Asmenybės
03 29. Paminėtos Gabrielės Petkevičaitės-Bitės gimimo 150-osios metinės
Kun. Justas Jasėnas
Kovo 18 d. minėjome garsios visuomenininkės, politikės, rašytojos ir filantropės Gabrielės Petkevičaitės – Bitės (1861 – 1943) gimimo 150-ąsias metines. Ta proga visą mėnesį Panevėžio bibliotekoje, Kraštotyros muziejuje, J. Miltinio dramos teatre vyko jubiliejiniai renginiai - spektaklis, knygos pristatymas, konferencija ir kt. - skirti tam, kad iš naujo susipažintume, prisimintume trapią, ligotą, bet savo dvasia stiprią moterį – asmenybę, savo darbais prisidėjusią statant tvirtus valstybinius, tautinius ir žmogiškuosius jaunos valstybės pamatus.
1986 metų atmintis
Vasario 4 d. pulkelis senųjų panevėžiečių inteligentų Dailės galerijoje sukaktį jau paminėjo. Miesto Muzikos mokyklos auklėtiniai sušildė subtiliu muzikavimu, o kartu ir priminė, jog Bitė taip pat muzikuodavo. Parodoje matėme dešimt stendų su lietuvių autorių (Ievos Labutytės, Vinco Kisarausko, Alfonso Čepausko, Jono Varno, Povilo Šiaučiūno, Petro Rauduvės, Stasės Medytės, Bitės mokinio Antano Gabrėno ir kt.) ekslibrisais, sukurtais rašytojos 125-mečio jubiliejui (1986 m., Puziniškis). Lankytojai galėjo susipažinti su ta proga išleistais kvietimais, voku, šventės programa, 1986 m. pasirodžiusiu meno darbų katalogu (tiražas 500 egz., iš jų – šimtas numeruotų, spaudai paruošė J.Vaičekauskienė, dailininkė St. Medytė, 32 autorių darbai, ekslibrisų įklijos, J. Vaičekauskienės, menotyrininko Vytenio Rimkaus, Kauno muziejaus direktoriaus pavaduotojos mokslo reikalams Ramintos Adomėnaitės įvadiniai žodžiai), plakatu, medaliu (autorius Vilmantas Adomonis). Reikia priminti, kad keli dailininkų darbai buvo išspausdinti žurnale „Tarybinė moteris“. Idėja 1986 m. suorganizuoti lietuvių kūrėjų darbų (ekslibrisų) konkursą kilo panevėžietei dailininkei St. Medytei. Kaip ji pati prisiminė, teko ne sykį vykti konsultuotis į Vilnių, tartis su Vytautu Valiumi, Vincu Kisarausku ir kt., rinkti medžiagą apie Bitę Panevėžio bibliotekoje, miesto Kraštotyros, Kauno muziejuose. Džiugu, kad originalūs to meto jubiliejiniai darbai saugomi dabartiniame Kauno Maironio lietuvių literatūros muziejuje, o ši paroda Panevėžyje parengta iš dalies asmeninės St. Medytės kolekcijos. Prie Bitės atminimo puoselėjimo tuomet aktyviai prisidėjo Knygų bičiulių draugijos Panevėžio skyriaus pirmininkė Jerutė Vaičekauskienė, bibliotekininkė Albina Saladūnaitė, tuometinės miesto įmonės (rėmė leidinius, talkas ir kt.). 1987 m. prie Panevėžio miesto Kultūros ir sporto komplekso įkurtas ekslibrisų kūrėjų klubas, pavadintas Bitės vardu (vadovė Stasė Medytė, beje, sukūrusi keletą įsimintinų darbų Bitei). Pats klubas labai aktyviai veikė iki Nepriklausomybės, organizavo parodas, populiarino ekslibriso meną. 2000 m. išleista knyga „Ekslibrisas miestui ir pasauliui“ (leidinio sudarytoja ir dailininkė St. Medytė), kuriame kaip tik ir randame vertingos medžiagos apie knygos ženklo istoriją, ekslibrisų kūrėjus, įvykusius renginius, susitikimus, parodas, taip pat pluoštą kūrėjų darbų, skirtų įvykiams, žmonėms atminti. Gražus prisiminimas ir paminklas rašytojai turbūt bus ne renginių gausa ir pamaldžios kalbos, o į skaitytojus prabylantis neseniai baigtas išleisti visas (t.y. nesutrumpintas) tritomis „Karo meto dienoraštis“. Šio istorinio veikalo pasirodymo iniciatorė ir sudarytoja J. Vaičekauskienė, leidybai paaukojusi visą penkmetį. Kūrinio rankraštis saugojamas Mokslų akademijos bibliotekoje Vilniuje. Knygas nuspręsta padovanoti didžiųjų Lietuvos miestų bibliotekoms.
