Asmenybės
05 17. Vytautas Žemkalnis-Landsbergis apie Vincą Kudirką (1)
Algirdas Berkevičius
Vytautą Žemkalnį mes žinome kaip žymų architektą, inžinierių, vieną iš Valstybinės filharmonijos kūrėjų, žinome kaip karį, dalyvavusį daugelyje Nepriklausomybės karų mūšių. Ne visi jį žinome kaip rašytoją, rašiusį mums apie tai, kas kiekvienam lietuviui yra svarbu žinoti.
Šį kartą pateikiu tik kai kurias ištraukas iš jo monografijos apie Vincą Kudirką. Rašinys yra nemažos apimties ir susideda iš keturiolikos skyrelių. Manau, kad tai padės geriau pažinti mums brangų Vincą Kudirką.
I. Įžanga
Kartais man atrodo, lyg Vincą Kudirką būčiau matęs, girdėjęs jį pasakojant ar muzikuojant, ir visada aš jaučiau jam kažkokį giminingą artumą, tarytum jis būtų buvęs mūsų šeimos nariu. Tad kodėl jis man toks artimas, matytas ir net girdėtas ? Niekad nebuvau Vinco Kudirkos matęs, nei jo balso girdėjęs, o vis dėl to, kur tik iki šiol gyvenau, visad jį atsimindavau. Jo portretą visada matydavau mūsų šeimoje, o vėliau jis mano kambarį, gal tiksliau pasakius, mano gyvenimą puošdavo, teikdavo man gilaus tiesos ir grožio pajautimo.
Vincas Kudirka mano atminty jau nuo 1897 metų (buvau vos keturių metų berniokas), o atsimenu jį iš jo sukurtų vakarėlių. Nusistebėsite ir nusišypsosite, perskaitę šį mano teigimą. Praeito amžiaus paskutiniojo dešimtmečio metais Maskvoje, pirmoje Maskvos miesto ligoninėje, kur mes gyvenome, laiks nuo laiko mus lankydavo Maskvos studentai lietuviai. Dažnai mano tėvas, o iš studentų vienas kitas (ypatingai studentas Augustinas Janulaitis) kažką pasakodavo kas ir man buvo įdomu, dabar nebeprisimenu apie ką, gal kokias pasakėčias, tačiau atsimenu vardą "Kudirka", o kai jaunimas šokdavo, o aš painiodavausi tarp šokančiųjų, girdėdavau -, o dabar šoksime "Kudirką" (polkutes, mazurkas ir kt.). Net iki šiol atsimenu tų šokių motyvus, o ir šiokiom dienom, kartais tėtušis grįžęs iš darbo prašydavo močiutę Rozaliją (tėvo motiną) paskambinti Kudirką. Gal todėl aš ir atsimenu tuos motyvus. Rodos buvo ir gaidos, rods mačiau jas su iliustruotais viršeliais. Jau paaugliu būdamas mėgdavau deklamuoti V.Kudirkos eilėraščius.
Vincas Kudirka niekad manęs "neapleisdavo", visada buvo ir yra mano kelrodys. Apie jį visada ir visur prisimindavau ir progai pasitaikius pasakodavau.
1944 m. liepos gale keliavau iš Lietuvos per Kudirkos Naumiestį į "Nežinią". Aplankiau Vinco Kudirkos kapą, pasiėmiau truputį žemės ir keletą žolelių tolimai ir nežinomai kelionei, ir prisiminiau Kudirkos žodžius, bėgantiems iš Lietuvos tautiečiams:
"Pameti mus brolius, tik mūs neužmiršk,
Palieki mūs kraštą - tik jo neapleisk"(V.K 7. II. 1892)
Neužmiršau ir neapleidau.
Ir Augsburge, ir Miunchene teko nekartą minėti Vincą Kudirką. Australijoje dažnai paminėdavau V.Kudirkos asmenį, o plačiau teko pasisakyti viešoje paskaitoje 1950 metais Melburne "Šviesos" sambūrio susirinkime gruodžio 17 dieną "Vincas Kudirka tautos žadintojas".
Jaunimas labai susidomėjo tąja paskaita, o Sambūris "Šviesa" prašė šią paskaitą praplėsti, kad galėtų išleisti atskira knygele apie Vincą Kudirką, kuri būtų kiekvienam lietuviui prieinama emigracijoje, labai pageidaujama. Abejojau, o "Šviesos" prašomas ir beveik verčiamas sutikau (nesu nei rašytojas, nei publicistas, nei istorikas, todėl atsisakinėdavau). Ir vis dėlto melburniškių pasiryžimo ir pastangomis 1952 m. pasirodė Vytauto Žemkalnio knygelė "Kudirkos Sąjūdis". Jau atspausdintą savo darbelį perskaitęs nebuvau patenkintas: yra ten ir netikslumų, ir kitokių trūkumų, ir nereikšmingų prisiminimų. Tik knygelės viršelis dail. Viktoro Simonkevičiaus sukurtas be priekaišto.
