Asmenybės
03 26. Akademiko Kazimiero Ragulskio politinis-visuomeninis darbas Lietuvai
Algirdas Pilvelis
Apie pasaulinio vardo įžymų mokslininką Kazimierą Ragulskį rašiau „Lietuvos Aido“ 2011.03.16 numeryje. Jis savo sukurtais moksliniais atradimais, išradimais, inovacijomis bei paruoštų mokslininkų gausa įnešė didžiulį indėlį į Lietuvos vystymą ir jos vardo garsinimą pasaulyje.
Jis, labai užimtas moksline veikla, nelieka abejingas ir Lietuvos politiniam, visuomeniniam gyvenimui. Kelia aktualius Lietuvos vystymosi klausimus ir, pergyvendamas dėl negerovių, paskelbė tais klausimais per keliasdešimt nedidelių, trumpų, bet aktualių straipsnių spaudoje. Čia pateiksiu jo keliamus, mano nuomone, aktualius klausimus bei kai kuriuos pasiūlymus.
Sovietinės okupacijos metais
Pokario metais Kaunas buvo nualintas dvasiškai ir intelektualiai. Iš Kauno į Vilnių buvo iškelta daug kultūros, meno, mokslo, švietimo institucijų. Akad. K.Ragulskis jau šeštojo dešimtmečio spaudoje ir pasisakymuose kėlė kai kuriuos tuometinio intelektualinio ir dvasinio gyvenimo trūkumus, nurodydamas šalinimo kelius.
Stengėsi, kad Kauno aukštosiose mokyklose būtų ruošiami ir fundamentinių mokslų specialistai, nes mieste buvo paliktas tik taikomųjų mokslų specialistų ruošimas, švietimas buvo atitrūkęs nuo humanitarinio, kultūrinio gyvenimo poreikių. Juk taikomųjų mokslų pagrindas yra fundamentiniai mokslai, be kurių yra per silpnai vystomas mokslinis darbas.
K. Ragulskis kėlė būtinybę Lietuvoje vystyti perspektyvią intelektualią pramonę ir su ja susijusias projektavimo – konstravimo ir mokslo tyrimų instancijas. Tai ne tik smarkiai padidintų kapitalines investicijas bei išaugintų aukštos kvalifikacijos mokslininkus, inžinierius, darbininkus. Propagavo precizinių staklių, prietaisų bei įrengimų tyrimus, kūrimą, gamybą taip, kad Lietuva taptų savotiška Šveicarija Tarybų Sąjungos respublikų tarpe. Kaip VDR esanti soclagerio vitrina, taip Lietuva turinti tapti vitrina Tarybų Sąjungoje – garsinti Lietuvos vardą, lietuviams įkvėpti kuo didesnį pasitikėjimą savimi. Tai skambėjo kaip disonansas kai kurių Lietuvos valdininkų tarpe.
Lietuvai siekiant pagal galimybes kuo didesnės kultūrinės, intelektualinės laisvės, K. Ragulskis propagavo Tarybų Sąjungos decentralizaciją. Tai grindė tuo, kad esanti Tarybų Sąjungoje supercentralizacija trukdo vystymuisi. Tam reikalui esą būtina atskiriems šalies regionams ir respublikoms suteikti autonomijas, kad tie regionai bei respublikos taptų vedančiais atskirose srityse. Už tas savo idėjas jis yra Maskvoje gavęs pastabą.
Tarybų Sąjungoje nuo 1985 m. prasidėjus atšilimui K. Ragulskis dar aktyviau ir atviriau pradėjo reikšti idėjas siekdamas Lietuvai pažangos.
Kaunui reikia universiteto
Tą klausimą kėlė 1987/88 metais ir savo mintis grindė taip: pokario metais Kaunas savo gyventojų skaičiumi už dabartinį buvo daug mažesnis, bet humanitarinio pobūdžio instancijų turėjo daugiau: veikė Kauno universiteto filologijos ir kiti fakultetai, Konservatorija, Dailės institutas, Operos ir baleto teatras. Ne tik jie, bet ir respublikinė biblioteka bei kai kurios kitos įstaigos, susijusios su humanitarine ir kultūrine veikla, buvo iškeltos į Vilnių. Kaunas išaugo ir auga, o humanitarinė ir kultūrinė veikla toli gražu atsilieka nuo miesto bei jo regiono poreikių. Iš esmės - ir šių sričių mokslinis tyrimo darbas koncentruotas Vilniuje. Visa tai daro didžiulę žalą ne tik dvasiniam, bet ir materialiniam Kauno miesto ir jo regiono visuomenės vystymuisi.