Bitės šviesa
Panevėžio Kraštotyros muziejaus darbuotoja Vitalija Vasiliauskaitė išsamiai pristatė G. Petkevičaitės – Bitės gyvenimą, veiklą, vertybines nuostatas. Susirinkusieji susipažino ir su pluošteliu senovinių nuotraukų, pažvelgė į Bitės vaikystės fotografijas, Puziniškio dvarelį, jos darbus ūkyje, kasdienybę, plačią visuomeninę ir politinę veiklą, globojamus, remiamus vaikus, vėliau išaugusius į talentingus menininkus, kūrėjus, stačiusius ir kūrusius Lietuvai. Šiandien Bitės pavardės jau nebėra lietuvių literatūros programoje, nebereikia mokiniams skaityti jos kūrinių. Rusena mažytė viltis, kad viena kita lituanistė per pamokas nors žodeliu jos gyvenimą jaunajai kartai pristato. Kol kas – tik tiek. V. Vasiliauskaitė minėjo, kad, keičiantis vertybėms, įsigalint technologijoms, žmonės pasigenda orientyrų, asmenybių, į kurias galėtų žvelgti, lygiuotis, panašiai dirbti, aukotis ir matytų prasmę. Šiandieninis žmogus, daugelį dalykų palikęs nuošalėje, daug ką išmetęs, atsisakęs, pakeitęs, vis dėlto labai skausmingai ieško tapatybės. Prelegentė klausė, ką Bitė reiškia Panevėžiui ir jo gyventojams. Ar jos veikla gali įkvėpti skubantį ir niekur nebespėjantį žmogų? Ar Bitė tebėra mūsų tapatybės ženklas? Visuotiniame bėgime, neviltyje, paviršutiniškame gyvenime, „žvaigždžių“ banaliuose pokalbiuose ir elgesyje, politikų rietenose Bitei lyg ir nebėra vietos.
Nors primygtinai lyg ir sakyta, kad jos darbai įkvepia, bet rašytojos humanizmas, pagarba šalia esančiam žmogui ar beprabyla į šiandieninio mokinio širdį. Jaunų žmonių tądien Dailės galerijoje nebuvo. Pagarbą Bitei išreiškė tik pulkelis miestiečių inteligentų, kurie 1986 m. (ir dar seniau) Puziniškyje paminėjo 125-ąsias rašytojos gimimo metines, dalyvavo jubiliejinės parodos atidaryme, su entuziazmu rinkosi į talkas, tvarkė dvarelį, jo aplinką, Bitės tėvų kapus. Tais metais lyg ir jautėsi kažkoks pakilimas, niekas nepaisė sunkumų ir trukdymų, žygeiviai, ateitininkai, skautai atliko daug gražių ir patriotiškų darbų. Šie žmonės susirinko ir tądien į Dailės galeriją. Suremontuotas, šviesus dabar Puziniškio dvarelis, atkurta aplinka, sienų dekoras, nors jame nėra autentiškų eksponatų, bet pats pastatas spinduliuoja dvaro kultūrą, ten buvusių, gyvenusių žmonių pasiryžimus. Gera čia atvažiavus pabūti, atsidusti, prisiminti tai, kas kilnu, brangu, prie ko linksta širdis. Juk čia kadaise pas Bitę atvykdavo Jonas Jablonskis, Žemaitė, Povilas Višinskis, dvarininkas Karpis... Šiais metais Panevėžio miestas ir rajonas Bitei (po mirties) suteikė Garbės pilietės statusą. Gal tai bus paskata atsigręžti ne tik į save, prisiminti ne vien savanaudiškus tikslus, bet mokytis mylėti ir tarnauti taip, kaip Bitė.
