Asmenybės
05 13. Mūsų laikams reikia kun. Jono Katelės
Prof. Petras Bielskis
Panevėžio vyskupas Jonas Kauneckas Klaipėdos universiteto freskų salėje kalbėjo: „Pritariu, iš širdies pritariu, kad dabar svarbiau kalbėti ne apie kun. J. Katelės laikus, o apie mūsų laikus. Ypatingai mūsų laikams reikia kun. J. Katelės dvasios, jo ugnies“.
Klaipėdos universitetas drauge su Panevėžio vyskupijos kurija šiuos metus paskyrė kun. J. Katelės atmin
imui. Šiais metais sukanka 180 metų nuo M.Valančiaus mokinio, švietėjo, slaptų vaidinimų globėjo kun. Jono Katelės (1831-1908) gimimo. Panemunėlis, kur jis klebonavo daug metų, „pasidarė ne tik parapijos kultūros centru. Į jį daugiausia vasaromis pradėjo rinktis visos tautos žiedas, šviesiausi Lietuvos protai, laisvės šaukliai, nepriklausomos valstybės kūrėjai – Jonas Basanavičius, Antanas Smetona, Jonas Jablonskis, Petras Matulionis, Mykolas Riomeris, Aleksandras Jakštas-Dambrauskas, Maironis, Antanas Vienažindys, Vaižgantas. Ir poetą, ir profesorių, ir studentą, ir mokytoją, ir gydytoją čia atvedė ir vienijo Tėvynės likimo tema“. Taip rašo Panemunėlio mokytoja Ona Levandavičiūtė.
Į pirmąjį didelį renginį – respublikinę mokslinę konferenciją „Kun. Jonas Katelė ir mūsų laikai“ – mokslinę visuomenę Klaipėdos universitetas pašaukė balandžio mėn. 27 d. Vyskupas su džiaugsmu akcentavo aktyvų studentijos dalyvavimą konferencijos darbe. Lituanistų-režisierių II kursas iškėlė savo močiučių kutais puoštas kuskas, apsigaubė jaunus pečius ir pradžiai sugiedojo keletą retų, graudžių lietuvių pasipriešinimo (partizanų) dainų. Vyskupas sakė, kad taip, bendra daina, savo susitikimus visada pradėdavo kun. J. Katelė.
Konferencijos atidaryme dalyvavo ir sveikinimo kalbas pasakė Klaipėdos universiteto vadovybė – rektorius prof. Vladas Žulkus, senato pirmininkė prof. Daiva Kšanienė, HMF dekanas prof. Rimantas Balsys.
Klaipėdos universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto literatūros katedra (vedėja prof. dr. Roma Bončkutė) savo veiklos parametrais, jungdama su literatūra įvairias specializacijas, yra unikali mokymo ir mokslo struktūra ne tik Lietuvoje. Rašto mokymas, filologinis išprusimas nuo neatmenamų laikų glaudžiai siejamas su bendrakultūriniu švietimu. Lietuviškas raštas, eidamas į žmones, būtinai naudojosi viešu dainavimu, slaptu vaidinimu, senąja baltų religija, apeigų ir papročių propagavimu. Etnokultūra ir teatras yra filologijos kūnas ir kraujas, raiškos ir bendravimo įrankiai.
Visiškai logiška ir išmintinga, kad fakultetas besąlygiškai globoja visuomeninę ir mokslinę veiklą, susietą su tautodaile ir etnine kultūra. Literatūros katedroje veikia Lietuvos klojimo teatrų centras, koordinuojama jų veikla. Tuo gražiau, kad klojimų teatrų suvažiavimai-krivūlės vyksta paeiliui lietuvių literatūros klasikų ir kultūros veikėjų išlikusiose patriarchalinėse sodybose. Tos krivūlės dažniausiai virsta lietuvių etninės kultūros manifestacijomis. Jau per kelias kartas eina pasakojimai apie teatrų suvažiavimus Lazdynų Pelėdos dvarelyje Paragiuose arba teatralizuotas ąžuolų giraitės sodinimas Jono Basanavičiaus tėvų ūkelyje Ožkabaliuose, Žemaitės Bukantėje, Jono Biliūno Niūronyse, Didžiulienės-Žmonos Griežionėlėse, Punsko ir Telšių skansenuose arba garsusis tautos suvažiavimas Medvėgalio kalne (1999), minint Palangos klojimo vaidinimo kaip tautos nepaklusnumo ir kultūrinio pasipriešinimo šimtmetį.
