Gležnutis daigas kalasi iš sėklos. Jis trokšta tiktai lašo. Ne lietaus. Bet vis arčiau rupšnojančios pamėklės Nukrims ir jį prie kąsnio nesotaus.

Tai tikra, bet nematoma. Nes kliaujamės - jausmu. Nėra vagims įstatymo. Vagims nėra teismų.

Dirbtinis intelektas - ne dirbtinis. Jau teigiama, kad turi net jausmus. Ko gero, netgi paprašys degtinės. Ir apskritai, pralenkti gali mus.

Ošia Graičiūno klevas Po mano kambario langu. Niekad nepavėlavęs Stiebtis greičiau į dangų.

Sueiliuok tėvynės kančią, Mišką, lauką, upelius. Kad nukristų sunkūs pančiai, Sueiliuok ir kapelius.

Nejaugi vasaros sulaukėme ? Nejaugi ? Ir šiltą žemę basos kojos jaus ? Dar, regis, vakar sniego pūgos staugė, Atrodė, vasara visai neatkeliaus.

Kaip tas maestro aš pedantų malonumui Įvėliau tą klaidelę sakiny. Tai bus darbelio net karalių rūmui ! Kaip jis išdrįso ? Ką turėjo omeny ?

Big Benas laiką vis dar teberodo, Nors jo vertės pasaulis nesupranta ... Tad stimpa riebios pelės ant aruodo, O jūroj skęstantys vis ignoruoja krantą.

Ne nuo stabų vergiją griaut reikėjo. Reikėjo ją išraut iš smegenų. Juos pakeitė minia naujų veikėjų, Kurių niekšybę ligi šiol menu.

Jei ausys dvi, o burna tik viena, Daugiau klausykime, užuot per daug kalbėję. Tuščiai prabėga ir negrįžtanti diena, Kai netylėdami nužudome idėją.

Ne lange ši šviesa. Ne lange. Ji dar sąmonėj bandė nušvisti. Bet negimus užgeso staiga. Užgesino ir ją išdavystė.

Kiekvieną rytą, tėve, apeinu Žodžius ir darbus atminties šaltiny, Ir šilumą įdiržusių delnų, Pėdų žymes, kurias kadais įmynei.

Nepykit, mamos, jei retai ateisim Į gimtą pirkią jūsų aplankyti! Žinau - dažnai mes būname neteisūs, Krūtinę slegia graužatis sunki.

Velykų varpai virš pavasario klonių Prikėlė gyvybę naujam atgimimui. Šventovėse glaudžias palaiminti žmonės,  Malda prisilietę prie Kristaus likimo.

Jeigu grandinės numestos, kodėl jos žvanga Jų sąmonėj, širdy ir atminty ? Ką mato jie pro dar užkaltą langą ? Bet tu jų baimės jau nesupranti.

Poryt balandžio pirmoji. O šiandien Vilniuje - sniegas. Sakyk man, gamta mieloji, Kodėl tau vis nesimiega ?

Su balandžio pirmąja, melagiai ! Jums priklauso ne vien ši diena. Jūsų valioj seimai ir gulagai, Ir nekintanti melo nauda.

Kaip nusikalstamai ilgai žiopsota ir stebėta. Vaizduota - viskas žemėj stabilu. Pasaulis garbstė kanibalų alfabetą, Kol lyg šunėkas atsidūrė po stalu.

Nors šio būdvardžio, kaip žinom, nelaipsniuoja. Bet galva jų medinesnė nei kitų. Gal suprasčiau, jei tai būtų koja. Arba durys - nerakinamos raktu.

Tupi ant tako katinas. Per naktį laukia manęs. O kas jį taip laukti skatina ? Atsakymas vienas - nes.