Kauno miesto aukštosios mokyklos bei mokslinio tyrimo organizacijos yra taikomojo pobūdžio. Joms labai trūksta fundamentalumo. Tai pakeisti padėtų tiksliųjų mokslų specialistai (fizikai, matematikai, biofizikai, biochemikai, ekologai), kuriuos mūsų šalyje paprastai ruošia universitetai.
Humanitarinio bei kultūrinio pobūdžio ir tiksliųjų mokslų specialistų su aukštuoju išsilavinimu trūkumas padaro didelę žalą mūsų vystymuisi. Maži atlyginimai (specialistų su aukštuoju mokslu) – irgi didelis stabdis mokslui. Iš dalies todėl buvo vykdomi studentų priėmimo į universitetus planai, leidžiant net analfabetams baigti aukštąją mokyklą. Šis trūkumas pastaruoju metu yra likviduojamas.
Po Pirmojo pasaulinio karo Lietuva buvo okupantų nuniokota ir apiplėšta elgeta. Nepaisant to, galima sakyti, ant pliko lauko buvo įsteigtas Kauno universitetas. Jo diplomai buvo pripažįstami pasaulyje iš dalies todėl, kad studentai tikrai studijavo. Nebuvo išgalvotų planų vykdymo, analfabetams nebuvo įteikiami diplomai. Tam reikia tik patriotizmo ir geros valios. Ateityje universitetas sumažintų humanitarinių ir fundamentinių mokslų sričių specialistų stygių Kaune bei Kauno regione.
Būtina auginti talentus, gabiausiems moksleiviams bei studentams sudaryti specialias programas.
K. Ragulskis rūpinosi, kad būtų didinamas Lietuvos politinis ir ekonomonis savarankiškumas ir stabilumas. Ypač jis aktyviai kovojo, atkūrus Lietuvos nepriklausomybę.
Lietuvybės degradavimo tendencijos
Sovietinės okupacijos metais visur pirmenybė buvo teikiama, aišku, kompartijos, komjaunimo aktyvistams, taip pat pirmenybė ir net tarp jų buvo skiriama Lietuvos tautinių mažumų atstovams bei lietuviškomis pavardėmis nelietuviams arba mišrių šeimų su kitomis tautomis nariams. Lietuviams, o ypač nepartiniams buvo taikoma diskriminacija net paprasto tarnautojo ir darbininko pareigoms užimti. Buvo vykdomas didelis lietuvių nutautinimas. Blogai, kad ir šiuo metu tas šleifas turi nemažas liekanas.
Kuo blogiau dešiniajai pozicijai, tuo mums geriau
Tai atvirai pasireiškė pirmaisiais Nepriklausomybės metais. K.Ragulski manė, kad tai antivalstybinė veikla. Ši tendencija ir dar dabar turi tęstinumo šleifą. Kas bebūtų prie Valstybės vairo, yra būtina visiems siekti bendro tikslo, kad Lietuvai būtų kuo geriau.
Trys Lietuvos politikos kryptys
Ypač pirmame Nepriklausomybės dešimtmetyje vyravo trys ryškios politinės kryptys: pirma – dešiniųjų (su V. Landsbergiu priešakyje), antra – kompartijos nomenklatūros ir trečia – pasivadinusi trečiąja jėga su Štromo, Slavino, T. Venclovos idėjomis ir jų pasekėjais.
Aišku, kad tik pirmoji yra pati tinkamiausia Lietuvą valdyti.
Mokslas – inovacijos – pramonė
Mokslo pasiekimų nenutrūkstamas intensyvėjimas sudaro galimybes kurti vis perspektyvesnes inovacijas.
Pagal mokslinį imlumą technologijos skirstomos į tris grupes: pirma – didelio mokslinio imlumo technologijos, kur moksliniai tyrimai užima net iki 50 proc. ir daugiau bendros apimties; antra – vidutinio mokslinio imlumo technologijos; trečia – mažo mokslinio imlumo technologijos, kur mokslo reikia visai mažai.
