liko ir keliolika jo parašytų knygų, religinių ir filosofinių esė rinkinių. Ir turbūt viso to neapibūdina pasakymas: vienas didžiausių šių laikų religinių filosofų mistikų. Neapibūdina, nes jo mokymas pasižymėjo tokia jėga, jog stipriai susvyravo visos politinės, ypač diktatūrinės pasaulėžiūros.
Ar gali šis dulkių pasaulis nugalėti šventumą?
Ta naujoji filosofija ir katalikiškoji pasaulėžiūra, kurią skelbė Jonas Paulius II turėjo sukelti ir daugelio politinių režimų pyktį. Ypač komunistinių, kurių ideologijos paprasčiausiai nerasdavo jokių argumentų, o tie, kuriuos įprasta vadinti mąstančiais žmonėmis, po svarstymų, apmąstymų rinkdavosi logiškai pagrįstą ir humanistinę Jono Pauliaus II skelbiamą koncepciją.
Dėl to 1979 m. sovietų komunistų partijos CK net priima specialų slaptą nutarimą dėl „naujojo popiežiaus ideologijos“. Ten nurodoma, kad neveikiant įprastiniams propagandiniams metodams KGB rekomenduojama „imtis ir kitokių priemonių“. Šį nutarimą pasirašė pats Leonidas Brežnevas. Turbūt lėmė ne vien tai, kad naujasis Popiežius išdrįso remti „Solidarumo“ judėjimą Lenkijoje, savo pastangomis ir įtaka apsaugojo jo lyderius nuo žiaurių represijų.
Buvo ir kitas interesas - ideologinis, apie tai nedviprasmiškai skelbiama slaptame nutarime.
Į sąmokslą įtrauktos net kelios valstybės. Bulgarijoje, kurios slaptosios tarnybos palaikė ryšius su turkų mafija, plačiai visoje Europoje užsiiminčia narkotikų prekyba ir prostitucijos biznio organizavimu, buvo išrutuliota sąmokslo, tai yra teroristinio pasikėsinimo, idėja. Ir viskas žlugo, nes Popiežius tuo metu paėmė ant rankų mergaitę ir nusitaikyti teroristui buvo pernelyg sunku. Pats Jonas Paulius II teigė, kad tai buvo Švč. Mergelės Marijos padarytas stebuklas.
Komunistinei sistemai buvo lemta gėdingai žlugti, o šventasis, pergyvenęs galingą politinę sistemą šiame gyvenime, kitame pelnė ir dievišką garbę.
Kokio stebuklo laukiame?
Ruošiantis Joną Paulių II paskelbti palaimintuoju, Vatikane rinkti duomenys apie stebuklingus išgydymus, liudijančius, kad tokia galia Dievo suteikiama tik to vertam tarnui. Ir nors tokių liudijimų surinktas ne vienas, pasaulis vis dar laukia kito stebuklo. Stebuklo, kuris vadinamas atsivertimu, kuris vienintelis gali išgelbėti daugybę žmonių, o ne vien atskirus individus. Dievui brangus kiekvienas žmogus ir per tokius kaip Jonas Paulius II Jis stengiasi juos gelbėti.
Kai Jonas Paulius II mirė, tai tūkstančių tūkstančiai tikinčiųjų prie Šv. Petro bazilikos skandavo, kad jis yra šventasis. Dauguma tų žmonių buvo ne lenkai, o italai, ir tai rodo, kaip iš tikrųjų buvo gerbiamas Šventasis Tėvas. Šimtai milijonų žmonių visame pasaulyje galėtų pasakyti tą pat.
Ar Dievo akyse palaimintasis skiriasi nuo šventojo? Tie, kurie bando nubrėžti skirtybes, siaurina ne dalykus, o savo matymą. Taip pat ir mąstymą. Iš tikrųjų tai tik apeiginis skirtumas, kai palaimintasis garbinamas tik savo tėvynėje, o šventąjį garbina visa Katalikų Bažnyčia, dažnai ir ne vien.
Jonas Paulius II bus garbinamas, meldžiamasi jo intencija ne vien Lenkijoje, ir šį kultą palaikys ne vien Lietuva. Bet mes iš visų jo 104 apaštališkųjų kelionių labiausiai prisiminsime 61-ąją, kai jis buvo atvykęs į Lietuvą. Ir kitur taip pat bus prisiminti jo ganytojiški maršrutai, kelionės per visą pasaulį, per visus žemynus.
Kai jis išvyko į paskutinę savo kelionę - pas Viešpatį, tai tikintieji prarado savo dvasinį vadovą, kurio niekas nebepakeis. Kiek kilnių dalykų šioje žemėje beatliktų šventieji, jų niekada nebūtų tiek, kad užtektų. Kodėl gi taip yra? Todėl, kad pasaulis laikosi ne karais, o šventųjų darbais!
Kai toks šventas žmogus pasitraukia iš šio kūniško gyvenimo, pereina į dieviškos transcendencijos lygmenį, tai visi likę šioje žemėje gyventi po jo (o jis gyveno tik dėl jų), jei ir negalėdami prilygti jam savo kilnumu, pasilieka to didžio žmogaus gyvenimą ir jo asmenybę savo širdyse kaip pavyzdį. Šventieji ir palaimintieji tampa žmonėms realiu įrodymu, kad pasaulyje esama ne vien blogio, skurdo ir diktatūrų. Tai kitokia gyvenimo galimybė, akivaizdi, matoma ne vien šimtų tūkstančių, bet ir milijonų amžininkų. Tada niekas „teoriškai“ jau neįrodys (jokie „autoritetai“), kad pasaulyje turi viešpatauti cinizmas, nihilizmas ir materializmas.
Kiek milijonų žmonių tikėjimą palaikė Jonas Paulius II? To niekas pasakyti negali, niekas nesuskaičiuotų. Pasaulyje yra 2 mlrd. 100 mln. krikščionių. Iš jų 1,13 mlrd. yra katalikai. Ir argi galima kaip nors išmatuoti tą šventųjų galią, palaikančią tikėjimo brolių tikėjimą?
Kaip ir Lietuvoje, daugybėje pasaulio šalių Jonas Paulius II paliko savo apaštališkosios veiklos pėdsakų. Mūsų Tėvynės žemė, kurioje šis šventas žmogus paliko savo bučinį, turi tapti verta jo šventumo, ji turi tapti ta vieta, kur laikomasi jo šventos doktrinos, jo skelbtų Žmoniškumo ir Tikėjimo į Dievą principų. Ir jis gal vienintelis šioje žemėje turėjo teisę tarti: „Vilnius – amžinoji Lietuvos sostinė, o Kryžių kalnas – stebuklas. Jis, Popiežius, palaimino ir mus, lietuvius!
Atgal
