Asmenybės
03 25. Agnės pasaulis
Vytautas Vilimas Skripka
2007 metais, leisdamas „Mažąją rinktinę“, moto pasirinkau Kristaus žodžius: mano karalystė ne iš šio pasaulio. Skaitydami šį rašinį pamatysite, kad tai nebuvo atsitiktinis faktas.
2009-iais į pagarsėjusį „Petro ofsetą“ nunešiau nedidelį šv. Faustinai dedikuotą rankraštį. Milžiniškos leidyklos koridoriuje išvydau tarsi manęs laukusį žmogų. Juodabarzdį ir aukštą vyrą. Dar nespėjau išdėstyti reikalo, o jis pakvietė į kabinetą: „O aš žinau tamstos eilėraščius“. Perskaitęs rankraščio pavadinimą apsidžiaugė – tiek nedaug beliko poetų, rašančių sakralinėmis temomis. J. Viesulas negaišuodamas nusivedė mane į dizaino skyrių ir pristatė Agnę Jagminaitę.
Rodos, viskas kaip ir kitose leidyklose. Ir vis dėlto ne visiškai. Mažo formato knygutė buvo žaibiškai sumaketuota, surinkta ir atspausdinta su nedideliu Vilniaus Katedros vaizdeliu melsvo kartono viršelyje.
„Faustinos“ pirmajam užrašiau savo bičiuliui menotyrininkui A.Andriuškevičiui. Jis užmetė akį, pavartė ir šūktelėjo: „Ar matai, kaip čia viskas padaryta!“ Atsitokėjęs ir aš pamačiau, jog tekstas surinktas ypatingu būdu išdėstant eilutes. Ir ta kukli, bet iškalbinga ornamentika...
Kitas dailės autoritetas P. Repšys buvo irgi ne mažiau nustebintas: „Jau nejuokaukit, kad tai padarė leidyklos dizainerė! Juk tai profesionalo darbas“.
„Faustinos“ leidybinius reikalus tvarkė jau kitas atsakingas leidyklos darbuotojas S. Gutautas, išmanantis ne vien poligrafiją, bet ne prašalaitis ir lietuvių kultūroje. Jo profesionaliai patarinėjamas šiemet leidau dar vieną poezijos knygutę „Nepareisiu“. Geraširdiška Stasio šypsena buvo tarsi suokalbininko: žinau, žinau, kad maketavimą patikėsi tik Agnei.
Labai greit judėjo ir šio rankraščio gamyba. Kai atsiėmiau tiražą ir dedikuotą knygutę nusiunčiau V. Karaliui, poetas ir garsus vertėjas netrukus telefonu padėkojo ir tarsi klausdamas, tarsi tvirtindamas pasakė: „Gyvenime pirmą kartą laikau rankose taip preciziškai, o kartu taip paprastai išleistą poezijos knygą“.
Tai vis apie Agnę Jagminaitę. Aš viską esu jai perpasakojęs. Agnė reagavo labai santūria šypsena.
Parūpo pasigilinti, iš kur visa tai. Juk mergina baigusi ne Dailės akademiją, o Vilniaus statybos ir dizaino kolegiją.
Dabar pats laikas prisiminti savo „Mažosios rinktinės“ moto – mano karalystė ne iš šio pasaulio. Atsiskleidė tiesa.
Juk ir Agnės pagarba knygai, o gal ir pats jos talentas iš ten...
Pati Agnė atsirado „Petro ofsete“ kaip gaivalas, kaip ženklas. Tik šį kartą Agnės dovana – ne tiek iš įgimtų liaudiškų meno supratimų, o visiškai profesionali. Knygoje „Nepareisiu“ tai iškyla visai netikėta puse – tarsi iš kokių keturvėjininkų arsenalo. Šriftas, puslapio erdvės pajautimas, netikėta viršelio poetika.
Baigdamas noriu tarsi paliudyti patį save. Dabar jau tarsi perfrazuodamas gerai žinomo kultūrologo ir politologo A. Patacko mintį. O ta mintis yra tokia: kai manęs klausia, ypač išvykstantis jaunimas, kurgi yra ta Lietuva? Gal ji tik intelektualų, gal profesionalų galvose.
Įsižiūrėkite į Agnės nuotrauką: Lietuva yra su mumis, šios jaunos mergaitės veide, laikysenoje, akyse. Tokia tikra toji prie TV bokšto žuvusios Loretos Asanavičiūtės (net iš veidų jos šiek tiek panašios su Agne) Lietuva. Jau nepriklausoma, o dar negailestingai jauna ir artėjanti...
Atgal
