Asmenybės
05 21. Sigitas Geda nuodo padėtyje
Dr. Elina Naujokaitienė
Meno usnys, o apie Sigito Gedos likimo Dievą geriau nė negalvoti. Jo miręs paveikslas kaip ir akademinė kėdė tuščias ir kaip prakeiktas, bet kas bijo po jo į tokią sėstis ir užimti štai šią padėtį. Gastonas Leroux į rokais kėdes nesodintų nei knygnešių. Kokia nors opera pasivaidentų. Tokios neįsivaizduojamos vien Gedos knygų tirados ir griūtys, o juo labiau piramidės kelia baimę Vilniaus senamiestyje. Malefique. Gal skaitant Gedą nejaučiamos net valgio idėjos? Toks akademinis menamas Gedos fotelis nė neparduotas iš varžytinių. Mėlynos lubinų akys, dėl inkunabulų vedama kova su Prancūzija. Poetas tikrai atrodė užtikrintas savo padėtimi. Žaliu literato žodžiu jis visuomet galėjo pritrenkti prancūzus. Gigantiška Venera ant savo sparnų jį nešė į daugelį tarptautinių leidinių. Leidybinis Gedos žodis atrodė kaip Ozirio politiko auka armijai. Raudonajai, demonų, džinų ir bet kuriai kitai. Kol nėra Gedos, galima nesakyti nei prune, nei poire. Nelabojo žydo darbai mena nesantaiką su lietuviais ir su Lietuva. Gerai, kad jam pačiam negaliu ir neprivalau atskleisti kokių nors „savo“ meilės jausmų. Dievo amonRa žemė ir pačiam Gedai, vargu, ar būtų svetinga. Nebent palaiminta jo pomirtinė meilė. Gedos pasišventimas - Ritmas – jo kūrybos kulminacija. Prie mirusių kaip literatas jis ir taip turėjo dvasinininko statusą. Elena Bukelienė ir Viktorija Daujotytė jau pačios jį paženklino maginiu žinojimo žodžiu. Metro statusą jis gavo it Sokari laive. Su Rytų sielomis ir su Prancūzija jis susidūrė kaip sielomainos šventasis Oziris. Spjūvis į veidą Vokietijai - Sąjūdis buvo ne vien muzikinio pobūdžio. Visur galėjo rastis valkirijos. Po jo Mirties jo Siela gyvena ir toliau, o tai tikras akibrokštas. Raminta Gamziukaitė su Pano kojomis po sielos laikrodžiu pati jį turbūt kur nors atleido. Egipto fluidai suteikė Gedai Horo kūną. Pirminė metamorfozių medžiaga leido pumpurus kaip pirmapradė jėga. Grūdai Gedai, kurie dygsta ar ne, buvo kaip ir visiems dievams. Gedą prakeikė, matyt, Seto dvasia. Heliopolis visuomet ištaria savo verdiktus kam nors su canif ir mimozomis. Šventasis rašytojas chuliganas priminė ir rašto bei vagių dievą Tothą. Du kovotojai, viena moteris, žinanti, kad mūs avilius lazda vis kas nors pamaišo. Kitas - pyragėlių „Metų“ redakcijoje neragavęs Sigitas Geda. Bet žmona su jo meile priėmė smurtinę sielą ir nuo trumparegystės gydančią mėlynę. Metamorfozėse galop Geda tapo Saulės Siela, o tai reiškė, kad jis kaip ir visi. Pakilęs nei aukščiau, nei žemiau. Ame de ra. Mirusysis šį straipsnį jau žino. Nefer Osiris-Vienas gali pasidžiaugti šermenų puota. Jei nuo saulės spindulių klesti Žemė, ją pateisina tik dievas Oziris. Poetui pavyko apjungti animalistines jėgas. Smaragdo plaukais, garbiniuotais plaukais, kaip senoji Dievybė su andainykščiomis dvasiomis, poetas perėmė universalius globalizuojančius ritmus. Galingas kaip Dangus jis kartkartėmis kovojo su žemės jėgomis. Jis kojomis tiesiog apglėbė Dangų. Hermopolio velnias stimuliuoja dievybių apdairumą. Juk prie Šventovės reikia budėti, nes Dievas gali pasirodyti Nuogalius. Ar penis, ar balsas gali būti palenktas? Žydras kaip dangus yra Pragaras. Mažutis senukas Geda atrodo kaip smaigstomas, bet niekas į