Aukšto mokslinio imlumo technologijų svarba didžiulė. Dabar pasaulio lyderiai yra ne tos šalys, kurios eksploatuoja didelius gamtos resursus ar kurios gamina daug žemės ūkio ir pramonės produkcijos su importinėmis technologijomis, o tos, kurios yra mokslinės – techninės pažangos forsuotojos, kuria aukštos kokybės, didelio mokslinio imlumo, originalias, konkurencingas prekes.
Lietuvos pramonė per mažai išleidžia inovacinio tipo gaminių. Kad Lietuva neliktų progresyvių inovacinių valstybių tolimame užribyje, reikia labai intensyvinti inovacijų įgyvendinimą. Aišku, kad Lietuva yra per maža valstybė, kad vien mūsų mokslininkų pasiekimai paverstų šalį inovacine valstybe. Tačiau Lietuvos mokslininkai - be savų inovacijų įdiegimo pramonėje - turi padėti pramonės darbuotojams įdiegti užsienio šalyse sukurtas perspektyvias inovacijas. Lietuvoje yra daug mokslo krypčių, kurių mokslininkai gali teikti pagalbą vystant ir diegiant naujas technologijas pramonėje.
ES valstybių vieta
Pati ES struktūra bei nuostatai vystosi, bet, aišku, tobulėjimui ribų nėra. Tačiau viena – neokolonizmas - tampa aktualus daugeliui mažų valstybių. Kaip žinia, didžiosios valstybės dažnai linkusios plėstis horizontaliai, o mažosios – vertikaliai į gilumą savo kultūra, dvasia. Kai kurios stambios, skaitlingos gyventojais valstybės siekia mažesnes užvaldyti ekonomiškai, politiškai, kultūriškai, tam reikalui net formuodamos taip vadinamas penktas kolonas. Be to, ES stambios ir ekonomiškai stiprios valstybės kai kuriuos klausimus sprendžia be mažųjų valstybių dalyvavimo. Todėl tikslinga mažosioms ES valstybėms pagal geografinį ir istorinį artumą apsijungti į atskiras asociacijas. Atskiros asociacijos, kaip stambūs vienetai, galėtų dalyvauti didžiųjų valstybių tarpe lygiateisiu savo reikšme partneriu, sprendžiant svarbius klausimus.
Lietuvos žiniasklaidoje kai kurių asmenų platinamos idėjos, kad Lietuvai tiktų jungtis į Lenkijos, Ukrainos, Baltarusijos asociaciją - lyg ir į viduramžių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ribas - yra visai netinkamos. Lietuva yra per maža, palyginus su minėtomis valstybėmis, ir gali greitai būti ištirpinama. Be abejo, Lietuva su kitomis valstybėmis, ypač su kaimyninėmis, turi stengtis įgyvendinti draugiškus santykius, bet ne integruoto tipo, išlaikyti ne „vienų vartų“ santykius.
Pilietybė, tautybė
Netinka vartoti tautybės termino, jei pasuose atžymima tik pilietybė. Šią klaidą reikia ištaisyti, nes sukelia nesklandumus, pavyzdžiui, atskirų tautų asmenys ar kokių grupių sambūriai gali kovoti su kitos tautos asmenimis – tartum būtų nematomi po piliečio sąvoka. Juk ir kalbėti apie tautines partijas, apie tautines mažumas yra nekorektiška. Tikslinga kosmopolitų išsigalvotą tik pilietybės naudojimą panaikinti ir pasuose įvesti tautybės ir pilietybės žymėjimus.
Kai kurių tautų žmonės šeimose retai maišosi su kitų tautų asmenimis. Tuo būdu jie žymiai silpniau integruojasi savo gyvenamoje svetimoje valstybėje. Svetimtaučiai atvyksta į kitas valstybes dėl politinių, ekonominių ar ekologinių priežasčių. Arba agresyvios valstybės siunčiami piliečiai atvyksta į kitas valstybes, norėdami jas kolonizuoti.
Vieno pobūdžio mažumos, kurios neturi savo tautinės nepriklausomos valstybės, kaip antai baskai, romai (čigonai), kurdai. Tokioms tautinėms mažumoms reikia padėti išsaugoti ir puoselėti jų tautos palikimą (kalbą, papročius). Tam reikalui sudaromos specialios sąlygos. Kitos taip „vadinamos tautinės mažumos“, kurios turi savo tautinę valstybę, būdami svečios valstybės piliečiais turi vadovautis tos valstybės pareigomis ir teisėmis. Jokių ypatingų išimčių nereikia, nes jie tampa labiau privilegijuoti nei pagrindiniai tautinės valstybės piliečiai. Panašių pavyzdžių pasaulyje yra daug, ir tokioms tautoms nereikia sudaryti kokių nors specialių sąlygų, pavyzdžiu gali būti JAV tvarka.