Muziejininkė V. Vasiliauskaitė priminė, kad Petkevičių namuose visada buvo bendraujama lietuviškai, o kūrėjos tėvai niekada neskirstė žmonių, vienodai juos mylėjo, šelpė, tarnavo. Joniškėlyje Bitę mokė kalendorių autorius ir leidėjas Laurynas Ivinskis. Vėliau ji mokėsi Mintaujos (dabar Jelgava, Latvija) valstybinėje gimnazijoje, baigė bitininkystės kursus Deltuvoje. Bitė buvo gabi dailei, matematikai, kalboms, rūpinosi savo broliais ir jų vaikais. Mokė, rėmė, šelpė neturtinguosius, stengėsi atsiliepti į jų poreikius. 1890 m. „Varpo“ laikraštyje pasirodė pirmoji Bitės publikacija, o jos veiklos idealu ir autoritetu tapo Vincas Kudirka. Bitės įkurta „Žiburėlio“ draugija (kartu su drauge rašytoja J. Juškyte) į visuomenę išleido devyniolika (gal ir daugiau) žmonių, tapusių žymiais valstybės veikėjais. Anot V. Vasiliauskaitės, Bitė pasižymėjo kaip filantropė, rėmėja, niekada nestokojo iniciatyvų, matome jos stiprią valią ir kilnią sielą. Bitė vadovavo „Vilniaus žinių“ redakcijai. Reikia paminėti ir Bitės tritomį veikalą „Karo meto dienoraštis“, reikšmingą ne tik kaip dienoraščio formos kūrinį, bet svarbų istoriškai – ką ir kaip išgyveno paprasti Lietuvos kaimo žmonės, susidūrę su Pirmuoju pasauliniu karu. Bitė aktyviai reiškėsi ir politikoje, stengėsi atsiliepti į laiko iššūkius, rūpinosi moterų teisėmis ir reikalais. Panevėžyje ji dirbo Valstybinėje gimnazijoje, vadovavo mergaičių klasėms, įsteigė „Meno kuopą“ (kartu su Matu Grigoniu), sugalvojo uniformas, parašė dviejų dalių „Pasaulinės literatūros vadovėlį“. 1943 m. birželio 14 d. Bitė mirė.
Po laiko dulkėmis – praeities perlai ir neaiški šiandiena
Dailininkė St. Medytė savo kalboje akcentavo, kad 1986 m. įvykęs Bitės 125-mečio minėjimas buvo kur kas vaisingesnis. Jautėsi pakilimo dvasia, žmonės buvo neabejingi kultūrai, dirbo dėl idėjos, rinkosi į talkas, siekė prisiliesti prie giluminių tautos savasties šaknų. Žvelgiant iš šių dienų matyti, kad tuomet daug daugiau sukurta nei per du Nepriklausomybės metus. Suruošta paroda (eksponuota Puziniškio dvarelyje), surengtas atminimo renginys (1986 m. birželio 7 d.), ne sykį tvarkyta aplinka (pavyzdžiui, po pirmosios talkos Puzinyškyje 1985 m. vasarą Panevėžio miesto knygos bičiuliai nors ir pavargę, bet dar dalyvavo literatūros vakare), išleista leidinių (čia paminėsime nors bukletą, pasirodžiusį Panevėžio viešajai bibliotekai suteikiant G.Petkevičaitės – Bitės vardą (paruošė Margarita Mašalienė, A.Saladūnaitė, dailininkė St. Medytė, tiražas – 2000 egz., išleido Panevėžio viešoji biblioteka), taip pat lankstinuką „G. Petkevičaitė – Bitė Panevėžyje“ (paruošė A. Dagelis, tekstas Juozo Mėdžiaus, viršelis dailininko Algimanto Vytėno, išleido LTSR Kraštotyros ir paminklų apsaugos draugijos Panevėžio skyrius), kurių, deja, šiandien visai nėra (nors kokia