jį nepataiko. Rytų meno korta šį rašytoją daro artimą Vakarų civilizacijai. Kosminiai dieviškos išminties ritmai atrodo kaip soliarinė manifestacija. Jobo dramą apkėlė ne kiekvienas. Destruktyvios Chaoso jėgos buvo apsėdusios ir Gedą. Dievybės kaip žmonos buvo atsargios, nes žaltys pamėgtų jas mušti. Architektūrą sutvirtina maži Kristaus driežiukai. O pelė aliejinė drobėje vaizduoja bildantį grabą. Nelaba Gedos pelė verčia, būdama nuoga, raudoti Pupą. Raudonieji Gedos demonai pasirodo su magiškais žodžiais. Tai mūsų filosofai. Šventas Jautis kalba su Šventaisiais Raštais. Tiesa, Justicija Naktį priima Šventės Herojų. Dangiškajame Okeane galiausiai gimsta Ra Gedos siela. Gedos mirties priešininkų dar vis yra. Tarp jų ir aš. Šviesos Mokytojas šlovina Ozirį, rūpinasi kurmio kosėjimu. Nuogas Dangaus Viešpats Geda. Literatūrologinė polemika dėl Gedos (Viktorijos Daujotytės monografija) persikelia į romanistiką ir egiptologiją. Ir į fenomenologijos absurdą.
Viktorija Daujotytė eseistinėje knygoje apie Gedą impulsyviai, studentijai suprantamu tonu nurodo sekančius dalykus. Cituoju: „Gražu, kas gyva. Gražu yra visos gyvybės apraiškos, o ypač šioks toks gyvybingumo perteklius, siausmas, plazdėjimas, balsas, klegesys, spalvų mirgėjimas ir žaižaravimas“, - sako Sigitas „Laiškuose iš laukų trobelės“. Šiais savo žodžiais jis tiksliai nusako ir pagrindinę savo poezijos grožio versmę.
Sigitas Geda yra lietuvių poezijos transformatorius, perkeitėjas; poezijos tradicija yra jo perskverbiama, pleištinis judesys, plėšiantis. Nėra prasmės klausti apie plėšiančio judesio teisingumą, jis nėra atsižvelgiantis. Gali būti drastiškas, provokatyvus.
Įsipareigojimas – nuojauta, tikra ar iliuzinė, kad to, ką galiu pasakyti apie šį poetą, kiti nepasakys, jei, ir pasakys geriau, visapusiškiau. Vargu, ir ar bus daug norinčių rizikingai gilintis į šį sudėtingą ir prieštaringą fenomeną, daug kas liks uždengta, trauksis į užmarštį. Baimė, kad skandalinga poeto paskutinio laiko biografija atiteks „biografijų rašytojams“, popso ekranams. Lyg kas skatintų – sąmonėje pasigirstantys posmai, eilutės, pokalbių-susitikimų nuotrupos, balsas.“
Fluidai lyg iš feministinių gynybos pozicijų. Viktorija Daujotytė, parašiusi šią knygą, sulaukė aršios Gedos giminių atakos. Cituoju iš lietuvių spaudos: “Praėjus dvejiems metams po Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato mirties, domėjimasis jo kūryba auga kaip ant mielių.“
Diskusijos, ar Vilniaus universiteto profesorės V.Daujotytės monografija „Tragiškasis meilės laukas. Apie Sigitą Gedą: iš poezijos, užrašų, refleksijų” nesuteršė poeto atminimo, jau peržengė akademinio sluoksnio ribas.
S.Gedos krikštaduktei Almai Rastupkevičienei, Marijampolės profesinio rengimo centro Kudirkos Naumiesčio skyriaus mokytojai, ši knyga paliko slogų įspūdį: „Apmaudu, kad mokslininkė netikrino faktų. Sigitas daug fantazuodavo, ne viskas atitiko tikrovę, ką jis pasakojo“.
Geda kaip koks Renaud su mistral gagnant turi saugoti cigarečių, nors chansonnier tai tik suteikia šarmo. Galų gale, ką veikti su svečiais. Be prancūziško vyno taurės. Gal geriau tris šimtus litų įkainota japonų arbata, sakė ir sušis? Malaise culturel. Ne visuomet Gedą įsileis po mokslo titrais net „Liaudies kultūra“. Su pasikausčiusiomis blusomis.