Reikšminga ir tai, kad senuosius klojimo vaidinimus dažniausiai rengdavo ir globodavo parapijų kunigai. Kun. J. Katelė rūpesčiu Panemunėlyje slapta, toli nuo žandarų akių, vaidinta jau 1893 metais. Pyragių kaimo Aleknų klojime (Kupiškis) kunigai F. Lialis ir J.Kasperavičius rengė vaidinimus dar 1898 metais. Spaudoje 1905 m. randame aprašymą vaidinimo Betygaloje: „Ant gražiosios Dubysos kranto buvo atlaikytas lietuvių mylėtojų spektaklis vietinio klebono klojime“. Minimas „visų mylimas ir godotinas kun. Stankūnas“. Kitur, Seredžiuje (1906), Belvederio dvaro ertoje mūrinėje daržinėje į vaidinimą susirinko apie 600 regėtojų ir jų tarpe buvo 15 kunigų. Reikia sutikti, kad kunigai, dalyvaudami visu pulku klojimo spektaklyje, darė įspūdį, kartu kėlė jo prestižą ir skatino kitų veiklą. Kunigai savo pavyzdžiu ir darbu atsistoja klojiminės teatro kultūros judėjimo priekyje. Ši tradicija ateina iš toli, nuo vyskupo Valančiaus laikų. Dar 1899 m. po Palangos klojimo vaidinimo G. Petkevičaitė-Bitė rašė: „Prie mūsų jaunų užsispyrėlių – kai kam gali labai nuostabu pasirodyti – prisidėjo vyskupas Paliulionis. Be galo simpatinga buvo iš vyskupo pusės tai, kad jis drauge su mumis visus vargus tada gyveno“.
Tokių pavyzdžių pilna visose parapijose. Vėlesniais laikais tų pavyzdžių irgi pakanka. Garsus Tauragnų vikaro Juozo Šnapščio-Margalio teatras (1908), Laukuvos klebono Napalio Butkevičiaus jaujos teatras (1927). Lietuvos klojimo teatrų draugija visa tai mato ir, šaukdama krivūles, kartas nuo karto suvažiuoja, aplanko ir prisimindama pagerbia. Laukuvoje, pažymėdami klebono jaujos teatro 80-metį, net žemaitišką koplytėlę pastatė.
Konferencijos darbe dalyvavo Telšių vyskupo vikaras Klaipėdos kraštui Vilius Viktoravičius, Kristaus karaliaus parapijos klebonas Virginijus Poškus, Klaipėdos universiteto kapelionas prof. kun. Arvydas Ramonas ir kiti kunigai.
