Poezija
2022.06.12.SUEILIUOK
Kęstutis Trečiakauskas
Sueiliuok tėvynės kančią,
Mišką, lauką, upelius.
Kad nukristų sunkūs pančiai,
Sueiliuok ir kapelius.
O raiba raiba gegule,
Tu man laimę iškukuok.
Broliai jau už ją sugulę,
Tai nors viltį man įduok.
Motinėlė drobę audžia.
Bus kraitelis. Kraitis bus,
Bet kodėl taip širdį spaudžia ?
Kad broleliai nenubus ?
Bėga žalios vasarėlės
Ir baltų žiemų speigai.
Nebekriskit, ašarėlės.
Gimsta. Gimsta jau vaikai.
NEUŽTERŠKIT VERSMĖS
Neužterškit versmės Hipokrenės.
Jau šaltiniai tušti nuo rudens ...
Ką giedos Melpomenės sirenos,
Kai neliks gurkšnio tyro vandens ...
Sūrūs vandenys sausumą gobia.
Tiktai gėlas vanduo - per brangus...
Už tą teršiamą dievišką lobį
Neatleis mums ir aukštas dangus.
Ak, nespjaukit į upę, nespjaukit.
Ką baisesnio kvailys sumanys ?
Ką pasėjote, tą ir nupjausit.
Ar dar gyvas namų šulinys ?
PO TUO PAČIU DANGUM
Po tuo pačiu dangum mes vaikštinėjome.
Net keista.
Ir mindėm akmenų granitą tų pačių.
Kodėl mums susitikt nebuvo leista ?
Kodėl kodėl aš šiandien taip kenčiu ?
Mes gatvėje prasilenkėm akis nuleidę.
Nesusitiko žvilgsniai niekados.
Dabar skaitau, kaip jie tave palaidojo.
Tiktai širdis šią dieną apraudos.
Dabar. Kai visos gatvės ištuštėjo.
Kai nieko jau pakeisti negali .
Šventa diena. Ji taip ir neatėjo.
Nesusitikome. Prasilenkėm kely.
VASAROS RYTAS
Anksti nubunda vasaros rytas.
Kedena vėjas vainiką žalią.
Laiko vežimas taip greitai ritas.
Ir nesustoja. Ir vis pro šalį.
Miestas apsnūdęs žvalgos į kaimą.
Darbai nelaukia. O laiko maža.
Meilės ir rūpesčių kupiną laimę
Aukštan kalnelin saulutė veža.
Į DEŠINĘ, Į KAIRĘ
Mojuoja uodegos - į dešinę, į kairę.
Ar bent nutuokia, kur tikra kryptis ?
Politologai atsakys net nesidairę,
Kad nėr čia ko mums rodyti dantis.
Tačiau paklauskime, o kuo čia dantys dėti ?
Juk vizgina ne dantys - uodega.
Bet jau ne kartą teko mums girdėti,
Kad ir politika ne mokslas, o liga.
Todėl nuo uodegos mažai kuo skirias.
Ir tie, kur nuolat rodo mums dantis.
Kai protas, sąžinė ir darbas jau numiręs,
Jie tiktai vizgins. Nieko nematys.