O ir dabar jaunimas gyvai domisi V.Kudirkos veikla ir kūryba. Džiugu, kad pasirodė V.Kudirkos "Laisvos valandos" (Vilnius, 1976 ), bet to kaip ir maža, jaunimas norėtų ką nors daugiau žinoti apie Lietuvos didįjį šviesos ir tiesos skleidėją. Esu dažnai raginamas parašyti apie tai, ką senos generacijos žmonės man pasakodavo apie Vincą Kudirką, tad ir rašau (ne spaudai), ką atsimenu iš savo vaikystės dienų, o ir pridėdamas šį bei tą iš vėlesnių laikų, o ir iš pasisakymų anų laikų dar mano atminty išlikusių veikėjų, pažinojusių ir bendradarbiavusių su Vincu Kudirka (Kazys Grinius, Felicija Bortkevičienė, Gabrielius Landsbergis - Žemkalnis, Petras Leonas, Jonas Jablonskis).
II. Vilniaus universiteto (1579-1806) laikotarpis
Lietuvių tautos kultūros brandinimo šaltinis neabejotinai yra Vilniaus universiteto darbai, kurie buvo branginami Vinco Kudirkos ir jo artimesniųjų draugų gimnazijoje ir vėliau, todėl turėjo didelės įtakos V.Kudirkos asmens brendimui. Vilniaus universitetas buvo milžiniškas kultūrinės pažangos veiksnys Lietuvoje. Nors dėstomoji kalba vėlesniais laikais buvo lenkų, kaip ir vidurinėse mokyklose (tik parapinėse mokyklose buvo mokoma lietuviškai tol, kol vaikai pramokdavo lenkų kalbos), nors kuratoriai skiepijo lenkų kalbos meilę ir ugdė unijos patriotizmą: "Sum gente lithuanus natione polonus", tačiau Universitete paimta kryptis - branginti savo kraštą, savo tradicijas, savo praeitį, rūpintis savo krašto kultūros pakėlimu - ir Universiteto dideli darbai Lietuvos istorijos šaltiniams tirti, Lietuvos teisės istorijai ir kt., veikė lietuvių tautinę sąmonę ir tautinę savigarbą.
1831 m. Universiteto uždarymas nenuslopino atbundančios tautos sąmonės. Vilniaus universiteto auklėtiniai aktyviai tęsė toliau kultūros ir švietimo darbą Lietuvoje. Savo profesorių jie buvo pakurstyti susižavėti gimtąja kalba, ja didžiuotis.
Gyvoji kalba kėlė lietuvių patriotinį sąjūdį. Lietuvos kamieno vaikai suprato, kad lietuvių kalba nesiruošia išnykti, numirti, priešingai ji yra pilna gyvybės ir grožio. Taip Vilniaus universiteto auklėtinis Simonas Stanevičius (1799-1848) savo pseodoklasikinės formos odėje pasisako:
Mačiau Vilnių šaunų miestą,
Seną mokslų gyvenimą,
Nuo žemaičių beapsėstą,
Ir jų tikrą sutarimą.
Šlovė visus sujaudino.
Gera tėviškei daryti,
Ir ką amžiai pagadino
Čėsas yra sutaisyti.
Daugel metų sviets rokavo,
Mūsų žemė kaip pražuvo
Kaip užmiršo kalbą savo
Ir užmiršo kuomi buvo.
Tarp žemaičių vis atgyja
Garbė tėvų ir liežiuvis,
Meilė tarp jų išsiliejo
Prasidžiugo ir lietuvis.
Šimtabalsis garsas lekia,
Po pasaulį skrajodamas,
Nepaliaudams šaukia, rėkia
Ilgus sparnus plasnodamas
Veizėk sviete nusiminęs
Kas ten šiaurėj atsitiko,
Lietuvos senos giminės
Pražuvime sveikos liko.
IV. Vinco Kudirkos jaunystė iki 1881 m. (iki Varšuvos)
Ko paveiktas V.Kudirka jaunystėje skaitė save lenku, gal tiksliau pasakius, - lenkų kultūros žmogumi?
