Poezija
2022.06.20.JONO GRAIČIŪNO KLEVAS
Kęstutis Trečiakauskas
Ošia Graičiūno klevas
Po mano kambario langu.
Niekad nepavėlavęs
Stiebtis greičiau į dangų.
Viršūnėje varna karkia.
Gal skelbia ir mums naujieną,
Kad žmonės pamiršo tvarką,
Kad šlykščiai terlioja sieną.
Tik nuorūkos. Suolas lūžta.
Žmonių mažiau nei mašinų.
Tai kur susisukt jai gūžtą ?
Net vargšė varna nežino.
KUR STAUGĖ VILKAS
Kadais tikrai čia staugė vilkas.
Kaip šimtas geležinių.
Bet laikas buvo toks neilgas ...
Mažai jau kas bežino.
Apie sostapilį didingą.
Jo išmintį. Ir galią.
Jau viskas dingę. Viskas dingę.
Dievai atleist negali.
Bereikšmis tampa šventas vardas.
Čia svetimų tvirtovė.
Rūdija ir karaliaus kardas.
Pamirštam miesto šlovę.
Iš čia net ir paminklai bėga ...
Sulaužė lyrą dainiai ...
Ar saugo kas tėvynės jėgą ?
Gal Kaunas ? Gal Kėdainiai ?
Tik "Vamzdis". Rietenos. Ir tvaikas.
Gėdingas nužmogėjimas.
Baudžiauninkai chimeras vaikos.
Kada nušvis Regėjimas ?
Kada protus pažadinę
Ir širdį prisiminsime ?
Ar tik pardavę sąžinę
Vien duobkasius auginsime ?
DĖL JOS
Skandino mus purvynai.
Mes žvarbome nuo jų.
Bet priesaiką tėvynei
Parašėme krauju.
Kai budeliai apgirtę
Ugnim naikino mus,
Mes ėjome į mirtį.
Apgint tėvų namus.
Ne, mes nepralaimėjome.
Nors kritome jauni.
Už tai, kad mirti ėjome,
Tu šiandien gyveni.
Ir šiandien tau nuo lūpų
Jau žodžio nenuplėš.
Mes mirėm. Bet neklupome.
Tegul tau laisvė švies.
Mes jos apgint nespėjome.
Bet šiandien - ji gyva !
Dėl to, kad mirti ėjome.
Kartu su Lietuva.
KAIP BIBLINIAIS LAIKAIS
Kaip bibliniais laikais ir šiandien esti.
Mes netgi lenkiam biblinius laikus.
Išmokome patyčias tyliai kęsti,
Ir uoliai šito mokome vaikus.
Nedrįskite ! Net prasižiot nedrįskit !
Tai kalbai neapykantos pasigailėjimo nebus !
Tik pataikaukite įžeidinėjantiems jus driskiams !
Tik saugokit ir gerbkit jų stabus !
Pamirškime, kad buvom šeimininkai.
Šios žemės. Šio dangaus. Ir Šios kalbos.
Dabar būt Savimi - visai netinka !
Ką apie mus pasaulis pagalvos?!
Sėdėkime ausis suglaudę. Ir tylėkim !
Kol leidžia mums čia būt dar. Ir kvėpuot. Kol kas.
Iš lėto virskim JŲ trąša. Lėtai dūlėkime.
Ir nukabinkime - ir nosį, ir rankas.
Įsakymas išnykt seniai prikaltas.
Sutvirtintas. JŲ antspaudais ir parašais.
Žmogau ! Už tai, kad tu esi žmogus - tu kaltas !
Nejau kažko dar trokšti ir prašai ?!
