Asmenybės
06 03. Nelaimei ar laimei?..
Vytautas Vilimas Skripka
Pirmą kartą su legendiniu Širviu susitikome apie 1960 metus. Supažindino Andriuškevičius, jau spausdinęs savo eiles „Moksleivyje“, kas reiškė garsųjį respublikinės spaudos barjero peržengimą. Poetas vilkėjo žalią berankovį kariškio apsiaustą ir buvo tada dar visiškai jaunas vyras. Netoli „Vojentorgo“ Pylimo gatvėje (tada „Komjaunimo“), nedidelėje užeigoje. Pasakė: „Geri vaikinai“ ir, palikęs ant stalo neištuštintą raudonojo vyno butelį, išėjo.
Apie 1964-uosius, kai grįžau iš armijos... pirmąjį kartą gyvenime įklimpau į „daugiadienių“ maratoną. Prie vyno taurės liejosi būdingos visų laikų gėrovams kalbos... Bet jos audrino mūsų jaunas širdis, tiko nykios sovietinės tikrovės fone.
Širvio poezija buvo vertinama, deklamuojama, pradedant studentais ir baigiant inžineriniu jaunimu.
Jaunystėje, nors ir garsėjau kaip bohemistas, mano keliai kažkurioje realybėje kirtosi su intelektualų, pripažintų menininkų. Šiuose sluoksniuose Paulius nebuvo aukštai kotiruojamas. Tikriausiai dėl šokiravusios savo gyvensenos.
Lietuviai be galo konservatyvi tauta. Netgi dabar, XXI amžiuje, menininko aukštis dar neretai nustatomas, atsižvelgiant ir į tokius faktorius, kaip gyvenimo būdas, psichinė sveikata, netgi materialinė padėtis.
Neužmiršiu, kaip drumstą 1979-ųjų pavasario dieną lydint poetą į Antakalnį, procesijai stabtelėjus Sapiegos (tada Suvorovo) gatvėje, kažkas iš atsitiktinai jį pažinojusių (o kas jo Vilniuje nepažinojo!), ėmė ir prasitarė: tokios laidotuvės, o juk pijokas buvo... Vieniems – idealizuotos meilės posmų autorius, kitiems – randuotu veidu kareivis... „Ne poetas, o legenda“, - kapuose pasakys vienas senosios kartos rašytojas.
Gensekas tais laikais respublikoje buvo P.Griškevičius. Nomenklatūros bosas, jaunystėje žurnalistas viename Aukštaitijos rajone, P.Širvys lyg ir viršininkavęs, o Petras stovėjęs visu laipteliu žemiau.
Ir štai, atėjus valandai poetui pasikeisti butą (o tai jau buvo tradicinė Pauliaus gyvenimo apeiga), abu susiskambino.
„Užsuk“, - pasakė Griškevičius.
Apsivilkęs jūreivišką palaidinukę, poetas atsiduria CK priimamajame.
„Pas ką“?
„Pas Petrą“.
Budintis, praradęs amą, parodo duris.
Supykęs poetas bėga į „Pergalės“ redakciją, prašo „vertuškos“ (taip tada vadintas vyriausybinio ryšio telefonas) ir, susukęs sekretoriaus numerį, P.Griškevičių piktokai subara: „Apsistatęs ten visokiais šmikiais, mane, poetą, šalin pavarė...“
Gražiai tame nutikime dabar atrodo P.Širvio išdidumas, nepelnyta nuoskauda ir visas lietuviško bardo gyvenimas.
Išsaugojau šiltą Pauliaus autografą, įrašytą „Beržų lopšinėje“ 1968 metais balandžio 13 dieną.
Kadangi naktimis su bičiuliais dažnai mėgo dainuoti, kaip jau pasakojau šioje istorijoje, keisdavo gyvenamąją vietą. Kol neįsipykdavo kaimynams...
Beje, apie dainavimą. Jaunystės metais užstalėje mėgdavau pinti improvizuotas poetiškas kalbų pynes. Siužetas sukdavosi apie meną, bičiulių biografijas, meilės peripetijas.
Užvedus dainą, nors turėjau prastoką klausą, ir aš šokdavau pritarti. O kartą pas Paulių, Muziejaus gatvėje, sugalvojau jo eilėraščiui „Jūreivio keliai po dangum“ melodiją. „Velnio vaikas,“ – širviškai šypsodamasis tų žodžių autorius pasakė. – „Niekas iš kompozitorių mano eilėms geresnės muzikos nesukūrė!..“ Manoji melodija pasižymėjo nepaprastai akcentuotomis paskutinėmis eilutėmis. Dainavome kildami į viršų, iki apkurtimo...
O.Širvys – tikras poetas, jau dabar, galima sakyti, pažymėtas klasiko ženklu. Atrodo, profesionalumu ir išgyvenimo gilumu ši poezija ne prastesnė už Jesenino. Man ji labiau lygintina su R.Bernso, S.Petefi lyrika.
Po šiai dienai džiaugiuosi ir didžiuojuosi, kad man už knygą „Vigilijos“ 1997-aisiais buvo paskirta literatūrinė Širvio premija. Kas yra skaitęs V.Skripkos eilėraščius, pastebėjo, kad bendro su Pauliumi Širviu ten mažai, bet paralelė įdomi ir visiškai galima. Tik gal daugiau panašus mudviejų gyvenimo kodas.
Ir vis dėlto P.Širvio premija egzaminą išlaikė, lieka rimta ir garbinga.
Atgal