Valstybės tarnautojas
Valstybėje ypatingas dėmesys turi būti skiriamas kandidatų į prezidentus, parlamentarus, Vyriausybės narius, atsakingus biudžetinių įstaigų darbuotojus savybių svarstymui.
Lietuvoje yra nemažai agitatorių, kurie tokių kandidatų svarbiausia savybe laiko kompetenciją, kartais dar didelę patirtį. Tai yra klaidinga, nes už kompetencijos, patirties sąvokų kartais slepiasi įvairaus pobūdžio nedorėliai, stagnatoriai.
Kandidatams svarbiausios savybės yra sąžiningumas, patriotizmas. Aišku, po to yra svarbios ir kitos savybės, kaip išmintis, kvalifikacija ir pan. Tik su tokiomis savybėmis žmogus gali būti kuklus, negarbėtroška, nemelagis, nevagis. Be tų savybių reikėtų nerinkti ar neskirti asmenų į atsakingas pareigas. Tik sąžiningas ir patriotas gali būti tinkamas tarnauti Valstybei ir jos piliečiams. Svarbiausia, kad pirmieji asmenys Valstybėje - prezidentas, Seimo pirmininkas ir Vyriausybės premjeras - būtų tokiais žmonėmis, tada ir žemiau jų esantys pavaldiniai stengtųsi būti panašaus pobūdžio žmonėmis bei sektų jų pavyzdžiu.
Susinaikinimo filosofija
Lietuvoje egzistuoja blogybės židiniai, kurie propaguoja iškrypėlių seksą darželių ir mokyklų vaikams, demonstratyviai veikia narkotikų bei kitų žalingų nelegalių produktų prekybos šaltiniai. Būtina dar labiau suaktyvinti kovą su jais. Blogybes reikia išrauti iš pagrindų.
Į ką tai panašu: per televiziją ar spaudos puslapiuose matome besišypsančius banditus, vagis ir kitokius nusikaltėlius kaip kokias „kino žvaigždes“. Tokius ir kitus parazitus, kurie spekuliuoja Lietuvos žeme, miškais, turtu, kurie vykdo stambią kontrabandą, reikia dar aktyviau drausminti.
Blogybė, geresnė už kitą blogybę, yra „gėrybė“
Dauguma blogybių turi ir šiokių tokių teigiamų elementų. Žmogaus nužudymas, ypač ne karo lauke, yra nepateisinama blogybė. Dėl taip vadinamų fašizmo ir komunizmo ideologijų buvo išžudyta didžiulis skaičius nekaltų žmonių. Stebėtina, kad aiškinama, kuri blogybė geresnė. Sako, kad komunistinės santvarkos yra geros ir negalima jų smerkti, nors išžudė daugybę nekaltų žmonių, kur vieno nužudymas yra didžiulė blogybė, be to, tokie režimai naikino ištisas tautas. Daugybė žmonių į tokius samprotavimus žvlegia su pasipiktinimu ir numoja ranka - kaip į eilinį propagandinį blefą.
Kad neišsivaikščiotų Lietuva
Lietuvoje reikia dar intensyviau vystyti smulkų verslą, ypač žemės ūkyje. Mat čia, lyginant su pramone, reikia daug mažesnių investicijų ir galima daug įdarbinti žmonių. Be to, žemės ūkio produkcijos eksportas yra žymiai lengvesnis negu pramonės. Tiesiog Lietuvos mastu yra neribotos galimybės gaminti maisto, farmacijos ir kitus produktus, biodujas, kur galima pajungti neapdirbamas žemes,o apdirbamas žymiai efektyviau panaudoti.
Lietuvoje yra didžiulės galimybės, geras žmogiškasis klimatas, žmonių, ypač jaunimo, aktyvumas nuteikia labai optimistiškai. Aišku, iš mūsų gyvenimo reikia pašalinti piktžoles, ypač chroniškas, kad netrukdytų progresui.
Atgal