Visur jus sutiks iškilminga vyno taurė ir petite madelaine. Kad lietuvių kalba, o juo labiau leidyba lietuvių kalba kaip ir didieji mąstytojai bei jų recepcija Lietuvoje jau tapo aristoteliška tragedija, galime sužinoti tik pasiskaitę laikraščius. Cituoju: „Faktų iškraipymu ją kaltina ir velionio giminaičiai, ir žmonės, kurie net neskaitė profesorės monografijos. Praėjus dvejiems metams po Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato mirties daugelis poetą S. Gedą pažinojusių žmonių griebiasi plunksnos, norėdami atskleisti tragiško jo gyvenimo aplinkybes. Tačiau S. Gedos vaikai iš pirmos santuokos Marta Naudžiūnienė, Šarūnas Geda bei duktė Uršulė iš antros santuokos, taip pat trys poeto seserys, kiti giminaičiai nėra tuo patenkinti. Atrodo, kad jie bijo išgirsti apie poetą nemalonių dalykų, sukeliančių skausmą ir nusivylimą.
Diskusijos, ar Vilniaus universiteto profesorės V. Daujotytės monografija „Tragiškasis meilės laukas. Apie Sigitą Gedą: iš poezijos, užrašų, refleksijų“ nesuteršė poeto atminimo, jau peržengė akademinio sluoksnio ribas.
A.Rastupkevičienės motiną, vyriausiąją Sigito seserį Gintę, įskaudino tai, kad V.Daujotytė netiksliai nurodė poeto brolio žūties aplinkybes.
Iš tikrųjų jis nenusiskandino, o nelaimė įvyko žvejojant. Knygoje rašoma, kad Sigito tėvas smarkiai mušdavo savo keturiolikmetį sūnų, o šis neištvėręs pasirinko savižudybę.
Gelbėdamas šį sūnų S.Gedos tėvas vos nenuskendo, tačiau nesugebėjo jam padėti.
Prieš kelerius metus insulto ištikta Sigito sesuo Gintė, nuo kurios namiškiai slėpė V.Daujotytės knygą, vis tiek slapčia ją perskaitė. Moterį ištiko šokas, kad apie jos brolį rašoma kaip apie psichikos ligonį.
Studijuodamas trečiame kurse Sigitas iš tikrųjų buvo patekęs į psichiatrijos ligoninę, tačiau ne dėl pablogėjusios sveikatos.
Tuo metu Gedų namuose puse lūpų šnibždėta, jog Sigitui pavyko susirasti pažįstamą gydytoją, kad nereikėtų tarnauti sovietų kariuomenėje“.
Už monografiją V. Daujotytė šiemet sausį buvo apdovanota pirmąja Lietuvos autorių teisių gynimo asociacijos agentūros premija. Manyta, kad ši knyga, skirta S. Gedos tragiškosioms patirtims, viską sugrąžins į savo vietas. Tačiau kūrinys dar labiau pakurstė aistras.
Sigito Gedos artimumas A. Škėmai, Donelaičiui, nėra Viktorijos Daujotytės simpatijos Arvydui Šliogeriui ir Justinui Marcinkevičiui. Moteriškumo epistemų Viktorijai Daujotytei nepakanka apimti net 53 Gedos veikalus, dažnai oneirinius, orientalistinius ir galomaniškus. Seniai pragertos ne tik visos tiesos kaip evangelijos. Geda buvo užsispyręs kaip ožys okupacijos atžvilgiu. Ir spardėsi kaip gyvulys už virvės kur nors vedamas. Ir teisingai. Nelabas revoliucionierius Geda su savo knygų peiliuku pakirto ne vieną mimozą. Bažnytinis tėvonijos chlamas kaip besikapanojančiam chamui Faustui Kiršai ar Albinui Herbačiauskui. Toks Sigito Gedos kaulų kasinėjimas tikrai primena mumijas ir sarkofagus. Kaip Luvro klošaras Geda šneka vagių žargonu iš vijoniškos romanistikos aplinkos. Įsidėmėtina viskas, su kuo ieškoma kosminių ryšių, net Dzūkijos voveruškos. Galų gale jo pilve gali prabilti visas justicijos kanonas, pradedant popiežininkais, baigiant kabalistais. O apie bet kokį „gana“ pati profesorė Viktorija Daujotytė galėjo pasakyti literatūros broliams; o kurgi seserys? Ar jų kojos netelpa klumpėse, ar lyja Niliūno ar kieno nors kito katinais ir šunimis?
Atgal