V.Kudirka, Marijampolės gimnazijoje besimokydamas, gyveno lenkės Galkauskienės bendrabutyje, kur ir lenkų kalbos gerai pramoko, kur ir lenkams simpatizuoti buvo nuteikiamas. Prisimenant, kad Vincas atostogas praleisdavo arba pas kunigą Kolytą, ar pas lenkų dvarininkus, jei gaudavo korepetitoriaus darbo (vasarą vaikus mokyti), prisimenant, pagaliau, Seinų seminarijos regento kanauninko Ramantausko įtaką, padarytą Kudirkai, ir seminarijos vice regento net nepaprastą asistą jaunam klierikui Vincui, Seinų bajoraičių flirtus ir lotynų ir graikų kalbų mokytojo Ostrovskio (irgi "Ex kunigo") įtaką, o taip pat ir tą aplinkybę, kad apskrities viršininko sulenkėjusio gudo Šablovskio namai, jo pažįstamieji lenkai ir namiškiai buvo mėgiamieji Vinco draugai, pasidaro aiški ir Kudirkos reakcija staigiai pasikeitusiai rusų politikai Lenkijos atžvilgiu. Marijampolės gimnazijoje buvo paskelbtas "prikazas" "Po polski govorit vospriesčajetsia", ir tuo pačiu rusų valdžia leido Marijampolės gimnazijoje dėstyti lietuviams lietuvių kalbos pamokas.
V.Kudirka lankė lietuvių kalbos pamokas. Lietuvių kalbos egzaminų pažymys brandos atestate suteikdavo teisę gauti stipendiją Maskvos universitete. Jau 7 ir 8 klasėse Jablonskis su Kudirka nukalbėdavo, kad nereikia sarmatytis savo kalbos, tačiau abu manė, kad svajoti apie savo Kraševskius, Mickevičius - tai beprotybė, taip savo paskaitose universitete (Kaune) minėjo doc. Juozas Tumas.
J.Jablonskis savo atsiminimuose rašė: "Vėliau pats (V.K) sakė, kad seminarijoje daug tekę apie rimtesnius dalykus imt galvot". Maskvos ir Petrapilio universitetuose paskyrė lietuviams studentams stipendijas. Baigęs gimnaziją V.Kudirka atsisako stipendijos Maskvos universitete, demonstratyviai atsiskiria nuo savo draugų lietuvių ir stoja į Varšuvos universitetą. Tuo būdu ir pasireiškė Vinco jaunuoliškoji adoracija nuskriaustajam. Tokios būta anais laikais dvasios, kad caristinėj Rusijoje gyventojai, ypatingai inteligentai, visur ir visada, viešai reikšdavo nuoširdžią simpatiją ir užuojautą nuskriaustoms tautoms.
V. Varšuvos laikotarpis
Kas tik berašė apie V.Kudirkos kūrybos ir visuomeninės bei tautinės veiklos impulsus, visi pabrėždavo pozityvistinio sąjūdžio Lenkijoje poveikį į V.Kudirkos veiklą.
Kas gi buvo tie pozityvistai?
Anų laikų materialistinės filosofijos įtakoje didėjo energingiausias protestas prieš bet kurią gyvenimo stagnaciją - literatūroje, moksle, mene, ekonomikoje bei politikoje. Pozityvistas reikalauja energingai kelti tėvynės gerovę, plačiai skleisti šviesą miniose, populiarinti gamtos mokslus, techniką, moterų emancipaciją. Net poeziją norėta matyti vien realistinėj, utilitaristinėje šviesoje.
Ilgainiui rusų cenzūrai bekarpant laikraščių skiltis, visa pakilusi audra aprimo, išsiniveliavo ir laikraščių programose jau sunku buvo berasti kokių nors ryškesnių skirtumų.
Kad ir būta lenkų pozityvistų įtakos į Vinco Kudirkos pasaulėžiūrą, Vinco Kudirkos būta visai kitokios linkmės pozityvisto.
Vaižgantas teigė, kad Kudirka į savo "pajautų patyrimą", ko tikrai Lietuvai reikia, be ko ji negali būti, įmaišo tautybę, aiškiai privalomą žmonių teisę, kurios niekam nevalia paminti. V.Kudirkos publicistikoje atsispindėjo visi tautos vargai ir sielvartai.