Daug buvo kalbama apie kunigo paveikslą ir jo visuomeninį reikšmingumą, dvasinį ir socialinį svorį lietuvių kultūroje. Pirmąjį kunigą savo raštuose su meile mini M. Valančius: „Karaliui liepiant, lenkų kareinviai tuojau pradėjo kirsti šventus miškus, altorius griauti, stabus dievų vartalioti ir naikinti. Išgirdę kas dedasi, artimose sodose gyvenantys žmonės bruzdėjo ant aukų kalno. Visa tai regėdamas, aukščiausias kunigas stabmeldžių verkdamas apleido savą kiemą ir pasislėpė tarp žmonių mylimųjų“ (M. Valančius. 1972, Raštai, t. 2, p. 46). Lietuvių kunigo ir mylimųjų žmonių santykis išliko ir visais vėlesniais amžiais. Lietuvoje kunigas niekada nebuvo tik dvasiškis, tuo labiau šventikas. Jis visada buvo vadas. Bendruomenės vadas. Pradedant kun. M. Giedraičio vyskupu skyrimo žemaičiams byla (1576), kur pirmą kartą lietuvių kalba tarptautiniu mastu tapo juridiniu ir moraliniu argumentu, jo visiems laikams iškeltu priesaku „Dievui ir tėvynei“, pirmo lietuvių kardinolo Jurgio Radvilos tautine veikla, visa Valančiaus epocha, Kauno ir Seinų kunigų seminarijų nuopelnais lietuvių kalbai ir raštijai, lyderiavimu visų pasipriešinimų metais (vyskupai Borisevičius, Reinys, Steponavičius Tamkevičius, Kauneckas), kunigais rezistentais ir baigiant mūsų laikais apsuptame Seime drauge su gynėjais laukiančio mirties kunigu Grigu - yra aukšta ir dvasinga, sudaro tarsi mūsų dvasios aristokratų luomą.
Dar M. Valančius juokaudamas yra sakęs, kad „kromelis be žydo, jomarkas be čigono, o žmonių subuvimas be kunigo - kaip putra be druskos“. Žemaičiai sako, kad geras kunigas tinka ir „prie tunciaus, ir prie rožunčiaus“. Todėl ir dabarties kunigui nedera apsiriboti tik „altoriumi ir brevijoriumi“, kaip tą atkakliai norėjo įpiršti neseniai buvę karingieji ateistai, o dabar jau „nuoširdžiai“ besisielojantys dėl Bažnyčios garbės.
Kun. J. Katelės atminimą savo dalyvavimu pagerbė akademikas Algirdas Gaižutis moksliniame pranešime „Kun. Jonas Katekė kaip švietėjas ir tautos ugdytojas“, akcentavo asmenybės įtaką tautos ugdymui, jos daugiabriauniškumą. Raštinga bendruomenė ir lietuvių kalba buvo svarbiausias Katelės tikslas ir prasmė.
Lietuvos teatro sąjungai atstovavo teatro istorikas doc. dr. Aleksandras Guobys. Savo moksliniu pranešimu „Lietuvių teatro istorijos pradmenys“ kun. J. Katelės teatrinėje veikloje ir patirtyje ieškojo raiškos savitumo ir atramos lietuvių teatro istorijai.
Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslo darbuotojas Eligijus Daugnora analizavo Vaižganto ir kun. J. Katelės ryšius, Vaižganto požiūrį į dramą ir jos atlikimą, dramaturgijos pamokas. Beje, jis yra Klaipėdos universiteto absolventas, profesionaliai pažįsta teatrinės kūrybos technologiją ir literatūrą, jo teiginiai visada yra originalūs, mintis kryptinga ir motyvuota. Neseniai išleido unikalų veikalą „XX amžiaus lietuvių religinė drama“. Jaunas mokslininkas pakėlė visiškai neliestus mūsų teatrinės kultūros klodus. Ateina nauja mokslininkų karta su gentainio pasaulėjauta ir šeimininko žvilgsniu.
Pranešimą „Kun. J. Katelės kultūrinės pamokos“ parengė doc. dr. Marijus Šidlauskas. Įdomių įžvalgų apie kun. J. Katelės teatrinę pedagogiką paskelbė Vytauto Didžiojo universiteto doktorantė teatrologijos magistrė Jūratė Grigaitienė. Kupiškio etnografijos muziejaus direktorė Violeta Aleknienė surinko po trupinėlį ir aprašė pranešime „Išsaugotas kun. Jono Katelės palikimas“ viską, kas liko iš didelio ir gražaus gyvenimo. Konferencijos tematiką istoriniais faktais savitai papildė teatrologijos magistrantai ir magistrai – J. Kazlauskienė, S. Kancevyčius, R.Stankevičiūtė, I. Šviesaitė, R. Kasperavičiūtė, S. Skiriūtė, N.Jačėnienė, S. Burneikaitė ir k.t.