brošiūrėlė apie Bitę pasirodytų!). Menininkė pastebėjo, kad į renginį susirinko dalis žmonių, kurie ir 1986 m. aktyviai darbavosi, talkino. Prelegentė dėkojo visiems, kurie neliko abejingi. Šiandien dera ir žmones, ir įvykius prisiminti, nupūsti laiko dulkes. Prisiminusi 1986 m. dailininkė minėjo, kad tokį renginį nebuvo lengva suorganizuoti, reikėjo įvairiausių leidimų. Turbūt nelengva ir šiandien, kai rūpinamasi tik postais ir gražia išvaizda, o kai kurie visuomenininkai pasako, kad Bitė neverta dėmesio, kad ji tik vietinės reikšmės veikėja. St. Medytė pasidžiaugė, kad vis dėlto Bitė prisimenama, svarbu, kad ir inteligentai, ir politikai neužmirštų gelbėti avarinio stovio Bitės namelio (šv. Zitos gatvė, Panevėžys). Kaip jau minėta, Bitės nerasime mokyklų literatūros programoje. Pasirinkimo teisė – dėstyti ar nedėstyti apie Bitę - palikta mokytojams asmeniškai apsispręsti. Šiuo reikalu jau kreiptasi į Švietimo ir mokslo ministeriją. Lieka visai neaišku, ar Bitė dar kada bus literatūros vadovėliuose ar ne. Pati ministerija turbūt turi svarbesnių reikalų. Bibliotekininkė A. Saladūnaitė klausė, ar renginiais miesto šviesuomenė, o ir pati Bitės vardo biblioteka atsipirks, ar atminimui vien postringavimų užteks. Prelegentė apgailestavo, kad šiandien nėra Bitės dvasios politikų. Liūdnai žiūri ir šv. Zitos gatvelė su uždarytu Bitės nameliu, apkerpėjusiomis pastato sienomis (ekspozicija dabar priglausta Kraštotyros muziejuje). Namelis autentiškiausias, bet kol kas pasmerktas nykimui. Netinkamai žvelgiama į rašytojos atminimą, pamirštamos ir aukštosios humanizmo idėjos. Kadaise, kai G. Umbrasienė ėjo Panevėžio miesto merės pareigas, o Gintaras Kerbedis vadovavo Kultūros skyriui, buvo galvojama Bitės namelyje įkurti ekslibrisų literatūrinėmis temomis muziejų. Bet pradėjus postams braškėti, aiškintis, kas ir kokiu būdu tėvynę Lietuvą myli labiau, idėja žlugo. Kažin ar bus kada įgyvendinta? Čia norėtųsi ne tik politikus kaltinti. Nėra, deja, šiandien ir inteligentų, kurie galėtų kultūros reikalais rūpintis. Nėra asmenybių, kurios autoriteto ir proto galia galėtų šį bei tą nuveikti. Vien pamaldaus niurnėjimo nebeužtenka. Politikė Gema Umbrasienė sakė turinti viltį, kad sustiprėjus ekonomikai, 2011-2012 m. gal ir pavyks pasistūmėti į priekį. Daug lemia pinigai, bet svarbiausia – noras ir užsispyrimas. Paminėta, kad LR Seimas išleis jubiliejinį medalį (eskizo autorius - panevėžietis skulptorius Alfredas Pajuodis). Kasmet šis medalis bus teikiamas labiausiai kultūroje pasižymėjusiems veikėjams. Šiais metais bus sutvarkyti Bitės kapai (gal ir jos tėvų?), dramos teatre parodytas spektaklis. G. Umbrasienė sakė, kad yra išleisti reklaminiai dideli stendai su Bitės nuotrauka, jie papuoš miesto prieigas.
Nuotrauka ir exlibrisai iš Stasės Medytės asmeninio albumo
Atgal