Nėr abejonės, kad V.Kudirka nebūtų žinojęs, kas vyko Marijampolės gimnazijoje (Petro Kriaučiūno veikla), tačiau V.Kudirka skeptiškai žiūrėjo į lietuvių moksleivių Marijampolėje tautinį sąjūdį. J.Basanavičiaus, J.Jablonskio ir kitų lietuviškumas jam nepatiko, buvo įsitikinęs, kad čia rusų politikos įtakos išvada, ir todėl pašiepiamai sakydavo: „Žaidžia vaikai“, arba, vėliau laiške J.Jablonskiui iš Varšuvos Maskvon, klausdamas J.Jablonskį apie Maskvos lietuvių studentų D-iją, ironizuodamas rašė: „Kaip ten laikosi jūsų tarpusavio adoracijos draugija?“
V.Kudirka santraukomis perrašinėjo K.Markso "Kapitalą". Tame K.Markso veikale Vincas Kudirka suprato jo požiūrį į tiesos sąvoką - tiesos nėra, tiesos pačiam sau, nepriklausomos nuo vietos ir laiko. Tiesos, kiek josmus liečia ir mums rūpi, yra tiesos tik mums, mūsų gyvenamam laikui ir aplinkai. Kiekviena tų tiesų apsprendžia mūsų veiklą tol, kol daugiau subrendęs pažinimas neišaiškina ir nepašalina tų mažų paklaidų, kurios iki šiol buvo pripažintos tiesoje. Taip aiškėjo ir jo "ieškojimas savęs", dalyvaujant lenkų revoliucinės "Proletariato" partijos byloje.
Vincą Kudirką veikė lenkų publicistinė pakraipa kovoje už tiesą, už nacionalizmą, tiksliuosius mokslus, ekonomiką, organizacinę veiklą ir kultūros darbą.
VII. Petras Kriaučiūnas ir Jonas Basanavičius „Aušra“
1882 - 1888 m. P.Kriaučiūnas buvo sutvėręs iš Marijampolės gimnazijos mokinių slaptą "akademiją", kur žodžiu mokė, kaip mokinys turi pasidaryti lietuviu patriotu ir doru, naudingu savo šaliai žmogumi, jaunosios kartos vadu.
Taip 1881-1888 metais Marijampolės valstybinės gimnazijos lietuvių tarpe jis su J.Basanavičiumi ėmė kelti aukštesniųjų klasių lietuviams mokiniams sekančius dėsnius:
1. Išsimokslinę dirbkit, gyvenkit ir kurkit tik Lietuvoje.
2. Mylėkite savo žemę, jos praeitį ir kalbą.
3. Visur būkite tik lietuviais.
4. Platinkite savo spaudą, kovokite ir susigrąžinkite spaudą, kurią caras atėmė 1865 m.
5. Nepasiduokite baimei. Neišsigąskite pakliuvę į priešo rankas. Mokėkite tylėti. Jokiu būdu neprasitarkite valdžios saugumo agentams ir neįkiškite į nelaisvę kitų. Tai būtų didžiausia gėda, visai ne vyriškas pasielgimas.
6. Pažinkite gerai savąją ir kitų tautų istoriją.
7. Ginkite lietuvius nuo skriaudų.
8. Mokykite žmones, kad valsčių savivaldybėse, bažnyčiose, mokyklose, teismuose ir kitose viešose vietose reikalautų įvedimo lietuviams lietuvių kalbos.
9. Patys besišviesdami, švieskite ir kitus lietuvius.
10. Laikykitės vienybės, atsimindami, kad svarbiausias dalykas yra visos tautos atgijimas, susipratimas ir išvien ėjimas prieš bendruosius spaudėjus.
11. Laikykitės amžiais nusistovėjusių dėsnių, meilės artimo, teisingumo, sąžiningumo, tolerantiškumo, darbštumo. Venkite įžeisti svetimus nuoširdžius įsitikinimus, kilnius jausmus, nekelkite tikybinių ginčų, nes jie kenkia geram sugyvenimui. Branginkite savo sveikatą, kad ilgiau galėtumėte tarnauti tautos labui.
12. Būkite ir fiziškai švarūs.
13. Savo gimtajai kalbai geriau pažinti naudokitės kiekviena proga pasikalbėti su senesniais žmonėmis, ypač su senomis moterimis, kurios moka tik lietuviškai kalbėti.
14. Tikyba yra gera tik tada, kai ji neužmiršta pagrindinio bendrinės dorovės dėsnio: "Mylėk artimą, kaip pats save, nenorėk jam, ko sau nenori". Egoistinė, tik saviškius artimais tepripažįstanti tikyba su neapykanta kitatikiams, su veidmainiavimu yra žmonijos nelaimė, nes iš jos kyla begalės vaidų, skriaudų, pykčio.
P.Kriaučiūno veiklos įkarštyje dr. J.Basanavičius buvo paskelbęs savo programinius dėsnius ("Aušra" 1883 m. Nr. 1). Trumpai motto "Homines historiarum ignari semper sunt pueri" - neišmaną istorijos žmonės visada esti vaikai.
Atgal