Kun. Jono Katelės tautinio žygdarbio ir jo asmenybės iškėlimas yra labai svarbus dabarčiai dar ir dėl to, kad padeda aiškiai identifikuoti mūsų susvetimėjimą, nuvalyti ilgų vergovės ir ateizmo metų sugulusias apnašas, iš naujo patikrinti vertybes ir nusistatyti visuomenės raidos prioritetus. Norisi būti panašiu, susitapatinti, bent išsikelti tikslą panašiai dirbti ir gyventi. Gerai, kad prie didelių dalykų vis grįžtama ir grįžtama. Atsinaujinimui kito kelio nėra.
Antra kun. J. Katelės pagerbimo šventė vyks gegužės 27-29 d. Panemunėlyje. Į savo 23 krivūlę suvažiuos seniausi Lietuvos klojimo teatrai iš Viešintų, Punsko, Telšių, Skapiškio, Rokiškio, Agluonėnų, Jurbarko ir Klaipėdos universiteto. Kiekvieną tų teatrų vadovą, dešimtmečiais nešančių kaimo kultūros kryžių, galime vadinti kun. J.Katelės įpėdiniu, gyvu paminklu jo pasišventimui. Kultūros istorija irgi privalo įsiminti jų vardus – Vytautas Germanavičius, Jolanta Malinauskaitė, Teklė Paransevičienė, Laima Pocevičienė, Vita Vadoklytė, Eligijus Daugnora, Jonas Buziliauskas, Augustinas Šutkus, Egidijus Kupčiūnas, Danutė Budrytė, Kęstutis Krasnickas. Vardijimą reikėtų dar keliagubai išplėsti, juk didelė gerų darbininkų dalis netilpo į programos rėmus, dalis jau paliko mus, bet privalo išlikti mūsų meilėje.
Kun. J.Katelė, visą spaudos draudimo laikotarpį išlaikęs veikiantį ir gyvybingą slaptą klojimo teatrą, telkęs net dramaturgus, teatrą iškėlęs iki šventovės, yra pelnytai vadinamas jo patriarchu. Geriausias teatras bus apdovanotas tik šiais metais įsteigtu kun. Jono Katelės ženklu ir premija. Lėšas skiria Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, Panevėžio vyskupija, Laukuvos seniūnija (Šilalės raj. meras Jonas Gudauskis) ir Rokiškio rajono savivaldybė (meras Vidmantas Kanopa).
Organizaciniam komitetui vadovauja Panevėžio vyskupas Jonas Kauneckas, kurio sudėtyje garbūs mūsų kultūros žmonės – akademikas Algirdas Gaižutis (Vilniaus edukacinio universiteto rektorius), Aldona Ruseckaitė (Kauno Maironio muziejaus direktorė), doc. dr. Aleksandras Guobys (Lietuvos teatro sąjunga), prof. dr. Rimantas Balsys (Klaipėdos universitetas, dekanas), Eligijus Daugnora (Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas), Vidmantas Kanopa (Rokiškio rajono meras), prof. dr. Petras Bielskis (Klaipėdos universitetas, renginio kuratorius).
Dvi dienas Nemunėlio dešiniajame krante miestelio žmonės ir svečiai iš visos Lietuvos džiūgaus, pagerbdami savo ir mūsų visų didįjį lietuvį, o trečią, savaitės sekmą dieną, bus atlaidai, švenčiamas kanauninko Jono Katelės statytos šv. Juozapo Globos bažnyčios šimtmetis. Per atlaidus kiekviena save gerbianti parapija rengdavo metinius vaidinimus. Teatro atstovavimo prasme Panemunėlio atlaidai šiais metais įgyja visos Lietuvos mastą. Vyskupas Jonas Kauneckas garsaus jubiliato garbei išleistame bukletėlyje rašo: „Aukso raidėmis į Lietuvos istoriją įrašyta Panemunėlio parapija. Už tai turime iki žemės lenktis kunigui J. Katelei ir vis minėti, minėti Jį.“
Atgal
